Palangiškiai švenčia pergalę, bet padėtis Aukščiausiajame Teisme - tragiška

Palangos daugiabučio gyventojai, praėjusiais metais atsiskyrę nuo centralizuotų „Litesko“ šilumos tiekimo tinklų, švenčia pergalę - Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) neskundžiama nutartimi atmetė kurorto šilumos monopolininko skundą ir paliko galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą, kad namų bendrijos turi teisę atsijungti nuo „Litesko“ tinklų ir įsirengti autonominį butų šildymą. Apie tai rašoma laikraštyje “Palangos tiltas” publikuotame Lino Jegelevičiaus straipsnyje (perskaityti galima čia).

Ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės 2010 metų rugsėjo 1 dieną išduoto statybos leidimo, kuriuo daugiabučių namų savininkų bendrijai Vytauto g. 122 leista rekonstruoti gyvenamojo namo dujotiekį.

LVAT teisėjai Stasys Gagys, Romanas Ališauskas ir Veslava Ruskan nurodė, kad ginčo esmė - ar namo atsijungimas nuo centralizuoto šildymo yra suderinamas su Palangos savivaldybės tarybos patvirtintu miesto šilumos ūkio specialiuoju planu. Pagal šį planą nuo monopolininko “pabėgęs” namas stovi teritorijoje, kuri priskirtina centralizuoto aprūpinimo šiluma zonai. LVAT pažymėjo, kad šildymo būdo keitimas iš centralizuoto į necentralizuotą, kai nuo šilumos tiekimo tinklų atsijungia šios zonos šilumos vartotojai, traktuojamas kaip neatitinkantis specialiojo plano.

Tačiau nurodė, kad jame numatyta ir išimtis, pagrįsta vartotojams palankiu principu.

„Šis principas reiškia: bendri sprendimai atskiroms zonoms negali uždrausti atskiriems vartotojams šiose zonose būti aprūpintais šiluma alternatyviu būdu, jeigu dėl pagrįstų priežasčių toks aprūpinimo šiluma būdas yra naudingesnis ir tai galima įrodyti, naudojantis tais pačiais specialiojo plano principais. (...) Atlikus šiuos papildomus skaičiavimus nustatyta, kad vartotojų atsijungimas šiek tiek pagerina namo gyventojų situaciją centrinių šilumos tinklų atžvilgiu, (...) o zona, į kurią patenka namas, turi teisę atsijungti nuo centrinių šilumos tinklų, ir toks atsijungimas atitinka Palangos miesto šilumos ūkio specialųjį planą“, – rašoma teismo nutartyje.

Apie atsijungimo naudą galima spręsti iš L. Jegelevičiaus straipsnyje cituojamų daugiabučio bendrijos atstovo Vytauto Ajausko žodžių.

„Mano butas yra dvejų kambarių. Kai šilumą tiekė „Litesko“, žiemos mėnesiais šildymo sąskaitos per mėnesį siekdavo 600-700 litų, o spalį – 350 litų. Pertvarkius šilumos sistemą į dujinę, šią žiemą sąskaita už du mėnesius siekė vos 350 litų“, – “Palangos tiltui” sakė V. Ajauskas.

Centralizuoto šildymo pakeitimas dujiniu bendrijai kainavo 40 tūkstančių litų, o kiekvienai šeimai – apie 5 tūkstančius litų.

Šis pavyzdys įkvėpė ir gretimo namo gyventojus, kurie šiemet jau visi atsisakė “Litesko” paslaugų.

„Aš atsijungiau nuo 2009-ųjų, ėmiau šildyti butą elektra. Bendros sąskaitos sumažėjo dvigubai. Visi namo gyventojai džiaugiasi atsikratę „Litesko“, – Vytauto g. 124 gyventojos Irenos Alminienės žodžius cituoja „Palangos tiltas”.

Paulius Markevičius, teisininkas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis nuosekliai gina vartotoju teises, kurias Lietuvos valstybę įpareigoja ginti jos Konstitucija. Vartotojas turi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas, įskaitant šildymo paslaugas, ypač jei vietinis šildymas yra ekonomiškesnis.

Daugelyje Lietuvos savivaldybių šiuo metu galioja monopolininkams palankūs šilumos specialieji planai, kuriais remiasi Vilniaus, Kauno ir kitų miestų valdžia, atsisakydama išduoti pritarimus šildymo būdo keitimo paprastojo remonto aprašams (projektams), nes šios savivaldybės, pažeisdamos Konstituciją, visokeriopai remia monopolininkus šilumininkus. Džiugu girdėti, kad padėtis Palangoje taisosi.  
 
Dar džiugiau, kad LVAT ėmėsi nuosekliai ginti vartototojų teises. Reiktų paminėti šių metų kovo 16 dienos LVAT nutartį, kurioje neskundžiamai nuspręsta, kad šildymo būdo keitimo darbų negalima reglamentuoti Šilumos ūkio įstatymu, kuris tam tikrų šilumininkų lobistų pastangomis nustatė neįgyvendinamas sąlygas norintiems atsijungti nuo neefektyvaus ir neekonomiško centralizuoto šildymo.

LVAT žengė ir kitą labai svarbų žingsnį – šių metų birželio 26 dienos nutartimi nusprendė ištirti, ar teisėtos yra korupcinės Šilumos vartojimo taisyklės, kuriomis taip uoliai remiasi šilumininkai ir juos proteguojančios savivaldybės, drausdamos vartotojams atsijungti nuo centralizuoto šildymo. Tikėtina, kad LVAT verdiktas bus nuoseklus - Šilumos vartojimo taisyklės negali reglamentuoti daugiau, nei leidžiama Šilumos ūkio įstatymu, o šiuo įstatymu negalima reglamentuoti jokių šildymo būdo keitimo, įskaitant atsijungimą nuo centralizuoto šildymo, statybos darbų.
 
Deja, padėtis Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT) yra tiesiog tragiška - šis teismas nuosekliai atsisako ginti vartotojų teises, pažeisdamas Konstituciją. Šiuo metu LAT sistemingai tenkina šilumininkų ieškinius vartotojams, kurie yra atjungę savo butus nuo centralizuoto šildymo ir patalpas šildo autonomiškai. Nors šie vartotojai faktiškai centralizuotos šilumos negauna, tai nekliudo kasaciniam teismui priteisti iš jų tūkstantines sumas už negautą šilumą vien tik remiantis korupcinėmis Šilumos vartotojimo taisyklėmis.

Tačiau padėtis keičiasi – šiuo metu visoje Lietuvoje analogiškos bylos yra stabdomos ir laukiama LVAT verdikto dėl Šilumos vartojimo taisyklių teisėtumo. Tikėtina, kad šis LVAT sprendimas apgins tūkstančius šilumos vartotojų, o taip pat taps pagrindu atnaujinti civilines bylas, kuriose šilumininkai, padedami Lietuvos Auksčiausiojo Teismo, nepagristai ir neteisėtai prisiteisė milijonus iš vartotojų, kurie tos šilumos faktiškai negavo.