Paveldo apsaugos problemos Švenčionių, Trakų ir Elektrėnų rajonuose

Anksčiau skelbėme Valstybinės kultūros paveldo komisijos darbuotojo Algimanto Gražulio straipsnio dalis apie Širvintų, Vilniaus ir Šalčininkų rajonus.

Švenčionių rajonas pasižymi apie senosios baltų kultūros laikus bylojančių archeologinių objektų ir kompleksų gausa bei didelėmis jų sankaupomis. Savivaldybės teritorija tiesiog nusėta akmens amžiaus gyvenvietėmis, stovyklomis, stovyklavietėmis, senovės gyvenvietėmis, pilkapiais ir pilkapynais ir, be abejo, piliakalniais. Labai daug piliakalnių galime aptikti ir kai kuriose kitose savivaldybėse, o stebinanti kitų archeologinių vietų bei vietovių gausa yra išskirtinis šios Savivaldybės baltiškojo paveldo bruožas.

Išlikusių raiškių dvarų sodybų ar jų fragmentų daug mažiau, nei Vilniaus rajone. Didžiausia ir ryškiausia, paskelbta kultūros paminklu, pagal galimybes prižiūrima ir tvarkoma - Cirkliškio dvaro sodyba ir parkas, prie kurių prisišliejęs piliakalnis su senovės gyvenviete. Tačiau šios sodybos teritorijoje sovietmečiu pristatyta daug pastatų svetimkūnių. Kooperuojant lėšas su Kultūros paveldo departamentu buvo tvarkomi Cirkliškio dvaro rūmai. Kadangi Švenčionių rajone nėra nė vieno bent fragmentiškai restauruoto dvaro rūmų interjero, būtų prasminga iš pradžių restauruoti (ne remontuoti!) ir konservuoti minėtų rūmų bent kelių salių interjerą. 2010 metais jau buvo parengtas Stanislavavo dvaro rūmų tvarkymo projektas, esama ketinimų tvarkyti Šventos dvaro sodybą ir kt.

Nors galima pastebėti Savivaldybės rūpestį pagal galimybes rūpintis jos teritorijoje esančiu kultūros paveldu, tačiau paveldosaugos problemų daug. Paminėtinos Naujadvario dvaro rūmų, 1774 metais statytos medinės Pavoverės bažnyčios, Šventos dvaro sodybos fragmentų apsaugos problemos. Antai Naujadvario rūmuose autentiškų interjero fragmentų ar jų restauravimo požymių aptikti vargu ar pavyks net ir kruopščiai ieškant. Akivaizdu, kad atliekant remonto ir pritaikymo darbus apie šios sodybos vertingąsias savybes net nebuvo pagalvota. Gana gerai išlikęs vertingos medinės Pavoverės bažnyčios interjeras, tačiau kyla jo stilistinio vientisumo išsaugojimo problemų.

2009 metų guodžio 21-osios naktį sudegė ką tik restauruota, vertinga medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Jos atkūrimui KPD ir vėl skyrė lėšų. Ši Labanoro regioniniame parke esanti bažnyčia buvo sparčiai atstatinėjama, tačiau akivaizdu, kad net ir šiuo atveju pristigo skaidrumo panaudojant medžiagas bei lėšas. Šiuo metu Labanoro bažnyčia laikoma atstatyta, o 2011 metų rudenį buvo pašventinta ir atvėrė duris. Pastaraisiais metais jau pripratome, kad itin vertingi pastatai ar jų kompleksai sudega būtent tada, kai tik juos baigiama restauruoti (Kurtuvėnų dvaro svirnas sudegė 2001 metais, Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – šių metų sausio 26 dieną). 

Nors anksčiau jau pasiūlyta, vis dar nėra įsteigta senųjų Vidutinės bei Karklinės kaimų saugoma teritorija. Nepakankama institucinė apsauga turėjo įtakos, kad bendra fizinė jų būklė per pastaruosius 4–5 metus nežymiai pablogėjo. Kita vertus, Savivaldybės teritorijoje esančios senojo kaimo gyvenvietės dar yra palyginti gyvybingos, jų autentiškų statinių fizinė bei apsaugos būklė kol kas geresnė nei daugelio senųjų kaimų kitose Lietuvos savivaldybėse.

Cirkliškio dvaro sodybos su piliakalniu ir Vidutinės bei Karklinės, Modžiūnų, Mėžionių senųjų kaimų areale, apimančiame senkapių, senovės gyvenviečių bei senųjų dvarviečių sankaupų teritorijas, būtų tikslinga įsteigti kultūros paveldo bei istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio paveldo saugomą teritoriją.

Trakų rajono savivaldybėje, Trakų istoriniame nacionaliniame parke esanti Trakų pusiasalio pilis (kultūrinis rezervatas) ir Trakų bažnyčios kompleksas bei jo aplinka, taip pat prie Nacionalinio parko suplanuota prijungti Lentvario dvaro sodyba yra ne tik nacionalinės ir valstybinės reikšmės bei vertės, bet ir paveldo apsaugos požiūriu itin probleminiai kultūros paveldo kompleksai.

Neatsitiktinai Valstybinė kultūros paveldo komisija dar 2007 metais sprendime Nr. S-9-(128) „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko bei jo buferinės apsaugos zonos ribų ir tvarkymo plano projektų“ nusprendė „pritarti esminiam parko teritorijos ribų pakeitimui, Lentvario dvaro sodybą su E. F. Andrė projektuotu parku priskiriant Trakų istoriniam nacionaliniam parkui.“ Tačiau Komisijos siūlymai ir rekomendacijos iki šiol neišgirsti, o šis reikšmingas planavimo dokumentas nepatvirtintas. 

Trakų rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija neatsižvelgė į teisės aktų reikalavimus, kad saugomam kultūros ir gamtos paveldui yra privaloma rengti teritorijų planavimo dokumentus – specialiuosius planus šio paveldo apsaugai - ir, neįvertinusi galimo neigiamo poveikio pasekmių istoriškai susiformavusiai vertingai planinei erdvinei struktūrai bei kraštovaizdžiui, Lentvario dvaro sodybos apsaugos zonoje suderino (Kultūros paveldo departamento darbuotojai) ir patvirtino ydingą gyvenamųjų kotedžų kvartalo statybos detalųjį planą, prieš tai nepareikalavusi parengti specialiojo plano. Visuomenės, Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Generalinės prokuratūros iniciatyva vyko teisminis procesas. Deja, kaip labai dažnai nutinka šiandieninėje Lietuvoje, jis baigėsi ne paveldo išsaugojimo naudai. Vis dėlto šis visuomenės inicijuotas bandymas išsaugoti paveldą turėjo teigiamos įtakos ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, kotedžų statyba buvo sustabdyta. Be to, seniūnijos pastangomis pagal esamas galimybes pradėta prižiūrėti Eduardo Fransua Andre projektuotą dvaro parką. Po daugelio metų pagaliau buvo užsandarintas kavinės „Rivjera“ pastatas, privati (valstybės išnuomota) parko dalis su dvaro rūmais kelerius metus buvo aptverta, užrakinta ir saugota iki šių metų. Deja, nors ir užsandarinti, tačiau netvarkomi ir nenaudojami itin kokybiškos, chrestomatinės Europos architektūros rūmai po truputį nyko ir nyksta iki šiol: kai kur jau buvo nutrupėjęs fasadų tinkas, plytų mūras bei dekoro elementai.

Pastaruoju metu iš esmės pablogėjo fizinė rūmų, vandens malūno, daržinės sienų liekanų būklė. Verslininkui Laimučiui Pinkevičiui išnuomota valstybinės žemės dalis su jam dabar nuosavybės teise priklausančiais centriniais Lentvario dvaro rūmais, arklide, vandens malūnu, daržinės liekanomis šiuo metu yra apleista, pastatai niokojami. Ypač žalojami išskirtinės architektūrinės vertės centriniai dvaro rūmai. Nesaugomi ir neužsandarinti, jie tapo vandalų taikiniu – beveik visi didžiųjų patalpų langų stiklai iškulti, jau išplėšti kai kurių langų rėmai, sparčiai yra vertingi rūmų ir bokšto dekoro elementai, plytų mūras, tinkas. Vandens malūnas neužsandarintas, o jo patalpos paverstos nemokamu buitinių atliekų konteineriu. Padaryta žalos ir rūmų interjerams, kai kur sunaikintas autentiškas jų tinkas. O šių metų lapkričio viduryje per Lietuvą plačiai nuskambėjo raudonų, autentiškų plytų vagystė išardžius autentišką daržinės sienų mūrą.

Šiuo ir panašiais atvejais derėtų prisiminti, jog Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „valdytojo pareiga yra rūpintis kultūros paveldo objekto išsaugojimu. Valdytojas privalo: 1) prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio...“. Be to, šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „netinkamai laikomas kultūros paveldo objektas gali būti paimamas valstybės nuosavybėn Civilinio kodekso nustatyta tvarka“, o 2 dalyje nustatyta, kad „išimtiniais atvejais šis objektas gali būti valstybės paimamas visuomenės poreikiams, teisingai atlyginant, jei: <...> 3) kultūros paminklas įrašomas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, kad būtų užtikrintas prieinamumas, lankymas ar pažinimas“. Manau, kad tokiais atvejais derėtų prisiminti ir atitinkamus  Baudžiamojo Kodekso straipsnius. Tačiau jų nuostatos praktikoje iki šiol nebuvo taikytos...

Esu įsitikinęs, kad kultūros paminklas – Lentvario dvaro sodyba - galėtų būti perduota Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, kuri Užutrakio dvaro sodybos pavyzdžiu jau įrodė, kad ne tik nori, bet ir sugeba tvarkyti bei nuolat prižiūrėti itin vertingus kultūros paveldo objektus.

Jau beveik dešimtmetį nuosekliai tvarkoma Užutrakio dvaro sodyba (plotas - 80,43 ha) - tikrai geras ir sektinas pavyzdys. Parengta bei rengiama specialiojo planavimo ir tvarkybos dokumentacija; atkuriama istorinė erdvinė parko struktūra, istorinės altitudės, pažeistas reljefas, augmenija, jau pašalinti kai kurie pastatai svetimkūniai. Prieš kelerius metus restauravus centrinių rūmų fasadus, išsprendus jų architektonikos problemas, pavyko atskleisti jų pirminę raišką. Pastato išorės architektūra atgavo kokybę. Nuosekliai ir metodiškai konservuojami bei restauruojami šios dvaro sodybos centrinių rūmų interjerai. Tačiau ypač maloniai nuteikia kvalifikuotai atliekami E. F. Andre projektuoto dvaro parko centrinės dalies, t. y. centrinio parterio su prieigomis, restauravimo ir atkūrimo darbai. Per pastaruosius 21 metus tai geriausias Lietuvoje ir pirmas tikrai sektinas parko tvarkymo, jo restauravimo ir atkūrimo bei metodikos ir tvarkybos technologijų taikymo praktikoje pavyzdys. Ne tik todėl, kad centrinio parko dalyje jau atkurtos visos skulptūros, biustai, vazos ir kiti mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai, bet ir dėl itin kokybiškos parterio takų dangos įrengimo, dėl autentiško žemės paviršiaus reljefo, jo altitudžių ir formų restauravimo bei atkūrimo, taip pat dėl nuoseklios veiklos restauruojant ir atkuriant esminį parko elementą – augaliją, t. y. vejas, gėlynus, krūmynus bei medžius. Dar nepaminėjau jau ne pirmus metus nuosekliai vykdomo sudėtingos dvaro istorinės vandenų sistemos (čia būta ne mažiau kaip 11 tvenkinių) restauravimo bei atkūrimo, restauruotų arklidžių su aplinka, pradėtų oficinos (virtuvės?) restauravimo ir daugelio kitų darbų. Visų šių įspūdingų rezultatų nebūtų be kryptingos ir nuoseklios Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus Gintaro Abaravičiaus veiklos ir asmeninio parko darbuotojų indėlio.  

Po truputį, tačiau nuosekliai, vykdomi Trakų salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje esančio Trakų pusiasalio pilies liekanų ir kitų statinių komplekso tvarkymo darbai. 2009–2012 metais vykdant Trakų Pusiasalio pilies pritaikymo turizmo reikmėms projektą (žr. 2008-10-27 ūkio ministro įsakymą Nr. 4-505), Europos Sąjungos lėšomis (7.789.336,00 Lt) buvo restauruoti ir pritaikyti (ne „rekonstruoti“!, žr. projekto aprašymą) Dominikonų vienuolyno statiniai, atlikti tvarkomieji darbai ir išplėsta bei atnaujinta Sakralinio meno ekspozicija. Pasirinkta koncepcija nepakankamai atskleidžia valstybinės reikšmės kultūros paminklo Trakų pusiasalio pilies liekanų ir kitų statinių komplekso vertingąsias savybes, nepakankamai išryškina istorinę Trakų pusiasalio pilies komplekso struktūrą panoramose bei istoriškai susiklosčiusio kultūrinio kraštovaizdžio erdvinės struktūros vertingąsias savybes.

Tvarkant, stebint ir prižiūrint gausų kultūros paveldą vis dar labai stokojama tinkamo Trakų rajono savivaldybės požiūrio ir paramos. Joje ne tik nėra įsteigtas paveldosaugos padalinys, bet ir visai nėra paveldosaugininko etato...  
    
Elektrėnų savivaldybėje probleminės yra Abromiškių ir Ausieniškių dvarų sodybos.

Savivaldybės žinioje esantis unikalus Abromiškių dvaro svirnas daug metų stovėjo neužsandarintas (nepasirūpinta net spyną pakabinti ir užrakinti), neprižiūrimas bei plėšiamas. Vandalai ilgai neįveikė nedegaus svirno, tik jo viduje visuomet styrodavo šūsnys nuorūkų, mėtydavosi tušti buteliai. Todėl nekeista, kad po ilgų ir nesėkmingų bandymų piktadariams pagaliau „pavyko“ – svirnas buvo sudegintas. Reikėtų pridurti, kad rūmai per pastaruosius 5-7 metus buvo padegti bent kelis kartus. Daug metų jie stovėjo neprižiūrimi, neužsandarinti, plėšiami, grobstomi. Pradėta tvarkyti parką, išnaikinti vešlūs brūzgynai, retinami ir formuojami sulaukėję krūmynai ir pan., tačiau tuo ilgą laiką ir buvo apsiribota. Tiesa, šiemet rūmai jau užsandarinti, o vertingas šio dvaro svirnas 2010-2011 metais atstatytas valstybės ir savivaldybės pastangomis bei lėšomis.  

Ausieniškių mediniai dvaro rūmai mums lankantis 2010 metų birželį buvo patenkinamos būklės, užsandarinti, nors pagrindinė jų dalis ir skendėjo vešliuose, sulaukėjusiuose želdiniuose. Yra keli rūmų savininkai. Būtina geresnė nuolatinė jų priežiūra. Netvarkomas dvaro parkas ir želdynai prie pagrindinio rūmų fasado. Privatūs rūmų dalininkai (mezonino patalpų savininkai) prižiūri parko teritorijos dalį nuo ežero pusės.

Daug metų visiškai neprižiūrimos ir kadaise itin vaizdingos bei garsios Daugirdiškių dvaro sodybos (kadaise buvo žymių Lietuvos bajorų Daugirdų, Riomerių giminių nuosavybė) liekanos, esančios ežero saloje. Nors jos teritorija ir želdynai netvarkomi, gamtinė sodybos aplinka tebėra itin romantiška ir viliojanti. Jau reikėtų restauruoti greta ežero netoli dvarvietės esančią, pašlaitėje stūksančią vertingą, apylinkių kraštovaizdyje itin derančią, tiesiog su juo suaugusią koplytėlę.

Elektrėnų savivaldybė buvo viena iniciatorių, kad netoli kultūros vertybės – Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios bei jos komplekso - būtų įrengtas didžiausias Lietuvoje buitinių (komunalinių) atliekų sąvartynas. Šis sąvartynas tarytum specialiai (turbūt taip ir buvo) įrengtas toje vietoje, kuri yra Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendiniuose nustatyto istorinio Lietuvos valstybingumo kultūros paveldo arealo (stuburo) dalyje. Jo ribos pažymėtomis trečiame šio plano brėžinyje. Tiesa, iki šiol buvo bandoma įtikinti, kad sąvartynas bus mažesnis, nei buvo planuota iš pradžių. Tačiau pastaraisiais metais šie patikinimai jau užmiršti, ketinama jį plėsti.  

Tenka daryti išvadą, kad Elektrėnų savivaldybė nuo jos įsteigimo ilgus metus nesirūpino ir neprižiūrėjo Savivaldybės žinioje bei teritorijoje esančio kultūros paveldo, o Kultūros paveldo departamentas šioje teritorijoje ilgą laiką tinkamai neatliko savo pareigų.