NATO – gynybinis aljansas. Bet – taiką ar karą mylinčių aljansas?

NATO plėtros apologetai savo propagandą grindžia dviem pagrindiniais argumentais. 1) NATO yra gynybinė organizacija, todėl jos plėtra niekam nekelia grėsmės. 2) Kiekviena valstybė turi teisę pati pasirinkti savo saugumo užtikrinimo priemones, todėl, pavyzdžiui, Rusija neturi jokios veto teisės sprendžiant apie Ukrainos priėmimą į NATO.

Bet ar iš tikrųjų šie argumentai turėtų įtikinti tą pačią Rusiją?

Ir ar jais nuoširdžiai tiki patys NATO plėtros apologetai? Pavyzdžiui, Baltijos šalyse ir kitose Rytų Europos valstybėse.

NATO iš tikrųjų buvo įkurta 1949 metais kaip gynybinis aljansas. Tačiau jis išliko ir po to, kai 1991 metais išnyko priežastis, dėl kurios jis buvo sukurtas. Akivaizdu, kad po SSRS žlugimo NATO „gynybinis“ pobūdis (jeigu tai apskritai dar yra gynybinė organizacija) pasikeitė. Ši pokytį liudija ir NATO plėtra į Rytus, prieš kurią griežtai pasisako Rusija.

Bet NATO plėtros apologetai savo propagandoje griežtai neigia Rusijos tvirtinimus, kad aljanso plėtra yra nukreipta prieš Rusiją. Jie ir toliau teigia, jog NATO – grynai gynybinė organizacija.

NATO operacijos Jugoslavijoje verčia tuo abejoti. Jeigu ką ir „gynė“ NATO Jugoslavijoje – tikrai ne pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsni, t.y. ne užpultą NATO narę.

Jeigu NATO vis dar yra „gynybinė“ organizacija – ką ir nuo ko ji gina?

Prieš atsakant į šį klausimą, iškelkime dar vieną klausimą, kuris retai kada keliamas „rimtose“ diskusijose ir „rimtuose“ tekstuose: „Ar NATO gynybinį aljansą sudarančios valstybės yra taikingos?“

Atsakymas anaiptol nėra tiesmukiškas ir vienareikšmiškas. Turbūt sutiksime, kad vienas pagrindinių valstybės taikingumo kriterijų yra tai, ar valstybė, nebūdama užpulta, naudoja karinę jėgą prieš kitas valstybes.

Šiuo požiūriu NATO sudarančios valstybės yra labai nevienodos. Lietuva yra mažiau taikinga už Islandiją. Lenkija yra mažiau taikinga už Lietuvą. Prancūzija yra mažiau taikinga už Lenkiją. Didžioji Britanija yra mažiau taikinga už Prancūziją. O viską vainikuoja galingiausia NATO valstybė – JAV, kuri kartu yra ir mažiausiai taikinga valstybė pasaulyje.

Kitais žodžiais tariant, NATO yra gynybinė organizacija, kuri gina tokias skirtingas valstybes, kaip taikinga Islandija ir labai karingos Jungtinės Valstijos su jų karinga sąjungininke Didžiąja Britanija ir kitais mažiau karingais sąjungininkais.

NATO yra organizacija, ginanti ne tik Islandiją ir Liuksemburgą, kurie nieko ir niekada neužpuolė, bet ir JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios daug ką ir daug kartų yra užpuolusios.

Simboliška, kad vienintelis kartas, kai buvo aktyvuotas NATO sutarties 5-asis straipsnis, buvo po 2001-ųjų metų rugsėjo 11-osios atakų Niujorke. NATO buvo mobilizuota karingiausiai pasaulio valstybei ginti. Tada prasidėjo NATO operacija Afganistane, kurios nešlovingą pabaigą visai neseniai stebėjome.

Todėl NATO priklausančios Rytų Europos šalys (ne tokios karingos, kaip JAV ir didžioji Britanija, bet ir ne tokios taikingos, kaip Islandija ir Liuksemburgas) – aišku, jeigu jos yra vedamos geros valios – turėtų suprasti, kad Rusija į NATO žiūri pirmiausia kaip į organizaciją, ginančią tuos, kurie patys mėgsta užpulti.

Todėl reikia suprasti, kad į NATO bazes prie savo sienų Rusija žiūri ne kaip į bazes tų, kurie gina „taikingas“ Baltijos ir kitas Rytų Europos šalis, o kaip į bazes tų, kurie mėgsta užpulti.

Ir į NATO bazes Ukrainoje ir Gruzijoje Rusija žiūri ne kaip į bazes organizacijos, ginančios „taikingas“ Ukrainos ir Gruzijos valstybes, o kaip į bazes organizacijos, ginančios karingiausią pasaulio valstybę, kuri mėgsta užpulti.

Rusija nėra pati taikingiausia pasaulio valstybė.

Bet Lietuva yra karinėje sąjungoje su pačia karingiausia pasaulio valstybe.

Man vis tiek įdomu. Visa armija propagandininkų – politikų, politikos mokslininkų ir žiniasklaidos – kuri viešojoje erdvėje girdo Lietuvos piliečius kokteiliu „Rusija – karas, Amerika – taika“...

Kiek šitoje armijoje tiki tuo, ką sako, o kiek tai daro vien už pinigus?