Poetė Erika Drungytė: Valstybės galvoms turi rūpėti valstybė

Neseniai knygynų lentynas pasiekė nauja žinomos lietuvių poetės Erikos Drungytės poezijos knyga „Patria“, kuri savaisiais kontekstais sergsti ir puoselėja, regis, jau vėl užgintą nacionalinę mūsų kultūrą, byloja apie nesumeluotą šalies istoriją ir tikrąją lietuvio emociją, lydinčią šiurpias valstybės patirtis. Knygos pavadinimas bei turinys ir buvo dingstis su poete šiandien pasikalbėti apie pamatinius dalykus - Tėvynę, nacionalines vertybes ir nenuoširdų, pataikūniškąjį „euroremontą“ lietuvių galvose bei širdyse.

- Mane dažnai užklumpa klausimas: negi jau išmirė ir emigravo visi tie žmonės, kurie už rankų susiėmę stovėjo Baltijos kelyje? Jaučiuosi, lyg stovėčiau už užšautų durų tos Lietuvos, kuri gyva Maironio posmuose, lietuvių liaudies dainose. Savosiomis poemomis apie rezistenciją, tremtį Sibiro pusnynuose mėginate ir vėl praverti Tautai tas senokai nebevarstomas duris, nes turbūt ir pati juntate, kad gyvename tarsi po vieną, tarsi atskirti nuo kontekstų, nuo suvokimo, kad esame Tautoje, kad esame viens kitam broliai - ne tik potencialūs pirkėjai ir pardavėjai, valdantieji ir pavaldiniai?

- Aš manau, kad tikruosius marksizmo-leninizmo vaisius ragaujame tik dabar. Kol mes gyvenome įtempę raumenis - galvojome, kaip išgyventi, kaip išsaugoti, kaip išlaikyti kultūrinį pasipriešinimą, kurio gyvastį palaikė poezija, teatras, muzika, kinas - visas menas, kiekvieno mūsų savamokslis humanitarinis išsilavinimas, įdarbinęs mūsų savivokos instrumentus, - tol ir buvome daugiau mažiau ta Tauta, kokią įsivaizdavome turint būti. O kai tik atsipalaidavome, kai tik mūsų troškimų horizontas tapo duona ir žaidimai, tautos kaip kolektyvinės sąmonės nebeliko.

Tada ir išryškėjo, kokie mūsų altoriai ir kokios atnašos. Lietuvių tautai yra būtinas humanistinis ir humanitarinis pamatas. Ir vienijanti, telkianti priežastis. Kaip kad lenkus vienija gilus tikėjimas, pagrindinės tikėjimo tiesos, katalikų bažnyčia.

Bet Lietuvoje tai išbraukta. Ant pjedestalo užkeltas racionalumas, „sveikas protas“ (ką gi tai reiškia?), buhalterinė apskaita, reklamos efektyvumas, lankytojų skaičius ir visokia nauda, kurią galime išmatuoti pinigais ir galvomis. Mes esame įvaryti į lenktynių gardą, kuriame turime bėgti kuo greičiau ir prikaupti daiktinių įrodymų kuo daugiau. Dabar „elitas“ yra tas, kuris gudresnis, ciniškesnis, labiau blizga ir niekam nesipriešina. Kažkas gudriai sukonstravo fiktyvią aukštuomenę, kuri nieko bendra neturi su Vakarų pasaulio šimtmečiais iš kartos į kartą keliaujančia aukštuomene. O tai sukėlė priešpriešą - „elito“ adoravimą ir šviesuomenės sumenkinimą, ištrynimą. Ši priešprieša yra pražūtinga mūsų Tautai. Gera, kad apie tai kalba ir Daiva Tamošaitytė, kurią laikau viena iškiliausių moterų šiuolaikinėje mūsų valstybėje. Suskaldyta, idealų neturinti ir, svarbiausia, netikinti Dievą tauta yra visiškai bejėgis kūnelis, kuriuo lengva manipuliuoti.

Valstybė yra vizija. Vizijos įgyvendinimas yra gyvavimo variklis. O kas yra vizija? Svajonė. Valstybė yra jos piliečių svajonės pildymas, pildymasis. Lietuvos valstybė neturi svajonės, sparnų. Ji nesikauna už dvasinius dalykus, jie nėra prioritetas. Niekada nebus laiminga ta valstybė ir jos tauta, kuri gyvens tik kūnišką gyvenimą. Kita vertus, aš ir nemanau, kad mes turime būti Maironio Lietuva. Kiekviena epocha turi savo problemas ir savo maironius. Net laikyčiau neišmintingu norą kažką atkurti, grąžinti atgal. Tačiau suprasti, kas mūsų Tautai skirtingais laikais buvo šviesuoliai, juos įvertinti, pamatyti šių laikų šviesoje jų indėlį į mūsų valstybės kūrimą, žinoti savo istoriją ir ja didžiuotis - taip, tai išmintis. Ir visai atskira tema būtų, ar turime ką pavadinti maironiais 2016 metais.

- Pasakykit šiandieniniam „nuasmenintam“ lietuviui tas svarbiausias vertybes, žmogų darančias žmogumi ir lietuvį darančias lietuviu.

- Tikėjimas, meilė, dorovė, sąžinė, atjauta, pagarba. Nieko nauja. Bet dabar visa tai tapo tik rūbais. Butaforija. Tie žodžiai nieko nereiškia, nes nėra išgyvenami visa širdimi, visa siela. Net bažnyčia atrodo komiškai, kai į ją švenčių proga susirenka komunistai, anos ideologijos partinių mokyklų dėstytojai ir filmuojasi, kaip meldžiasi.

O kas lietuvius daro lietuviais? Prigimtiniai dalykai, kuriuos reikia įsimylėti. Tai, ką turime, yra unikalu. Gera matyti kitų tautų unikalumą. Bet kam tas euroremontas gamtoje, kalboje, buityje, moksle, mene? Lietuvis yra vienintelis pasaulyje, nes kalba lietuviškai, mąsto lietuviškai, kuria lietuviškai. Tai yra mūsų vertybė. O kad ji dar labiau sustiprėtų, reikia tų bendražmogiškųjų dalykų.

Supraskime, kai valstybę valdo, į „elito“ sceną kopia, žiniasklaidos monopolį užvaldo pseudopatriotai - lauk bėdos. Tačiau ar ne mes patys kalti, kad leidomės užliūliuojami? Kad tarptautizmais manipuliuojantis menkas egoistėlis, pabuvęs kelerius metus emigracijoje, grįžęs iš karto tampa vertingesnis, gali visus siuntinėti angliškai kairėn ir dešinėn, o lietuviai tik gūžiasi. Orumas, savigarba yra mūsų vidinės kultūros dalykai. Kol nesuprasime, kad ne užjūrio princai yra mūsų ponai, o mes kiekvienas sau, tol ir bus vienos etiketės vietoj žmogaus.

Kasmet vis minime kokio žymaus lietuvio metus. Irgi - labiau pompa nei tikrovė. Jei lietuviai atidžiai ir giliai susipažintų su tų šviesuolių biografijomis ir darbais, net neabejoju, kad kažkas apsiverstų širdy ir atsirastų noro lygiuotis.

- Ką galėtume ir privalėtume nuveikti mes - rašytojai, kultūros žmonės, idant Lietuva išsikapanotų iš esamos nykokos būklės? Juk prisimenu, kad net kęsdami sovietinę priespaudą Lietuvos žmonės buvo dvasingesni, gilesni, motyvuotesni, ryžtingesni ir stipresni, nei esame šiandien. Atrodo, kad kažkuriuo gyvybiškai svarbiu laidu nebeteka srovė? Kuriuo?

- Pastebėjau keistą reiškinį - į kūrybą grįžta Ezopo kalba. Ką tai reiškia? Kad mes vėl kažko bijome, kažką slepiame, kažko negalime sakyti tiesiai?

Aš labai bijau, jei kultūros žmonės irgi yra patenkinti tuo, kas dabar vyksta Lietuvoje. Jei jie nieko neįžvelgia, nekelia klausimų, jei pateko į komforto zoną.

Kultūros žmogus niekada negali būti pozicijoje. Net valstybei pasiekus gerovės aukštumas, mes negalime aklai viskuo pasikliauti ir nekelti klausimų.

Bėda, kad tarybmečiu įkalta nerašyta taisyklė, jog kultūros žmogus privalo būti apolitiškas, nelįsti „kur jam nereikia“, jog kišimasis į politiką jį suteršia, atitolina nuo tikrojo pašaukimo. Jūsų paminėtasis Maironis buvo ne tik poetas ir kunigas. Ar jį labai suteršė jo aktyvi veikla?

Sėdėti nuošaly, filosofuoti ir manyti, kad šiais beprotiško tempo laikais kažkas pamatys ir išgirs vargšą Diogeną, ateis patarimo ir ves tautą pagal jo pamokymus, yra toks pat judesys, kaip kad anais laikais važiuojant tankams neatsižadėti partinio bilieto, nes galbūt reikalai pakryps taip, kad to bilieto dar prireiks.

Kultūros žmogus turi matyti, girdėti, bet turi ir kalbėti. Jis turi būti autoritetas. Ir įnešti savo indėlį ugdant jaunuomenę. Kultūros žmogus turi atsisakyti pinigų, bet už dyką eiti į bendruomenes, miestelius ir kaimus, skatinti kultūros židinių telkimą, prisidėti prie švietimo permainų.

Pasikartosiu - mes ir vėl gyvename baimėje, dėl pliusiuko norime įtikti partijoms, valdžiai, mūsų gyvenimai pilni butaforijos, melo, veidmainystės. Kažkokia nuolatinė vaidyba, jokio tikrumo. Mes nemylime vieni kitų. Mes nemylime savęs.

Jūsų minimas gyvybiškai svarbus laidas ir yra tikrumas. Koks yra priesakas mylėti savo Viešpatį? Mylėk visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis. Ir tuo nesibaigia, yra dar viena dalis, šio priesako tęsinys - mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save. Tai yra Didysis Dievo įsakymas. Ir jei būdami bet kokių religinių įsitikinimų mes gebėtume mylėti save, kitus ir šiam gyvenimui atiduoti visą save, viskas pasikeistų. Visi kiti dešimt dorovės įstatymų atsitiktų savaime.

- Tardama „Patria“ omeny turite Lietuvą. O ką manote apie ES darinį? Kaip reaguojate į jų iniciatyvą mokyti mūsų vaikus į klausimą „Kas esi?“ atsakyti ne „lietuvis“, o „europietis“, politikus - aklo paklusnumo, ūkininkus - nedirbti, kultūros žmones - kurti ne nacionalinę kultūrą, o projektus?

- Ta ekonominė sąjunga, kokia buvo sumanyta ir mėginta įgyvendinti iki Lisabonos sutarties, buvo neblogas planas. To ir būtų pakakę. Europai draugauti, bendradarbiauti reikia. Europai reikėjo išsaugoti esminius jos grožio ir nepakartojamumo bruožus - etninę kiekvienos tautos kultūrą, krikščioniškąją kultūrą, kalbų ir kūrybos įvairovę, šeimos ir bendruomenės ašį.

Betautė, beasmenė, skiriamųjų ženklų neturinti federacinė Europa yra kitas planas. Tai jau nėra Europa. Tai panašiau į Lenino Rusiją, kurioje visi lygūs, liumpenai valdo valstybę, vyrai ir moterys gyvena keisdamiesi partneriais vienoje komunoje, o vaikai atiduodami auginti į vaikų namus. Todėl ir sakau - reikia pagaliau pradėti mąstyti. Ko norime ir į kur einame. Ar į leninizmo rojų, ar norime kurti savo valstybę pagal savo prigimtį, kultūrą, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.

- Visi daugiau ar mažiau esame nepatenkinti valdžia, visi srebiame ciniško ES požiūrio į mūsų valstybę pasekmes, tačiau kuo labiau gilinuosi į pastarojo laiko dvasinio diskomforto priežastis, tuo aiškiau pajuntu, kad kažkas blogo vyksta ir mūsų pačių viduje, kažkas yra atsitikę su mūsų vertybėmis, tautine savivoka, sielomis. Pastebite, kad gyvename kiek kitokioje Lietuvoje nei ta, kuri švyti jūsų eilėse?

- Ne Briuselis kaltas, kad mes gyvename šitaip. Kai žmogus neturi stuburo, kai kito nuomonė jam yra įstatymas, kai išduodamas bendrapilietis, svetimai valstybei atiduodami savos valstybės vaikai, kai vagiami milijonai iš tų ES projektų, kai aukščiausi šalies pareigūnai nuolat meluoja, kai senjorai gyvena nuolatiniame skurde, kai rengiamos pompastiškos šventės, o 2000 senukų išgyvena gaudami per dieną lėkštę sriubos - kas dėl to kaltas? Tai mūsų pačių menkystė. Tai mūsų pačių godumas. Tai mūsų pačių puikybė. Dėl mūsų niekšybių nekalti nei ES, nei Rusija, nei JAV.

- Kokių darbų ir sprendimų pirmiausia patartumėte imtis „valstybės galvoms“, idant savęs neišsižadėtų ir neišsivaikščiotų lietuvių tauta, o iš širdžių ir žemėlapių neišbluktų vieta, kurią vadiname Tėvyne?

- Pirmiausia valstybėje turi atsirasti galvos. Tada jos jau pačios supras. Valstybės galvoms turi rūpėti valstybė - visi joje gyvenantys piliečiai, jų dvasinė gerovė, saugumas, orumas. Be šito nebus ir materialiosios. Geroms galvoms svarbiausi bus nacionaliniai interesai, kurių įgyvendinimas neįklampins piliečių į valstybinių paskolų liūną. Geroms galvoms bus labai aišku, kad valstybės pagrindas yra teisingumas ir švietimas. Negalinčios visko suprasti geros galvos patarimų prašys šviesuomenės.

Nes valstybės galva yra ta, kurios darbai visuomet bus siejami su jo valstybe, o tauta didžiuosis turėjusi tokį vadovą.

www.respublika.lt