Pasaulio lietuvių Bendruomenės valdybos „vertybinė“ veikla / Lemtingi sugrįžimai į Tautos kultūrą

Pasaulio lietuvių Bendruomenės valdybos „vertybinė" veikla“

Paskutinio mano strapsnio, publikuoto „Pozicijoje“ (2024-02-01) pratęsimo tema.

Prieš porą metų išleista Lie­tuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.“ atveria didelius skirtumus tarp išeivijos ir dabartinių emigrantų veiklos. Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietu­voje pabandė šiame solidžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį Lietuvai nu­vei­kė už Atlanto gyvenantys (žr.„Bernardinai“. 2019).

Prisiminus pokario išeivijos dr. B. Nainio, dr. V. Kamanto, dr. A.Geručio ir kitų senųjų išeivijos grandų reikšmingą veiklą – remti Lietuvą, idėjas: organiziuoti žymių lietuvių dailininkų pasaulines parodas, išleisti brandžias mokslines knygas, 37 tomų „Lietuvos enciklopediją“, kokios neturi nė viena pasaulio tauta – dabartinės PLB valdybos veiklos primityvizmo žemumos metai iš metų smunka žemyn.

Panorusios vadovauti PLB valdybai 21-jo amžiaus emigrantės, daugiausia parodo, tik savo aroganciją, bet ne išmintį ar talentą, kad galėtų Tėvynės gerovei sukurti nors vieną reikšmingą ir Tėvynei reikalingą projektą...

Užtenka pamatyti PLB valdybos organizuojamas savimokslių „dailininkų“ ar „fotomenininkų“ parodas – tikram kultūros mylėtojui silpna darosi. O dar prisiminus, kaip savo pagimdytų vaikų neišmokiusi nė vieno lietuviško sakinio PLB-nės valdybos narė užsienyje gimusių emigrantų vaikų švietimui, o vėliau ir visai kultūrai po kelias kadencijas vadovauja apgailėtina primityvė-komsekretorė, šiame pasaulyje – net gyventi nesinori...

...Štai PLB valdybos (p. D. Henkė) kultūros komisijos (p. J. Caspersen) sukurtas katalogas „Egzodika arba Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“, panaudojant Lietuvių Fondo lėšas, išleistas 2019m. išėjo primityvus, neatsakingai neprofesionaliai nuaustas pasityčiojimas iš 50-tyje okupacijos metų pasaulinėje literatūroje įsitvirtinusios išeivijos pasaulinio lygio Tautos autoritetų reikšmingų pasaulinių įvairiausio žanro publikacijų...

... Literatūrologė E. Baliutytė-Riliškienė prisimena, kaip giliais sovietinio režimo laikais(1958) E. Mieželaitis išdrįsdavo pareikšti nuomonę apie režimo smerkiamus išeivijos Poetus Aistį ir Brazdžionį. „…Lėkštais straipsniais čia nepasieksime nieko… Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai..“(p. 62.) Nesvarbu, kokia jų ideologija…

Apie nuo režimo pasitraukusius Lietuvos kūrėjus M. Martinaitis atsiliepdavo, kaip apie lietuviškos Tautinės literatūros pagrindėjus patriotiškumo, išskirtinio tautinio savitumo bei meninės išraiškos spalvų menininkus. S. Geda prisimena faktą, kaip 1949-05-13 tarybinės Lietuvos komunistų partijos suvažiavime E. Mieželaitis svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, pasipriešino, kad visada mokėsi iš Brazdžionio, Kossu-Aleksandriškio, nes jie gerai žinojo prancūzų: Verlaino. Baudelaire, Mallarme, Paul Valery kūrybą...

Profesorius J. Eretas išeivijai primindavo, kad įgimtas rašytojo talentas svetimybėse nepražūna, o tik labiau sustiprėja. „Dienai parašyti reikia rašalo, o parašyti šimtmečiams reikia ašarų“, - sena jo ištartis.

Karo pabėgėlių nevilties ašaros jų valią pavertė plienu (pagal S. Zweigą) ir mūsų talentingieji ėmė gelbėti iškilųjį jau prieškaryje pasiektą Tautos literatūrinį kraitį, nes matė, kad okupuotoje Lietuvoje likusiems okupantų ideologijos grandinėse, režimas vystytis ir augti neleis.

„Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…“, - rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir J. M. Laurinaičiu išleisdami lituanistiniam išeivijos švietimui reikalingą „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir Stasio Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963). Pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pasirodė A. Nykos Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“ (1946). Jo pastangoms tais pačiais metais išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties metai“. Jame 72 lietuvių autorių poezijos ir prozos kūriniai. 1946 A. Škėmos „Sveimame krašte“;1946 M. Katiliškio“Feljetonai“;1946 J Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros žurnalas“; 1947 L. Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“;1948 P. Andriušio “Siela lagamine“;1949(JAV) N. Mazalaitės „Apversta valtis“… Visiems šiems autoriams1950m. paskirtos premijos…)

Kodėl nesusipažinusi ir nepriminusi skaitytojams mūsų išeivijos sukurtą turtą, PLB valdyba ima visus maitinti savo primityviausias projektais, tame tarpe ir su nauju "šedevru"- katalogu „Egzodika. Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“ (2019)?

„Egzodikos“ naratyvas apima 5-6 dešimtmečius, atrinktų autorių amžiaus skirtumas - 50 metų (poetė V. Bogutaitė gm. 1934, o M. Black gm. 1982) Į "Egzotiką" susodinti 35 skaitytojams nieko nesakantys (išskyrus tik kelis) veidai ir vardai. Kodėl LR Rašytojų sąjungos taryba, kelianti aukštus reikalavimus stojantiems į Lietuvos rašytojų sąjungą, leidžia PLB-nės ponioms peržengti visus savo įgaliojimus, ir iš tikrųjų „jokį rašytoją“ paskelbti Pasauliniu Lietuvos egzodo rašytoju?

„Egzodikoje“ šokiruoja ir tai, kad leidinį finansuoja Lietuvių Fondas. Tas pats Fondas, kurį visai kitokiems tikslams 20-me amžiuje įkūrė senoji išeivijos karta. Taigi Lietuvių Fondo administracijai prieš skiriant lėšas „Egzodikai“, reikėjo susilaikyti nuo išlaidavimo paremti dar vieną visai neprinokusią temą, ir ateityje būti atsargesniems, kokį netikrą zuikį PLB valdyba dar sugalvos paleisti iš po savo tuščios raudonos skrybėlės!!!“

Džiaugėmės, kad ankstesnis „valstiečių partijos“ vedamas seimas pastebėjo PLB valdybos projektų žemumas ir kiek aprimo plukdyti šimtatūkstantines Lietuvos biudžeto lėšas niekniekiniams „projektams“ apmokėti...

Tarp pokario lietuviškos išeivijos atliktų tautinės kultūros darbų ir dabartinių emigrantų siekių nepelnytai užsitarnauti sau vietą bendrojoje Lietuvos politinėje kultūros istorijoje išaugo didžiulė praraja, ir laikas susimąstyti, kokio politinio/tautinio susipratimo, kūrybinio talento ir aukšto meninio polėkio emigrantas gali atstovauti PLB valdybos kultūrinei veiklai.

Protingiausia, kad tokios CENTRALIZUOTOS PLB valdybos visai neliktų... Juk kiekviena lietuvių emigrantų bendrumenė gyvena skirtingai ekonomiškai išsivysčiusioje pasaulio šalyje: su skirtingu įvairiausių ekonominių/kultūrinių galimybių svorio spektru, todėl kiekviena pasaulio lietuvių emigrantų Bendruomenė gali savo Tėvynę mylėti ir jai padėti kiekviena atskirai, galbūt, bendrinant ir kooreguojant LR URM-jos užsienio lietuvių departamentui.

Pagalvokime visi, ar Lietuva nusipelnė tokios gėdos, kai:

PLB-nės valdybos kultūros pirmininkės J.Caspersen išeivijos archyvų politinių istorinių faktų neleistinas perrašymas skaudžai liečia dvi Europos šalis: LIETUVĄ ir ŠVEICARIJĄ (ŠLB buvo 1952-02-17d įkurta Šveicarijos konfederacijoje griežtai laikantis, ir CH civilinio kodekso reikalavimų), todėl J.Caspersen primelavimai, 2017-03-01 Taikos teisme, (man sergant insultu ir Taikos teisme visai nedalyvaujant) – liečia ir dviejų Šveicarijos Advokatūros departamento teisininkų: Valstybės advokatų – JEDIDJAH BOLLAG ir GIANI F. ZANETTI prestižinę karjerą, ir už tokią purviną propagandą CH teisėtvarka J.Caspersen niekada nedovanos... Jeigu LR VSD-tas užmerkia akis, tai už J.Caspersen neteisigus parodymus teks atsakyti prieš CH teismą. O didžiausią gėdą dar kartą patirs Lietuvos valstybė!

Atkreipkime dėmesį, kodėl talentingo LR režisieriaus R.TUMINO Atminimo nepagerbė LR diplomatų ir emigrantų PL Bendruomenė?

...D. Grybauskaitės, L. Linkevičiaus ir G. Nausėdos, G. Lansbergio laikais LR diplomatinės tarnybos niekada nesidomėjo PLB valdybos IŠEIVIJOS ISTORINE ir 21-jo amžiaus emigrantų veikla, kuri kasmet vis smuko niekam nereikalingo „globalumo“ liūną?..

Įtartina, kad niekas LR vyriausybėje, seime ar URM-oje nėra susipažinęs su Šveicarijos konfederacijos ambasadoriaus dr. Vytauto Plečkaičio knyga: „Šveicarija, kurios nepažįstame“,2013m.;

Ar kas nors iš LR vyriausybės yra pasidomėjęs kokia veikla nuo 2010-jų metų užsiima režimo kolaborantų palikuonės: Jūratė Caspersen ir Dalia Henkė??? Tai nieko bendro neturi su LR valstybės konstituciniais įstatymais.

1. PLB-nės valdyba iš Lietuvos biudžeto ir įvairiausių fondų nuolat melžia lėšas ne Tėvynės gerovei pakelti, o tik savęs išgarsinimui;

2. J. Caspersen 2010m. savivališkai ištaisė istorinius Šveicarijos karo pabėgėlių lietuvių išeivijos archyvus, tikslu – paskelbti išeivijos ŠLB-nę įsikūrusią nelegaliai (pogrindyje), kad ir toliau išeivija liktų režimo 50 metų skelbta Tėvynės išdavikų gauja?

3. PLB-nės valdybos kolaborantų palikuonė J. Caspersen, įsistačiusi kiaulės akis, LR Tremtinių ir kalinų organizacijų veiklą tebemaitina savo melo propaganda, užmiršusi, kad jos Senelis ir Tėvas (J.J.Jablonskiai) buvo žiauriausi Lietuvos ūkininkų deportuotojai į Sibirą;

4. J. Caspersen savivališkai 2010m. pasisavino NEVEIKSNIOS a.a. Ritos Garbačiauskas palikimą, kuriame Ciuricho prieškario konsulate buvo saugomi svarbūs LR valstybei priklausantys dokumentai ir JAV išeivijos suaukotos lėšos LR OK-tui paremti;

Šiandien vyksta įvairiausių stilių egzaminavimai, kokį kelią sau pasirinks kiekvienas iš keliolikos norinčių kandidatuoti į LR Prezidentus, tačiau nė vieno klausimo nepateikiama, kaip būsimas LR Prezidentas įsivaizduoja mūsų emigrantų bendruomenių veiklą, kuri būtų nukreipta į Lietuvos, o ne į pačių emigrantų gyvenimo tuščio pasigarsinimo veiklą?

Nereikia net abejoti, kad ne tik milijoninis būrys sąžiningų emigrantų, bet ir visa Lietuva laukia konkrečių būsimų kandidatų į Prezidentus atsakymų į tuos kausimus. KODĖL???

Lemtingi sugrįžimai į Tautos kultūrą

Rašytojos Aldonos Ruseckaitės knyga „Per žarijas“ patvirtina, kad vertingiausia gerbti tokią kūrybą, kurioje 21-jo amž. pilietis rastų terapinę pagalbą prieš išpuikimą, pavydą, guobšumą, nesąžiningumą, negailestingumą, susvetimėjimą ir menkystę. Kūryba privalo gydyti dvasiškai sergančią visuomenę.

Nobelio premijos laureatė Svetlana Alksiejevič prisipažįsta: „Kartais mane vadina katastrofų rašytoja, bet aš jaučiuosi kitaip Žodžio pasaulyje, jaučiuosi kaip žmogaus dvasios rinkėjas.“

Šveicarų rašytojas Carlas Spiteleris, 1919m. apdovanotas Nobelio premija už romaną „Imago“, kurio stiprybė – visuomenės pilietinės atsakomybės sąžinė, tiesianti kelius į tautos dvasingumą. 2019m. C. Spitelerio apdovanojimo Nobeliu šimtmečio proga literatūros kritikai vertino Spitelerio kūrybos terapinę satyrą, tikslu – gydyti dvasiškai sergančią visuomenę, nes 20a. pradžios skaitytojai užvertę Spitelerio „Imago“ paskutinį puslapį pasijusdavo paguosti ir doroviškai sutvirtėję...

Kaip jaučiasi ŽODŽIO PASAULYJE buvusi lietuviškos literatūros Maironio muziejaus Vadovė A. Ruseckaitė? Perskaitęs jos naujausią kūrinį „Per žarijas“, manau, su džiaugsmu patirs tą patį – meilę lietuviškam Žodžiui ir jo menininkams, kurių kūrinių naratyvai sukelia skausmo, meilės, džiaugsmo, neapykantos, juoko, pavydo, pykčio, baimės, kančios, panikos, nerimo, susitaikymo – visų dvasinių žmogiškųjų jausmų spektro sūkurius, ir skaitytojas nepasiliks vienas grumtis su asmeniškomis ir politinėmis klaidomis, skriaudomis ir neviltimis, o pasidžiaugs didžiųjų tautos talentų atradimų pakilumu, stiprybe atlaikant pasaulines negandas, kai pragyvento laiko zygzagais su trenksmais per grumstus lekia biurokratijos vežimas, traukdamas nekaustytų laiko žirgų...

Poetas M. Martinaitis pasiguosdavo: „Kai viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška dar likdavo kilnūs ar išdidūs rašytojų vardai knygose: V. Kudirka, Žemaitė,J. Biliūnas,Lazdynų Pelėda, Maironis, S. Nėris. Su jais patyriau gražiausią, paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu...“

Skaitytojams aišku, kodėl ilgametė muziejaus Vadovė irgi niekada nebūna vieniša. Jai stiprybės teikia prie jos besiglaudžiantys brangūs talentingų kūrėjų Vardai: J. Grušas, P. Širvys, B. Brazdžionis, P. Višinskis, Žemaitė... Knyga turtinga ir naujais literatūriniais faktais, jų nesenstančiu dvasiniu patrauklumu, nes autorė neria pasakojimo tinklą, gaudo patirčių, išminties laiko ženklų «žuvis» dvasingo laiko gelmėje... Taip pristato Ruseckaitės ese leidyklos redkolegija, o istoriškai detalus knygos audinys piešia išskirtinai prasmingų gyvenimų liudijimus. Gyvenimų, kurie buvo ir, laimei, dar nepamiršti atėjo į 21-jį amžių. Pusę amžiaus negailestingo likimo išblaškytus, tuos Vardus iš svetimiausių tolimiausių šalių į Maironio muziejaus archyvus atvedė Tėvynės Atgimimas, nešdamas viltį, kad žmonės dar patirs Tėvynėje darbo ir gyvenimo džiaugsmą.(p. 122).

Iš tikrųjų, ar yra senatis istorijai, prabėgusiam laikui?(p. 182)- klausia Autorė. Jai svarbiausia nepavargti tolimame būtajame laike, o praeitį pajusti iki tokios gelmės, kai net senojo Maironio sodo gėlės gali atvirauti ta pačia kalba su visų lietuviškų etnografinių darželių gėlėmis, ir pasakyti tai, ko niekas iki šiol nepasakė – juk Poeto Maironio talentas pažangiausiais savo kūriniais išsiveržė toli iš savo laiko, iš savo dvasininkų luomo nustatytų rėmų, jo tikėjimas geresne liaudies ateitimi, šviesos ir pažangos pergale nedalomai surišta su Jo meile Tėvynei, jos žmonėms, kalbai, dainoms, papročiams… Jautriomis spalvomis Autorė nupiešia savo keliones į Šveicariją ir Peterburgą – ir visur suranda didžiojo Genijaus pėdsakų aidus... Maironio kūrybos tąsa nuo Bernotų žvaigždėtų naktų, kai mėnulio pilnatis apšviečia lietuviško kaimo pirkutės langą...iki Įsakijaus soboro Petrograde: „dega žvaigždės aukštai: Į dangų viliodamos kviečia... Rėdėdamas pilnas mėnulis antai Įsakijo bokštą nušviečia...(p. 192).

Ruseckaitės knygoje daug jausmingos paguodos, pelnytų paglostymų laiko bangose spėjusių nuskęsti lietuvių Moterų- kūrėjų Vardams. Skyrelyje, pavadintame „Kalėjimai“, netikėtai sublykčioja pamirštas rašytojos Onos Pleirytės – Puidienės vardas, jos bedalio likimo paslaptys ir pristatomas romanas „Tėviškė“, kurį gerai įvertino net pats Maironis.

Skyrelyje „Apaštalas“ pabyra visa eilė mūsų 19-20 amžiaus kūrėjų Moterų, kurios ne tik kūrė dvasingus kūrinius, bet lyg Motina Teresė šelpė varguolius, slaugė, gydė, globojo – pasaulį stebindamos savo maldomis ir gerumu.

„19-jo amžiaus lietuviško kaimo moteris Žemaitė siekė, kad pasaulis būtų teisingesnis, gražesnis, šviesesnis, todėl kritikavo ir šaržavo...“ (psl. 223) Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo ta amenybė, ta moteris, kuri galėjo visus sujungti... Alinama nesveikatos, bet išties - darbo milžinė". Lietuvių literatūros Apaštalui Povilui Višinskiui mažai reikėjo Ją vesti už rankos, nes ji gerai „suvokė rašyto žodžio vertę...“ Višinskio kūrybinės išminties sėmėsi visas to meto talentingų moterų žvaigždynas.

Liūdno likimo emigranto, pagal Bernardą Brazdžionį – „tremtinio“ – gyvenimą praleidęs Los Andžele, ryškiausias ir Tautos mylimas Pranašas kartodavo: pirmoji eilėraščio eilutė esanti nuo Dievo, o jau kitos - nuo poeto... Knygos kūrėja prisipažįsta, kad paruošiant Poeto archyvus kelionei iš Los Andželo į Lietuvą laikas lyg popieriaus dulkės byrėjo tarp pirštų, skleidėsi paslaptys... smulkmenos ir didūs dalykai...(p.112).

Su Tėvynės atgimimu, su naujos santvarkos pokyčiais į lietuvišką literatūrą Maironio muziejaus turtų aruoduose rikiavosi penkis dešimtmečius režimo uždrausti tautos kūrėjų Vardai. Didžiulę kūrybinio kraičio skrynią iš Brazilijos jachta „Laisvė“ parplukdė vienišųjų išdidžiųjų karaliaus Petro Babicko literatūrinį kraitį.

„Tame žmoguje... didelė paslaptis, apgobusi gyvenimą, užsispyrę jo dvasios pavidalai, nepasidavimas aplinkybėms... Išdidi, ori vienišystė. Iki gilios senatvės, iki paskutinio atodūsio, kai iškeliavo aštuoniasdešimt devynerių...“

Carpe dien! gaudyk dieną, gaudyk momentą! Šis lotyniškas posakis Babinos galvoje staiga padarė keistą perversmą...(p.148)

Gyveni tol, kol suvoki, kad Laikas iš tavęs nieko neatėmė, tik davė ir davė (p.78). Gyvenimo mes nepasuksime Jis eina ir eis, sukamas didesnių jėgų...(p. 133). Kartais tos jėgos būna skausmingai nepakeliamos... iki išprotėjimo, iki išdavystės, kuriai apibūdinti reikėtų visos enciklopedijos, ir kiekvienas joje įrašytų savo apibrėžimą... Minėdama talentingo vaikų literatūros poeto Kosto Kubilinsko vardą, Autorė klausia: gal išdavikas buvo ne žmogus, o kūryba? (p.21) Bene pats reikšmingiausias klausimas Tėvynei ir jos kūrėjams...

Retai galima sutikti tokį laimingą kūrėją, kuris galėtų neabejodamas pasakyti: mano profesija ir mano tarnystė – yra mano likimo hobi. Reiškia, jo paskyrimas svarbioms pareigoms atitinka visus kriterijus.

R.S. Kartą žurnalisto paklaustas „kokiais kriterijais remiantis paskiriamas komandai treneris?, krepšininkas legenda Sergejus Jovaiša atsakė, kad nėra girdėjęs apie kažkokius kriterijus... Tragiška, kad Lietuvoje tai toleruojama ne tik sporte, bet ir mene. Didelei LR Kultūros ministerijos gėdai, į Nacionalinės premijos įteikimą neįleidžiama talentinga tautos artistė Viktorija Kuodytė, o parodžius kito kandidato į Nacionalinę tautos premiją režisieriaus Algimanto Puipos nuotrauką – jo irgi neatpažįsta ne vienas Kultūros ministerijos susireikšminęs šulas, ir supainioja su pasaulinės mafijos bandito nuotrauka... Apverktina situacija, kai literatūros kritiku save laikantis ir prie savo pavardės rašantis garbingą „DR.“ titulą parašo knygai recenziją jos neskaitęs. Kokios pagarbos jis susilauks iš atidžiai knygą perskaičiusio, ir protingai įvertinusio eilinio Lietuvos skaitytojo? Tragedija, kad 30 metų laisvi kurti ir garsinti tautinę literatūrą Lietuvos kūrėjai nesulaukia ją protingais argumentais pasveriančio kritiko...