Kelias nuo tiesos iki teisingumo gali būti neapsakomai ilgas, ir visuomenės brandą rodo, kiek teisingumą sugebame priartinti prie tiesos. Per dvidešimt metų, atrodo, supratome tik vieną – leidžiantis į tokią kelionę reikia drąsos, išminties ir atkaklumo.Sunku atsistebėti, kad besibaigiant metams prezidentės Dalios Grybauskaitės viešai pasakyti žodžiai „mergaitės interesai yra svarbiausia“ staiga tapo pilietinės drąsos simboliu. Pamiršę Konstitucijoje įtvirtintą minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, teisės profesoriai prabilo apie kišimąsi į teismų veiklą, apie spaudimą.
Kol kas tik mintyse, atrodo, kartodami kitą žodį – apkalta. Nejaugi grįžtame prie orveliškos situacijos: kai visi aplinkui meluoja, tiesos sakymas tampa tikra revoliucija.
Lietuva prieš ketvirtį amžiaus į nepriklausomybės kovą pakilo patikėjusi laisvo žodžio galia. Todėl šiandien baugu pasitikėti sistema, kuri viešai pasakytą žodį vadina spaudimu, o kritiką – trukdymu. Tiesa kritikos nebijo, o teisėjo priesaika įpareigoja ne vengti, ne bijoti įtakų, bet joms atsispirti.
Profesionalumas nėra širma, kuria galima atsiriboti nuo visuomenės ar pridengti savo interesus. Menko užkulisių žaidėjo telefonu tyliai pasakytas patarimas yra nepalyginamai pavojingesnis už aukšto pareigūno viešą žodį.
Išmintis mums primena, kad visi esame žmonės ir visi klystame. Ir Sokratą, ir Jėzų Kristų mirti pasmerkė teismai, stropiai laikydamiesi savaip suprastos įstatymų raidės. Tiesos siekiantis teisingumas pirmiausia bando išvengti klaidų. Savo brandą čia kiekvienas galėtume pasitikrinti atsakydami į klausimą – ar geriau nuteisti devynis nekaltus, kad tik bausmės neišvengtų vienas niekadėjas, ar geriau paleisti devynis kaltus, kad tik neteisingai nenuskriaustume vieno nekalto?
Teisėjas – tik žmogus, ir jo svarbiausia pareiga nepriimti sprendimų, kurie prieštarautų žmogiškumui. Principas – svarbiausia nepakenkti – naudingas ne tik medicinoje. Tačiau ką daryti, kai teisinė sistema su našlaite Garliavoje elgiasi kaip su boteliu Preiloje, o su boteliu kaip su vaiku? Ar galima tylėti, kai įtikintas savo neklaidingumu teisėjas skuba užverti kelius klaidos atitaisymui?
Telefono teisė nėra tik praeities reliktas, primenantis, kiek atkaklumo reikia kelyje į tiesą. Kiek kartų buvo nutraukta ir vėl atnaujinta pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo byla? Kas šiandien tiki versija apie vienišą teisėjo Jono Furmanavičiaus žudiką, kuriai įtvirtinti surengta speciali aukščiausių prokurorų spaudos konferencija? Jau nekalbu apie Drąsiaus Kedžio ar Andriaus Ūso žūtį.
Žinoma, tyrėjai nėra visagaliai, ne visas paslaptis pavyks įminti. Tačiau sužinoti, kas organizavo pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą gerokai paprasčiau, negu įvardinti jo žudikus. Policijos departamentui turėtų būti labai įdomu išsiaiškinti, kaip buvo surengtas netikėtai prieš juos atsisukęs teisėjos Neringos Venckienės juodinimo vajus, kas iš tikrųjų stovi už vadinamojo slaptojo liudininko nugaros.
Pradėti verta nuo mažų darbų, kurie paskui gali išaugti į didelius. Nejaugi pavargome net nepradėję?
Kai kelyje nuo tiesos iki teisingumo iš nevilties kada pradeda svirti rankos, nereikia bijoti atsiremti į artimojo petį. Stebiesi, kaip ciniškos viešosios erdvės iškankinti žmonės sugebėjo išsaugoti jausmus.
Kritiniais momentais Garliavoje susirenkančius lengva išvadinti patvorių minia, griaunančia teisinės valstybės pamatus. Bet gal verčiau pagarbiai nusilenkti tiems, kurie be smurto su malda gina savo jausmus ir mūsų teisėsaugos garbę. Pasaulyje, kurį valdo tik interesai, nelieka vietos sąžinei. Tuomet ir nebepastebime, kaip vaikas iš objekto tampa subjektu, o vaiko jausmai nublanksta prieš vaiko teisių gynėjų interesus.
Matyt ne veltui sakoma, kad norėdamas pamatyti visuomenės moralinį veidą turi pažiūrėti, kaip ji elgiasi su savo vaikais.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
