V. Rubavičius: popierinio kapitalizmo ateitis

Pinigų, pinigų, pinigų... šaukiasi tautos ir valstybės. Yra pinigų. Atsiejus juos nuo realios vertės, nuo visokių pasaulio realijų, vis sparčiau juda pinigų spausdinimo konvejeriai, vis didesnis piniginio popieriaus srautas užtvindo pasaulį. Pinigų potvynį skatina ir bankinė pinigų gamyba. Juk pinigai yra prekė. Tačiau pasauliui vis jų trūksta, nors jau net žymiausi pasaulio ekonomistai nebesutaria, ką dera vadinti pinigais. Šiuo metu didieji protai įtemptai svarsto – baigėsi ar dar nesibaigė pasaulinė finansų krizė, tačiau niekas nedrįsta siūlyti jokių ekonominės raidos modelių, kurie teiktų pasauliui labiau nuspėjamą perspektyvą. O juk tiek daug esama Nobelio premija apdovanotų ekonomistų – vien šiais metais jų būrys pasipildė trimis iškiliaisiais, tačiau jokių prognozių. Niekuo tie protai negali padėti net vienai šaliai – Japonijai, kurios ekonomika jau senokai „neįsipaišo“ į jokias teorijas. Ne ką gali pagelbėti ir Lietuvai, nors keli finansų analitikai kasdien paaiškina, kas ne taip buvo padaryta prieš kelerius metus ir kaip reikėtų „išlaisvinti“ Lietuvą iš dar užsilikusių josios valstybingumo pančių.

Galima daryti nelinksmą išvadą – ekonominė žmonijos veikla yra pernelyg sudėtinga, kad ją galima būtų įsprausti į vienos ar kelių didelių teorijų rėmus. Vis dėlto politikai vadovaujasi teorijų teikiamais „įnagiais“. Tačiau visi jie veiksmingi tik kurį laiką – kol neiškyla „apeiti“ dalykai. Todėl stengiamasi apie ateitį nebekalbėti – pasitenkinama kasdienės, labiau vakarykštės veiklos analize. Tačiau esama ir akivaizdžių dalykų, kurie laukte laukia bent šiokio tokio ekonomistų ir kitokių teoretikų dėmesio. Pabandysiu vieną tokį akivaizdumą ir nurodyti.

Pasaulis pagal pinigų gamybos pobūdį aiškiai skaidosi į du nelygius sluoksnius – pinigus spausdinančiųjų ar juos gaminančiųjų ir visus kitus. Suprantama, reali valdžia – ekonominė ir politinė – yra spausdinančiųjų rankose. Šitai labai akivaizdžiai parodė JAV kasmet rengiamas „nemokumo“ ar „skolinimosi lubų kėlimo“ spektaklis. Jei klaustume, ar Jungtinės Valstijos kada nors numatomoje ateityje kaip nors išmokės savo didžiulę skolą, tai tektų atsakyti – niekaip ir niekada. Išleista tiek vertybinių popierių, kuriuos supirko kitos didžiosios pasaulio šalys, kad nėra jokių galimybių tam įsiskolinimui „likviduoti“. Tačiau dera prisiminti žymaus amerikiečių ekonomisto, Nobeliu pažymėto Josepho Stiglitzo pašmaikštavimą, išsakytą prieš kelerius metus vykusio tokio pat spektaklio metu, kad amerikiečių skola yra tik fikcija, nes tereikia paspartinti pinigų spausdinimo mašiną, ir ji prispausdinsianti tiek dolerių, kiek reikia skolai padengti. Sunku suvokti, kaip veikia toks fikcinis pasaulio ekonomikos mechanizmas. Šiuo metu JAV spausdina ar tik ne 85 milijardus per mėnesį. Ir jokių teoriškai numatomų infliacijos ženklų anei ryškaus pasaulio ekonomikos augimo.

Pinigus spausdina ir Europos Sąjungos centrinis bankas. Tačiau pasauline valiuta kol kas išlieka žaliasis popierius. Pinigus spausdinantiems tuos popierius, bent jau jų dalį, būtina vienaip ar kitaip paversti realiais, ilgaamžiais, tvariais dalykais. Vienas tvariausių – valdžia. Valdžia neturi jokių kitų tikslų, tik pačią save – savo galios plėtimą ir stiprinimą. Vienas svarbiausių valdymo instrumentų – valstybių skolos. Popieriai konvertuojami į valstybių skolas. Galima samprotauti ir kitaip – kadangi pinigai yra prekė, tai valstybės už tas prekes moka savo skola. Svarbiausia, kad valstybės būtų skolingos ne kitoms valstybėms, o tarsi anonimiškoms finansų rinkoms, kuriose veiksmingoji galia yra tas pats žaliasis popierius. Lietuva per kelerius krizės metus buvo sėkmingai pamauta ant didžiulės valstybinės skolos ir vis didėjančių jos tvarkymo sąnaudų kablio, nuo kurio ji jau niekada nenusprūs. Kabinant Lietuvą ant skolos kablio vieningai veikė esminis duetas – Dalia Grybauskaitė ir Andrius Kubilius. Buvo nuspręsta skolintis ne iš valstybėms padėti įsteigtų finansinių institucijų už mažus procentus, o iš „finansinių rinkų“, kitaip tariant, bankų, už pačius didžiausius procentus. Reikia manyti, kad bus parašytas vadovėlis, kaip pasitelkus vietos politinį elitą taip greitai galima „pakabinti“ valstybę. O juk Latvija sugebėjo išbristi iš krizės be skolų kupros, tad dar išlaikiusi šiokį tokį finansinį savarankiškumą. Tiesa, tarsi susigėdusi ji skuba jo atsisakyti įsivesdama eurą.

Vienas svarbiausių valstybingumo atributų – valstybės galia spausdinti pinigus. Europos Sąjungoje ta galia yra kiek kitokia – centrinio banko valdymas. Manau, Lietuvoje neatsirastų finansų analitiko, imsiančio aiškinti, koks svarbus yra šiuo metu pirmininkaujančios ES Tarybai Lietuvos balsas to banko valdyme. Pinigų spausdinti negalinčios, skolintis iš finansinių rinkų priverstos ir savų pinigų neturinčios valstybės patenka visiškon pinigų spausdintojų valdžion. Nors valstybės skola yra tam tikra fikcija, tačiau ganėtinai pražūtinga. Anksčiau ar vėliau ta skola turės būti paversta pirmine tvaria materija – valstybės teritorija, joje glūdinčiais ištekliais, vandeniu. Prisiminkime, kokios didžiulės pastangos buvo dedamos, kad Graikija nepasiskelbtų nemokia ir neatrytų skolos kablio. Juk Graikijai paruoštas žemės išpardavimo scenarijus. Galima numanyti, kad toks pat scenarijus jau parašytas ir Lietuvai. Dabar tereikia „išlaisvinti“ teritoriją iš nacionalinės valstybės ir suvereno-tautos priežiūros. O jau vėliau viskas vyks savaime. Padedant šiuo klausimu vieningai mūsų partinei nomenklatūrai ir ją aptarnaujantiems nusipelniusiems Lietuvos išvaduotojams, kurie laukia nesulaukia ateinant didįjį „Olandą“, užtiesiantį Lietuvoj žydintį tulpių kilimą. Sveiką nuovoką dar išlaikę Lietuvos žmonės nujaučia, kad tos tulpės netruks prasmirsti, kaip ir daniški kiaulių kompleksai. Tačiau mūsų dabartiniams vaduotojams tuo geriau, kuo mažiau Lietuvoje belieka savosios tautos ir visuomenės. O jau tiems patarnautojams spausdintų pinigų nepritrūks. Nepritrūks ir esamiems bei būsimiems prezidentams, taip pat premjerams bei finansų ministrams.