Politikoje draugų nėra

Tokius žodžius daugiau nei prieš dešimtmetį man ištarė vienas iš Kovo 11-osios Akto signatarų. Manau, derėtų priminti kontekstą, kad galėtume spręsti, kas teisus. Šiaulių miesto taryboje trūks plyš vyrams politikams reikėjo atstatydinti moterį merę. Turėjau du pasirinkimus - pritarti „vertimui“, nes merė priklausė ne mano partijai, arba palaikyti miesto vadovę, nes vienintelis atstatydinimo motyvas buvo užgautos politikierių ambicijos. Merė vienus savo koalicijos partnerius išvadino bailiais peliukais, kitų draugams, savivaldybės įmonių vadovams, ženkliai sumažino algas, o kai du neveiklius ilgasėdžius ryžosi atleisti, politikos senbuviams kraujas užvirė.  Gi valdinga moteriškė griovė jų sukurtą interesų grupę, kurios atstovus neviešai vadina „prognozuojamais“, kai veikia gerai sureguliuota sistema UŽ KĄ, KAM, KIEK... Vis tebemanau, kad jeigu tuomet būtų pavykę išsaugoti „neprognozuojamą“ merę, kai neaišku UŽ KĄ, KAM, KIEK... Šiauliai šiandien būtų KITOKIE. Miesto merijoje, manau, neturėtume tiek nuobodžiaujančių biurokratų, o politikai nedrįstų atvirai tyčiotis iš rinkėjų. Tuokart Saulės miesto politikos senbuviai antru mėginimu, sukiršinę koalicijos partnerius, nepaklusnią merę nugriovė, iki šiol nekviečia į didžiųjų miesto merų sambūrius, negali atleisti už tai, kad bandė įtvirtinti mažą, kuklų rinktų žmonių padorumą...

Kodėl šitą seną istoriją prisiminiau šiandien? Pasitraukusi iš aktyviosios politikos, kuri šiandien suprantama kaip nuolatinis vaidenimasis visuose įvairaus lygio rinkimuose – tiek municipaliniuose, tiek parlamentiniuose, stebėjau, kaip degraduoja rinkėjų pasitikėjimą gavę politikai. Vos tik VRK patvirtina balsavimo rezultatus, galime - kiek blyškesniu tekstu, nei kadaise mestelėjo AMB - pareikšti, kad partijų programos bei kandidatų pažadai tėra tik kalbos iki lemiamų balsavimų. Pasirodo, viskas priklauso nuo valdžiažmogių geranoriškumo, nuotaikos, asmeninių poreikių bei visagalio VSD [Valdžios saugumo departamento]. Partijų kolegos išduoda vienas kitą dėl postų, įtakos, žiniasklaidos dėmesio. Vardan savo gerovės bei neliečiamybės. Grumtynėse dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ išgaruoja paskutiniai žmoniškumo likučiai. Lieka savęs susireikšminimas ir panieka rinkėjui, kuris retkarčiais ateina į priėmimus, rašo paklausimus, piketuoja ar net mitinguoja. O jei dar kokia nors akcija nesankcionuota, tai laukia Dariaus Kuolio likimas. Už intelektualiai elegantiškus, tačiau valdžiukės nepalaimintus tautos sambūrius, už aktyvią pilietinę veiklą iškeltų bylų skaičiumi jis netrukus pralenks Venckienę ir senuosius Kedžius. Uolūs valdžiažmogiai nemėgsta drąsių piliečių. Šioje vietoje apie draugystes nė nekalbu. Tačiau draugiškumo nebuvimas tarp bendraminčių užmuša pakutinę viltį ką nors pakeisti mūsų valstybėje. Manau, Liudvikas Jakimavičius vėl galėtų grįžti prie jau Atgimimo klasika tapusios veiklos ir įsteigti ŠĖPOS DEMOKRATIJOS REVIU. Artistų nors NASA erdvėlaiviu vežk.

Netrukus skaičiuosime Seimo rinkimų rezultatus. Labai draugiškų programų prirašę G. Songailos, A. Medalinsko, A. Akstinavičiaus, N. Venckienės, D. Kuolio ir įvairių “sterblinių“ partijų žmonės nesugebėjo susidraugauti politikoje, o sisteminės valdžios gynimo departamentai susivienijo viešųjų ryšių agentūrų reklamos akcijomis. Kažin, ar vertindami šių rinkimų rezultatus suprasime, kad jei nėra biudžeto paramos visoms be išimties politinėms organizacijoms, tai jos turi remti viena kitą. Tik vieninga pilietinė nedidelių partijų pozicija galėjo iš rinkėjų sąmonės ištrinti pesimistinį porinkiminio ryto atodūsį: „Ir vėl tie patys valdžioje...“

Ką gi, teisus buvo signataras. Politikoje draugų nėra. Demokratijos reviu nesibaigia. Bursis valdančioji koalicija, viešai dar tik aptarinės Vyriausybės programą, nors užkulisiuose jau dalijasi postus... Tačiau STOP! Pažiūrėkim, ką daro labai draugiškų programų prirašę nebiudžetinių partijų nelabai draugiški ekskandidatai, kuriems pritrūko politinės nuovokos susiburti į vieningą Lietuvos, nacionalinį, parapijinį ar kitokį bendrą sąrašą Seimo rinkimams? Į šį klausimą man operatyviai atsakė vienas geras draugas iš valdžios saugumo departamento: „Valio. Jie vėl pešasi, tarpusavyje aiškinasi, kas kaltas, kas dar kaltesnis, kas tiesiog bukas savimyla...“ Demokratijos reviu tęsiasi. Kažkas pavogė scenos uždangą... Žiūrovai dar neišsiskirstę, piliečių ložė, kaip įprasta, apytuštė.

P. S. Siunčiu klausimus Šarūnui Navickui, vieno jo “proteguojamo“ revoliucionieriaus veikalų pavadinimais: „Ką daryti?“, „Nuo ko pradėti?“, „Žingsnis į priekį, du – atgal“.