Panevėžio Sąjūdžio muziejų okupavo „niezabudkos“

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų dienos 25-metis. Panevėžio Sąjūdžio muziejuje buvo organizuotas šventės minėjimas ir pristatyta AT gynėjo Juliaus Vaupšto nuotraukų paroda skirta sausio 13-ajai.  Buvusius gynėjus bei svečius pasitiko su žydrąja penkialape „neužmirštuole“ (mūsuose vadinama „niezabudka“) atlape Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas. Įėjus į muziejaus salę ir nepamačius  tautinių juostelių šventinė prisiminimų nuotaika buvo sugadinta. Muziejaus darbuotojų, ten buvusio jaunimėlio bei kai kurių solidaus amžiaus man nematytų  svečių atlapuose mėlynavo žydrosios „niezabudkos“. Apsidairius muziejaus salėje nemačiau nei vienos tautinės juostelės, nei jokios tautinės vėliavos. Ypač skaudu buvo matyti muzikuojančius vaikus su jų atlapuose mėlynuojančiomis penkialapėmis „niezabudkomis“. Nenorom mintimis buvau sugrąžintas į komunistinius-sovietinius laikus, kai įvairių tarybinių švenčių metu daugumos vaikų atlapuose raudonuodavo komjaunuolių prisegtos penkiakampės spaliukų žvaigždės. Skirtumas  buvo tik tas, kad šį kartą ant vaikų atlapų ne raudonavo, bet mėlynavo svetimi tautai simboliai.

Jau iš vakaro internetiniuose puslapiuose, pradedant aukščiausia valdžia, prezidentūra ir kitų kolaboruojančių veikėjų pastangomis, buvo agituojama vietoje lietuviškų trispalvių juostelių kabintis žydrąsias „niezabudkas“. Ką šis žydrasis ženklelis reiškia ir iš kur jis taip staiga atsirado, domėjausi internetiniuose portaluose bei kalbinau istorikus. Kaip supratau, pirmieji šios žydrosios gėlelės simbolius pradėjo naudoti XIX amžiuje žydų masonų ložės nariai. Vėliau II Pasaulinio karo metais šiais ženklais dabinosi fašistinio reicho kariauna,  o paskutiniais metais „niezabudkų“ žiedeliai kartu su georgijaus juostomis puošėsi mūsų okupantai per gegužės 9-ąją Stalino armijos II Pasaulinio karo pergalės dienos šventėse. „Niezabutkos“ autorius Vaidas Saldžiūnas R.Savukyno „Veidaknygės” diskusijoje apie savo „išradimą“ supažindino visus portalo ekspertai.eu skaitytojus. Tai rasite straipsnio „Žuvusiems Trispalvė buvo svarbiausias Laisvės simbolis“ (2016 01 08) komentaruose. Tai akyvaizdus ir šlykštus tyčiojimasis iš mūsų Tautos laisvės gynėjų, ir tam pritaria valdžia.
   
Po šventinio pasisakymo Seimo nario Povilo Urbšio paklausiau: „Kodėl mūsų tautiniai simboliai, kaip trispalvės juostelės, kurios visada per tokias šventas buvo mums segamos, dingo, o dabar vietoje jų segami  mums svetimi nematyti ženklai?  Kodėl per sausio įvykius ir kitus Sąjūdžio renginius naudoti Gedimino stulpai, Vyčiai bei mūsų Tautos krauju aplaistytos trispalvės buvo užgožtos žydromis svetimybėmis?“ 

Buvęs bendražygis teisinosi, kad jau prabėgo 25 metai ir jau nebe tie laikai, daug kas keičiasi ir šiandien nereikėtų susipriešinimo.  Bet kas tą Tautos supriešinimą taip intencyviai ir ciniškai organizuoja bei vykdo, paklausti nebespėjau.
 
Kažkaip nejučiomis prisiminiau vieną sovietinį 1920 m. revoliucijos laikų filmą. Jame pasiturintis kaimietis, garsiai ragindamas kaimynus, tarė „Apiat vlastj mėniajietsa“, ir vietoje baltagvardiečio kepurės greitai užsidėjo raudonarmietišką. Man ir kitiems buvusiems salėje bendražygiams buvo skaudu matyti, kaip ten buvęs jaunimas bei solidaus amžiaus dalyviai  paklusniai vykdė Sąjūdžio muziejaus darbuotojų iniciatyvą. 1988-aisiais kompartijos sekretorius A. Brazauskas Trispalvę prilygino skudurui, panašiai elgiasi ir dabartinė valdžia. Panevėžio muziejaus administracija pasityčiojo ir išdavė svarbiausius Laisvės simbolius. Ir dabar  tebemaudžia širdį dėl  tautinės-istorinės atributikos viešo atsisakymo, t. y. jos naikinimo pradžią.
   
Su sugadinta, jau nebe pirmą kartą muziejaus administracijos „demaršo“ nuotaika  nuvykome prie Panevėžio pašto-telegrafo pastato prie Sausio 13-osios sodelio. Ten nuotaika po truputį pradėjo taisytis, nes žydrųjų „niezabudkų“ beveik nesimatė. Vieną kitą, kurie buvo prisisegę žydrąsias svetimybes, pakalbinus ir paaiškinus, kieno tai buvę ženklai, tuoj nusisegdavo juos arba ant viršaus užsidėdavo tautines trispalves vėliavytes.

Kaip vėliau iš pokalbių supratome, kad tik Panevėžio tremtinių-politinių kalinių sąjungos ten buvę nariai bei kai kurie Šaulių sąjungos atstovai (ypač vyresnio amžiaus) žydrųjų „niezabudkų“ istorija netikėjo, kaip supratome jie paklusniai vykdė TS narės R. Rastauskienės nurodymus.  O krašto apsaugos kariai prisipažino vygdą besąliginius savo vadų nurodymus. Mes, 1989-1991m savanoriai, taip ir likome nesupratę, kodėl Lietuvos kariuomenės vadai šitaip išpatriotina karius? Kyla aibė klausimų, apskritai, ar begalima bus pasitikėti  Lietuvos kariuomenės vadovybe. Ar ir dabar Lietuvos kariuomenėje gali būti Tautos išdavikų „vitkauskų“?

Ne tik per rinkimus, bet ir dabar dar kartą  pamatėme,  kaip  nudvasinta, nukultūrinta ir nuskurdinta Tauta. Darosi nesuvokiama kodėl net buvusiems temtiniams-politkaliniams, patriotinės Šaulių sąjungos nariams tampa nebesvarbi Lietuvos istorija, patriotizmas, vienybė? Lygiai taip pat nesuvokiama, kodėl nebeatsirenkamas blogis, nebeatpažįstama valdžios elito savivalė, žingsnis po žingsnelio naikinanti Valstybę?

Belieka mumyse puoselėti viltį,  kad netolimoje ateityje Tauta praregės ir atsipeikės. Tikėkime, gal tada vėl pasikartos  mūsų Tautos buvęs atgimimas.



P. S. Nezabudkų žiedai kaip simboliai yra ypač populiarūs Rusijoje: