Amerika nori „Nord Stream 2“ vamzdžio

Jei taip nutiktų, būtų tikras keistenybių cirkas: amerikiečiai valdytų vamzdį, kuris buvo nutiestas tam, kad rusiškos dujos tekėtų į Europą. Ir nuo vienos tokios minties jau ne vienam ir Vašingtone, ir Briuselyje rankos pradeda prakaituoti.

„Nord Stream 2“ istorija dabar jau nebe apie gražias politines kalbas, o apie sausą teisinį reikalą. Operatorė „Nord Stream 2 AG“ sėdi Šveicarijoje, tai reiškia – viskas sprendžiama pagal šveicariškus įstatymus: skolos, teismai, bankrotai ir visa kita. Teismas davė laiko atsiskaityti su smulkiais kreditoriais. Jei neatsiskaitys – pripažins bankrotą ir išparduos, ką turi.

Ir čia svarbiausia – tai ne šiaip „popierinė įmonė“. „Nord Stream 2 AG“ turi tai, kas realiai kainavo beveik 10 milijardų eurų: vamzdžius, kompresorių stotis, dokumentaciją, licencijas. Visa tai teoriškai galima parduoti už daug mažiau, nei buvo sukišta. Ir tada klausimas „ar paleis vamzdį?“ pasikeičia į klausimą „kas bus šeimininkas?“.

Šitoj vietoj išlenda amerikiečių investuotojas Steven Lynch. Jo pavardė tapo svarbi todėl, kad jis turi specialią JAV Iždo departamento licenciją kalbėtis ir derėtis su sankcionuotais veikėjais. Tokie popieriukai šiaip sau iš dangaus nenukrenta – be politikos palaiminimo paprastai niekas jų nedalina. Lynch siekė leidimo nusipirkti „Nord Stream 2“ ir kalbėjo ne apie „stabilumą“ ar „įvairovę“, o apie galimybę kontroliuoti energijos tiekimą Europai iki pat iškastinio kuro eros pabaigos. Žodis „kontroliuoti“ čia kaip vinis: čia ne vien verslas, čia svertas.

O scenarijus paprastas kaip du kart du: „Nord Stream 2 AG“ nesusimoka, bankrutuoja, turtas keliauja į aukcioną, o jį nupirka investuotojas, kuris turi leidimą iš savo valdžios. Tada JAV gautų ne šiaip kažkokį vamzdį Baltijos jūros dugne, o juridinę kontrolę infrastruktūros, kuri teoriškai galėtų pumpuoti didžiulius dujų kiekius tiesiai į Europos širdį. Net jeigu dabar dujos neteka, pats „mano“ statusas jau tampa derybų įrankiu: paleisi – nepaleisi, taisysi – netaisysi, konservuosi – nekonservuosi. Ir viskas iškart tampa politika.

Maskva formaliai lyg ir „nuo šono“, bet realiai be jos čia niekas nevažiuoja. Rusija nepripažįsta „Gazprom“ dukterinės įmonės bankroto – sako, kad čia sankcijos, spaudimas ir panašūs žaidimai. Bet teisiškai jų rankos surištos, nes įmonė Šveicarijos jurisdikcijoje. Be to, kaip teigiama tekste, Rusija jau prarado Europos rinką senąja forma: nuo 2026 m. sausio 1 d. tiekimas nutrūko net per Ukrainos tranzitą. Vadinasi, „Gazprom“ turi mažiau priežasčių elgtis švelniai ir daugiau vietos kietai linijai.

Ir štai pagrindinis paradoksas: vamzdį gali nusipirkti, bet dujos jame nuo to neatsiranda. Dujos – ne teismo sprendimu į vamzdį supilamos. Jas reikia arba pirkti iš Rusijos, arba kažkuo pakeisti. O jei Rusija nesutinka – tas „Nord Stream 2“ gali likti brangus metalo gabalas su didele legenda. Todėl, pasak šaltinių, Maskvos atsakas buvo šaltas ir pragmatiškas: ji esą leido suprasti, kad dabartinėmis politinėmis sąlygomis tiekimo per „Nord Stream 2“ neatnaujins, nesvarbu, kas ten popieriuose bus savininkas. Ir tuo pačiu sudaužė idėją, kad pakeisi šeimininką – ir senas modelis „užsikurs“, tik jau Vašingtono rankose.

Europa čia atrodo silpniausia grandis. Iš vienos pusės, jei vamzdis kada nors būtų paleistas, kainos galėtų kristi, rinkai būtų lengviau. Iš kitos – jei kontrolė atsidurtų JAV rankose, Europa rizikuotų galutinai prarasti energetinį savarankiškumą ir gyventi taip, kad svarbiausi sprendimai dėl srautų, sąlygų ir kainų būtų priimami už Atlanto. Dėl to Briuselyje ir tvyro tokia nervinga tyla: pasirinkimas tarp blogo ir dar blogesnio.

O pabaiga paprasta: laikai, kai vamzdžiai buvo tik komercija, baigėsi. Galima nusipirkti aktyvą, pakeisti iškabą, perrašyti įstatus, bet nepriversi resurso tekėti ten, kur jis tampa spaudimo lazda. Todėl „Nord Stream 2“ pirkimo manevras gali būti ne naujos epochos pradžia, o senosios pabaigos ženklas: kai paaiškėja, kad be politinės valios visa infrastruktūra – tik metalas, o energija galutinai tapo politikos kalba.

Susiję:

VDU rektorius Augutis patvirtino, kad „Nord Stream“ dujotiekį susprogdino Rusija