Muzika turi būti skirta protestams ir manifestams. Interviu su YGA

2012 m. „Prior Musica“ išleistas penkerius metus brandintas BROO AND YGA albumas „Žanro fanatikai“ tiems, kas domisi hiphopu, reiškia daug. „Muzika skirta protestams“ – viena geriausių lietuviškų dainų, kaip ir kartu su Remigijumi Ruokiu sudainuotas „Šansas sugrįžti“. Yga (Igoris Ragozinas) ir Broo (Donatas Zacharovas) randami kompaktiniame diske, feisbuke ir studijoje, kurioje jau rudenį Yga žada sukurti albumą.

YGA radikaliai.lt papasakojo apie save (2015 06 03).

Esu Igor Ragozin, gim. 1983-07-27 Zarasuose.

Muzika domėjausi nuo vaikystės, kaip pirmą pažintį įvardinčiau dieną, kai tėvas į namus atnešė magnetolą su juostinėm „babinom“. Man buvo 6–7 metai, bet jau tada pradėjau stipriau domėtis muziką, perrašinėti kasetės ir pan.

Pirma, grupė, kurioje teko groti, buvo „Da Manifest“, susibūrėm 2001 m. Tais pačiais metais įrašėme pirmus kūrinius. 2003 m. išleidome debiutinį albumą „Manifestacija“. Albumas buvo išleistas Rusijoje, leidybinėje kompanijoje „Rap Land“. Turbūt reikia paminėti kad repavome rusų kalba. 2006 m. išleidome antrą albumą „Energetika“.

Antra grupė, kurioje grojau, vadinosi „Legato“. Susikūrėme 2005 m., tais pačiais metais išleidome albumą „Po viena saule“, 2009 m. albumą „Eteris“. Šis albumas padėjo tašką grupės istorijoje. Kitas projektas ir žingsnis – tandemas su reperiu iš Šiaulių Broo (JBC). Kartu įrašėme bendrą albumą „Žanro fanatikai“ 2012 m. Tuo metu aktyviai koncertavome, nufilmavote du vaizdo klipus. Visus metus talkinau Pushui jo soliniuose projektuose.

2014 m. dalyvavome su „Da Manifest“ jubiliejiniame tarptautiniame hiphopo festivalyje „Rap Music 2014“, kuris vyko Maskvoje. Turbūt tai buvo tam tikras įvertinimas, nes tik 10 komandų patenka į festivalį, o norinčiųjų sąrašas labai didelis. Kelerius metus bandėme ten patekti, ir tik iš trečio karto pavyko. Iš tikro įsimintinu koncertų sugrojome daug, tiek Lietuvoje didžiuosiuose festivaliuose, tiek hiphopo vakarėliuose.  2014 m. gegužės 28 d. turėjome puikų koncertą Londone.

Dabar koncertuoju su Pushu, beveik užbaigiau solinį albumą. Numatytas relizas šį rudenį.

Galiu papasakoti, kaip pradėjome įrašinėti pirmą albumą. Man penkiolika metų tada buvo, gyvenau Zarasuose pas tėvus o kiti grupės nariai gyveno Visagine, tai nėra didelis atstumas. Reguliariai keliaudavau į Visaginą, sėdėdavome prie naujų dainų kūrimo kiauras paras, diskutuodavom, planuodavom. Iš sutaupytų dienpinigių keliaudavome į Vilnių, į įrašų studiją Porno Sound. Pinigų vos užtekdavo susimokėti už traukinio bilietus ir studiją, todėl kartais visą naktį bastydavomės per naktinį Vilnių, jei pasisekdavo, nakvodavom kur nors nelegaliai bendrabuty ar tuoj pačioj studijoj ant žemės. Ačiū Donciavui, kad mus priimdavo. Šaunūs laikai būdavo.

Didžiausią įtaką padarė Wu Tang Clan, Nas, Talb Kweli, Jay Z, Onyx, MOP, Roots Manuva, Loop Troop ir daugybė kitų. Dabar klausau Action Bronsono, J Cole, Joe Bada$$.

Tikiu, kad pašaukimas yra, manau, kitaip ir būti negali. Galbūt tu dar nežinai, per kokią prizmę, bet ankščiau vėliau išsiaiškinsi. Jei pašaukimo nėra, tai tik eilinis būdas išsiskirti iš minios. Tokie žmonės ilgai netempia, jiems tiesiog nusibosta, ir jie nutraukia savo veiklą. Tokia mano nuomonė. Aš sakyčiau, kad 30 proc. talento ir 70 proc. darbo.

Aš visada buvau už stilių bei žanrų maišymą, tokios sintezės dažniausia atveria duris į kitas erdves, nišas.  Reikalas tas, kad ne visi mes turime galimybę ir uoslę keliauti koją į koją su laiku, todėl kartais praeina metai ar du, kol tokius eksperimentus publika pradeda vertinti, suprasti. 

Šaltinis: radikaliai.lt