
Viešojoje erdvėje šiuo metu skamba dvi tezės.
Taip vadinamajame taikos plane yra paslėptas (slaptasis protokolas, kai kas tai taip vadina) Rusijos pasiūlymas JAV dėl Arkties turtų įsisavinimo bendrai ir JAV nacionalinio saugumo strategijos.
Gal kai kam atrodo, kad D. Trumpas lyg atsitiktinai, lyg blefuodamas pasiūlė Kanadai tapti JAV 51-a valstija, o Grenlandiją tiesiog iš Danijos nupirkti, kiekvienam gyventojui išdalijant po solidžią sumą? Pasakė ir, atrodo, pamiršo.
Tačiau tai neatsitiktinai buvo pasakyta ir neatsitiktinai „pamiršta“. Kai kurių šaltinių teigimu, tiesiog panašiems veiksmams dar neatėjo laikas, o pasakytas žodis jau daro savo darbą visuotiniame informaciniame lauke. Kitaip tariant, laukiama tinkamo momento, kai padėtis pasaulyje tiek paaštrės, įvairios globalios dirbtinės sąjungos ims byrėti, o įtampa dėl išgyvenimo pasieks aukščiausią tašką, tuomet niekam neberūpės nei Kanada, nei Grenlandija.
Tada ir bus tas laikas, kai be didelių pastangų minėtos teritorijos taps JAV nuosavybe. Kodėl tas taip svarbu šiandien? Ogi dėl Arkties, kaip milžiniškų gamtos turtų teritorijos ir dėl naujų saugių prekybos kelių, kurių nepasiekia britų draudimo kompanijos, „husitų viršgarsiniai ginklai“ bei Somalio piratai, Turkijos ir Irano interesai. Rusijai, kuri užima beveik pusę Arkties vandenyno pakrantės, tartis su Kanada, kaip UK dominija, Grenlandija, Danijos sala, yra painu, sudėtinga ir nepelninga. Šios nedidelės ES ir britų įtakojamos valstybės nepajėgios nei savarankiškai priiminėti sprendimų, nei disponuoti didžiulėmis sumomis, apmokant už atominius ledlaužius ir kitas sudėtingas gamtos turtų išgavimo, tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, technologijas.
Šioje situacijoje tinkamiausias Rusijos partneris gali būti tik JAV, kuri su Kanada ir Grenlandija užima kitą pusę Arkties vandenyno pakrančių. Nepainiokime – jokie jie ne draugai ar bičiuliai, o tik situaciniai verslo partneriai, suinteresuoti gauti didžiulius pelnus geriausiomis sąlygomis. Jau ištyrinėta, kad Arkties turtai tokie dideli, jog prilygsta Afrikos turtams ir be vargo gali išmaitinti visą žmoniją, tik be jokio karo, skirtingai nuo Afrikos, kur išgauti gamtos turtus be karo yra tiesiog neįmanoma ir todėl nepelninga. Iš čia ir paaiškinamas nenoras tartis dėl Taikos sąlygų su ES ir UK, nes netikslinga būsimą Arkties pelną dalintis iš 4, o išlaidas padengti dviems. (ES nekeičia pozicijos, jog Rusiją būtina sutriuškinti, tai kas su tokiais gali tartis dėl bendro verslo ir toli siekiančių planų?) Reikia paminėti ir tai, kad prekybos kelias iš JAV į Didžiojo vandenyno šalis, kur persikelia pagrindinė pasaulinė gamyba, taip pat sutrumpėja, o tai reiškia, kad prekės atpinga.
Tuo paaiškinamas noras ir tikslas kuo greičiau susitarti dėl taikos Ukrainoje, nes tikslas „padaryti Ameriką vėl didžią“ pasiekiamas ne stepėse prie Juodosios jūros krantų, o prekyba Arkties vandenyno turtais. Rusijai irgi labai svarbu turėti patikimą partnerį tarptautinėje prekyboje, todėl matome, kokias nemenkas nuolaidas pastaroji daro JAV.
Tai ir yra lošimas iš nenulinės sumos (skirtingai nei iki šiol pagal britų pasiūlytą sistemą žaidę tik iš nulinės sumos), iš kurio laimėtojais išeina visi jame dalyvavę. Tiesa, apie vykstantį derybų procesą nenuteka jokia informacija, kas rodo, jog vyksta rimtos derybos, kurios, labai tikėtina, gali baigtis sėkmingai. Jeigu sakoma, kad pinigai mėgsta tylą, tai dideli pinigai, o apie tokius čia ir vyksta kalba, mėgsta absoliučią tylą. Vis išgirstame, kad tokiu būdu realizuojami Ankoridžo susitarimai, nors pačių susitarimų taip niekas niekur ir nematė. Gal dėl to, kad tai buvo priimta ir dėl jų buvo sutarta abiems lyderiams vykstant iš oro uosto D. Trumpo automobiliu?
Dar keletas minčių apie JAV nacionalinio saugumo koncepciją.
Kai kas teigia, kad ši JAV nacionalinio saugumo koncepcija panaši į 1823 metų Monro doktriną ir turi tam rimto pagrindo. Taip istoriškai susiklostė, kad tuo metu JAV kūrė savo įtaką Lotynų Amerikoje, kuri vėliau tapo jos „vidiniu kiemu“, o Europoje savo įtaką įtvirtino Didžioji Britanija, nes JAV tai visiškai nedomino, tiesiog tam dar neturėjo resursų ir galimybių. Tiek pirmąjį, tiek antrąjį pasaulinį karą JAV didžiąja dalimi inspiravo ir po jų tik ji viena išėjo absoliuti nugalėtoja (kuri neslėpė savo tikslo „remsime pralaiminčiąją pusę“) su minimaliais nuostoliais.
Kai Didžioji Britanija po antrojo pasaulinio karo, kaip imperija, nustojo egzistuoti, tuo metu Amerikos įtaka Europoje ir pasaulyje stiprėjo ir stiprėjo, kol po TSRS žlugimo 1991 m. tapo vienvaldžiu „pasaulio policininku“. Tada, kai tikslai pasiekti, dėl nieko nereikia rungtis, įvyksta stagnacija ir atsipalaidavimas ir dėsninga, kad JAV įtaka pradėjo silpti. Tokie yra evoliucijos, kuri vystosi cikliškai, dėsniai. Tokioje situacijoje laimi tie, kas sugeba prisitaikyti ir judėti su srautu, kaip tai daro BRICS, o naiviai besipriešinančius ir nemokančius skaičiuoti srautai nuneša ir sunaikina.
Per pirmąją D. Trumpo kadenciją A. Merkel konstatavo, kad JAV neužtikrina ir negarantuoja Europos šalių, kaip sąjungininkų, saugumo. Ir kad laikas paieškoti kitos šalies, kuri tai garantuotų. Panašu, jog šiuo metu Europos taip vadinamų menedžerių žvilgsniai krypsta į Kiniją, kaip galimą jų saugumo garantą. Bet Kinija ne ta šalis, kuri tarptautinėje srityje aktyviai veiktų dėl didžiulių civilizacinių skirtumų su kitomis, tuo labiau Europos šalimis, ar atsižvelgtų į kitų šalių nacionalinius interesus. Kinija yra tokia didelė ir turi tiek vidinių bei kitokių problemų, kad jai užtenka jos pačios. O ir ES, kaip matyti iš laikysenos, Kinija tiesiog ignoruoja. Galbūt nujaučia, kad ES liko gyvuoti nebe taip ilgai, todėl patausoja savo energiją ir, kalbant lošimų terminais, ant jos nebedaro statymų.
Nueinančiai nuo pasaulinės arenos ES vadukų plejadai itin nepatinka tas vaidmuo, kurį jiems nacionalinio saugumo koncepcijoje skiria JAV. Jie bando apsimesti, kad to dar neskaitė, kad tai nesvarbu, bet jau komentuoja. Sako, kad pakanka prakentėti metus ir po tarpinių rinkimų JAV ateis demokratai ir vėl viskas bus kaip buvę.
Deja, jų nusivylimui ir mūsų laimei, pasaulis jau niekada nebus toks, koks buvo anksčiau.
Tik svarbu, kad išliktum, rasti savo vietą judėjime tinkama linkme...
Emilija S.



































