Lyg raudonai baltos kumelės sapnas

Apie lenkiškas lenteles akims ir smegenims

Ne naujiena, kad pasitaiko ganėtinai keistų (negražu būtų sakyti – kvailų) įstatymų. Pavyzdžiui: JAV Oklahomos valstijoje šunys, norintys burtis į didesnę nei trijų gaują, privalo gauti raštišką miesto mero sutikimą; Viskonsino valstijoje vyrui, mylintis su partnere, draudžiama šaudyti pistoletu ar kitu šaunamuoju ginklu; Džordžijoje įstatymas draudžia rišti žirafą prie telefono stulpo arba gatvės šviestuvo. Tokių teisės įdomybių pasitaiko ir kitose šalyse: Tailande įstatymas draudžia išeiti iš namų be kelnaičių, o Prancūzijoje kiaulėms draudžiama duoti Napoleono vardą…

Visai galimas dalykas, kad panašų keistoką įstatymą netrukus turėsime ir Lietuvoje. To įstatymo projektas kartą kultūros ministro jau buvo atmestas pavasariop, gegužės mėnesį. Praėjus beveik pusmečiui,  jis vėl teikiamas vyriausybei, jo tekstas  šmėžuoja interneto bangose, prieš jį protestuoja pavieniai Seimo nariai, tačiau iki šiol mažai kam teko jį skaityti. Projektas toks keistas, toks nepakartojamai pretenduojantis į Gineso rekordus ir tarptautinius bei vietinius skandalus, kad apie jį neįmanoma nekalbėti.

Visi žino ir mato, kaip Lenkų rinkimų akcija nepailsdama kepa nekonstitucinius/antivalstybinius įstatymų projektus, o Seimas juos suprakaitavęs atmetinėja. Nieko stebėtina, kad ir šį projektą parengė Lietuvos/Nelietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Kultūros ministerijos viceministras Edvardas Trusevičius. Stengiamasi garsiai neminėti jo pavardės. Nežinoma, ar E. Trusevičius įstatymo projektą (naktimis, kad niekas nematytų) rengė vienas, ar su Valdemaru Tomaševskiu. Gal įstatymą padėjo rengti visas ministerijos Tautinių mažumų skyrius, kurį ir kuruoja viceministras. Beje, E. Trusevičiaus ir rūpinasi tik vienu vieninteliu ministerijos skyriumi, kuriame dirba NET penki darbuotojai, įskaitant skyriaus vedėją. Suprantama, tai rodo, kokią svarbą turi šis padalinys. Ne mažesnę negu jo kuruotojas, antras žmogus ministro kabineto sąraše. Taigi, viceministras dar rugsėjo pradžioje viešai užtikrino, kad Tautinių mažumų įstatymą turėsime jau šių metų pabaigoje. Kol kas turime tik antrą projekto variantą, bet įstatymas turi įsigalioti niekam nė nespėjus prasižioti jau šiemet lapkričio 1 dieną (projektą rasite ČIA).

Įdomu pastebėti, kad iki šiol diskutuojama apie lentelių su gatvių pavadinimais įteisinimą (žinia, Šalčininkų rajone jų keisti nereikės, jos tebekabo, nepaisant teismų sprendimų), kiek – 10 ar 50 procentų – turi būti tomaševskininkų – tautinės mažumos gyventojų, kad panašius sprendimus galėtų priiminėti savivaldybė… Net BNS, informacijos agentūra, iki šiol vertinta kaip nepriklausoma ir ganėtinai objektyvi, šįkart tik cituoja akcijos už Lietuvos menkinimą lyderį V. Tomaševskį, nė nesistengdama paneigti kalbų, kad tos lentelės šiuo aktualiu momentu yra reikalingos tik žmonių akims ir kvailių smegenims pridengti.

Nenoriu įžeisti nė vieno kvailio ar įstatymų rengėjo, nesu teisininkas, tad nesiimsiu spręsti įstatymo atitikties ar neatitikties teisės pagrindams. Žvelgiu (vadinkim jį taip) buitinės, virtuvinės logikos požiūriu.

* * *

Daugelį įstatymo straipsnių galima įvertinti taip: tu suprask, kaip nori, o mes suprantame, kaip mums reikia. Todėl bandysiu paaiškinti kai kurių straipsnių esmę: kaip būtų, jeigu būtų (skliaustuose žymima E. Trusevičiaus tautinių mažumų įstatymo straipsnio numeris ir jo papunktis). Taip, tik „kai kurių straipsnių“, nes kiekvienas gali pasiskaityti ir prie atitinkamų išvadų prieiti pats.

Apie ką kalbama? Apie tautines mažumas. Kas tai yra? Nelabai aišku. Tarkime, esu kokios mumbo jumbo genties iš pasaulio pakraščio salelės vandenyne atstovas. Apsigyvenęs Lietuvoje su keletu savo gentainių (būti šalies piliečiu visai nėra būtina), tapęs jų vadu – pirmininku, imsiuosi registruoti tautinę mažumą ir turiu tam teisę, nes mano kultūra arba religija, arba kalba (bent vienas iš minėtų požymių, – ką bepasirinkčiau) yra skirtinga nei lietuvių (2.1.), ir aš noriu išsaugoti savo tautinę tapatybę (bala žino su kuo ji valgoma). Po to, jei tik pabandysite kiek pasidomėti, kas esu, galėsiu jums priminti įstatymo straipsnį 3.3 ir parodyti špygą: „Draudžiama versti įrodinėti savo priklausomybę tautinei mažumai arba versti viešai atskleisti savo išpažįstamą religiją, kilmę, tautinės mažumos kalbą“ (3.3.). Dar po to imsiu ir įregistruosiu Mumbo jumbo genties tautinę bendriją (nes pagal įstatymo projektą tautinė bendrija – nepainioti su mažuma – jau yra juridinis asmuo), kurios teisinė forma yra asociacija arba labdaros fondas (2.3.). Kadangi „tautinėms bendrijoms valstybė teikia finansinę paramą ir sudaro sąlygas puoselėti, plėtoti savo kultūrą bei išsaugoti kultūros paveldą, kalbą, religiją, tradicijas, ypatingą dėmesį skirdama vaikų ir jaunimo tapatumo išsaugojimui ir puoselėjimui“ (8.2), įsteigsiu savo mokyklą, laikraštį, interneto svetainę bei radijo stotį (11.2.), ir visa tai jūs (Lietuvos valstybė) pagal šį įstatymą finansuosite.

Ko gera, jums parūps, kaip aš leidžiu gautus pinigus, norėsite patikrinti mano finansus. Ir aš vėl parodysiu jums špygą, remdamasis įstatymo straipsniu, pagal kurį privalėsite su manimi elgtis ne kaip su sukčiumi ir vagimi, o kaip su tautinei mažumai priklausančiu asmeniu. Sakote, iškviesite policiją? Tik ar žinote, jog  tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę nedelsiant gauti informaciją apie jų sulaikymo priežastis jiems suprantama kalba ir gintis ta kalba, ir duoti parodymus, ir paaiškinimus, ir paduoti prašymus bei skundus, ir, suprantama, kalbėti teisme gimtąja kalba (14.3.)? Gal aš jums ir papasakosiu, kur yra ta salelė vandenyne, iš kurios turite atsisiųsti vertėją iš mumbo jumbo genties kalbos į lietuvių, bet to daryti neprivalau, o jūs negalite reikalauti to daryti, nes parodysiu jums špygą kartu su minėtu įstatymo straipsniu 3.3. Aš žinau, kad mažumos „turi teisę viešai pateikti ženklus, įrašus ir kito pobūdžio informaciją tautinės mažumos kalba (14.2.) ir – būkit ramūs – tikrai ja pasinaudosiu.

O jūs tikriausiai žinote, jog asimiliuoti tautinę mažumą prieš jos valią yra draudžiama (4.1). Taigi, neprivalau mokytis jūsų kalbos, papročių, skaityti bei rašyti, nes – sutikite – visa tai stipriai atsiduoda prievartine asimiliacija, ir aš to nenoriu. Visiškai sutinku su 4.2 straipsniu, kuriame sakoma: draudžiama taikyti priemones, kurios dirbtinai keistų gyventojų procentinį santykį vietovėse (ką jūs vadinate vietove, – bala žino), kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys. Įsivaizduokite, kad šiuo įstatymu įtvirtintas tautinės mažumos santykis su „daugumos“ tautybe būtų 50 procentų (dabar V. Tomaševskis šį klausimą pateikia kaip – šalia gatvių ir kitų pavadinimų lentelių kabinimo – svarbiausią diskusijų objektą). Tada kaime, kuriame gyvena 10 lietuvių, apsigyvenus 10 mumbo jumbo gentainių, niekaip negalėtų atsirasti vienuoliktas lietuviukas, nes tai iškart iškreiptų procentinį gyventojų santykį.

Kaip mumbo jumbo genties atstovas turiu pareikšti dėkingumą šiai valstybei, kuri Tautinių mažumų įstatymu pripažįsta man teises, kurių anksčiau vargšės engiamos, ignoruojamos, persekiojamos ir kitaip ėdamos mažumos, matyt, neturėjo. Pavyzdžiui: mumbo jumbo ir daugumos lygybė (7.1); teisė puoselėti savo kultūrą, tradicijas, kalbą ir religiją (8.1); teisė išpažinti savo religiją, atlikimas religinių apeigų gimtąja kalba, įsitikinimų turėjimas (oho!) ir nevaržomas jų reiškimas, ir religinių organizacijų steigimas; teisė švęsti savo tautines šventes ir istorines datas, dalyvauti apeigose, viešai naudoti tautinius simbolius ir, kas itin džiugu, užmegzti ir palaikyti ryšius su asmenimis, gyvenančiais kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas arba bendras kultūros paveldas (10.1, 2, 3). Be to, aš, kaip tautinei mažumai priklausantis asmuo į bet kurią (?) savivaldybę turiu „teisę kreiptis raštu arba žodžiu į… administravimo subjektus, ir žodžiu gauti atsakymą“ (15.2.), neabejotinai, mumbo jumbo kalba…

* * *

Bebaigiant rašyti šiuos kliedesius, atsiliepė Kultūros ministerijos Tautinių bendrijų reikalų skyrius ir patvirtino, jog iš tiesų Tautinių mažumų įstatymo projektas egzistuoja, tačiau tėra darbinis dokumentas. Suprask, viskas arba tai, ką ir šiandien kalba V. Tomaševskis, dar gali pasikeisti: asmenvardžių rašyba, lentelės ir procentai, viskas, kas reikalinga pridengti akims ir smegenims nuo aukščiau minėtų mumbo jumbo keistenybių. Pasakysite: toks įstatymas negali būti priimtas, nes toks negali būti priimtas niekada – tai ne tiek proto negalia, tai deglas, metamas į lietuvių ir lenkų santykių parako statinę. Matome: kova su antivalstybiniu gaivalu (ar kovos imitacija?) už mūsų valstybę ir Konstituciją dabar tėra kova be numatomos pabaigos. Nes kovojama ne su priežastimis, o pasekmėmis, šešėliu, kuris vadinamas Lietuvos strateginiu partneriu.

Iš tiesų, į kiekvieną tomaševskį nevertėtų kreipti nė dėmesio, jei nebūtų suprantama, kad Rinkimų akcija be paramos iš užsienio tėra politinis lavonas, į tėvynės kalną atkakliai tempiantis savo menką sieliūkštę. Bet ša!, koks bebūtų tas projektas, tik neužsipulkim, tik neįžeiskim vadinamosios Lietuvos Lenkų Rinkimų akcijos. Radekas Sikorskis vėl gali supykti ir niekada pas mus neatvažiuos.

Alkas.lt