Niekam ne paslaptis, kad Daukanto aikštės viešųjų ryšių strategai kuria scenarijus Prezidentės antrajai kadencijai. Prezidentės rinkimų debiutas vyko kaip sviestu pateptas, ji neįtikėtinai lengvai nugalėjo pirmajame Prezidento rinkimų ture. Įvaizdžio kūrimo technologams iš mažai pažįstamos Lietuvoje eurobiurokratės pavyko sukurti gana patrauklų įvaizdį. Po neveiklaus, pavargusio, per antrąją prezidentavimo kadenciją „valstybininkų“ klano pažaboto Prezidento Valdo Adamkaus politinei scenai buvo pasiūlytas viltingas, su klanais nesusijusios, ryžtingos, griežtos, valingos, ekonomiką ir įstatymus išmanančios, už teisybę kovojančios, Europos koridoriuose gerbiamos‚ „terminatorės“ simuliakras. Įvaizdžio inžinieriai sukūrė tokį surenkamąjį lego personažą, į kurį sudėjo ir ekonomisto-ūkininko su komunistine praeitimi A. M. Brazausko, ir bebaimio riterio Rolando Pakso („tvarka bus“), ir su saikinga tautine retorika iš V. Landsbergio bei V. Adamkaus repertuaro bruožų. Kandidatei buvo sulipdytas paveikslas, tinkantis beveik visoms elektorato grupėms, net ir toli gražu patriotizmu netrykštančioms lenkų bei rusakalbių tautinėms mažumoms. TSKP partinė praeitis, lenkų kalbos žinios ir neiškišta galva Sąjūdžio laikais pastarajai rinkėjų grupei galėjo teikti slaptos vilties, kad ji, ko gero, gali būti visai priimtina figūra „teisinga visiems“, kaip ir buvo deklaruojama pirmųjų rinkimų agitbrigadininkų. Ir reikia pasakyti, kad pavieniai raginimai rinkėjams įdėmiau ir kritiškiau pasižiūrėti į šį kandidatės įvaizdį buvo tik balsas tyruose, perrėktas didingo adoratorių choro. Pasisekė.Dalios Grybauskaitės prezidentavimo pradžia buvo gana sklandi: nepriklausoma laikysena, retoriniai šūkiai ardyti monopolijas ir Lietuvą sugrąžinti piliečiams visuomenei teikė optimizmo, kad pagaliau pavyko išsirinkti teisingą, valingą ir veiklią Prezidentę. Visuomenės nuomonės tyrimų kontoros neatlyždamos rodė fantastinius Daukanto aikštės ir pirmosios valstybės ponios reitingus, kai tuo pat metu kitų valstybės institucijų bei politikų (išskyrus priešgaisrinę apsaugą) populiarumas ritosi nuokalnėn. Neturiu instrumento verifikuoti sociologinių apklausų užsakomųjų niuansų.
Ilgai dangstytis įvaizdžio kaukėmis nėra labai lengva, ir ilgainiui veikiant ir kalbant viešojoje erdvėje ėmė rodytis pirmieji ženklai, kad Prezidentės išbandymas „varinėmis triūbomis“ (šlove) nieko gera nežada. Ėmė žiebtis ir pirmosios raudonos lemputės, kai Daukantas, nepasivarginęs argumentuotai paaiškinti, iš Premjero pareikalavo atstatydinti Užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką. Tuo pat metu Prezidentės retorikoje atsirado keistų retorinių figūrų, tokių kaip: „Nerandu bendros kalbos“, „Reikia dirbti, o ne kalbėti“, „Nekomentuosiu“ ir kt. Kol jos pirmuoju patarėju dirbo patyręs ir tikrai simpatiškas žmogus Linas Balsys, visa negrabi, o kartais ir stačiokiška Prezidentės retorika gana sėkmingai būdavo užglaistoma išaiškinimais, kaip tas lakoniškas frazių žiežirbas reikia suprasti ir ką Prezidentė norėjo tuo pasakyti. Žiniasklaidos „valstybininkų“ ruporas „Lietuvos rytas“ tuomet nesitvėrė savo kailyje kiekvienu atveju šaipytis iš skurdžios Prezidentės retorikos ir beviltiškų punktų sakymų metiniuose pranešimuose. Galima tik spėlioti, kodėl tikrai geras Prezidentės „skydas“ L. Balsys, saugojęs jos įvaizdį, pasitraukė iš komandos. Matyt, būta labai rimtų priežasčių – istorikai išsiaiškins, o pats Prezidentės atstovas spaudai tepasakė: „Tokį žingsnį žengiau dėl politinių ir asmeninių priežasčių. Nesutapo mano ir D. Grybauskaitės požiūris į valstybės ir visuomenės gyvenimą. Todėl nebegaliu kalbėti šalies vadovės vardu.“ Beje, L. Balsys D. Grybauskaitės atstovu dirbo dar iki jos išrinkimo Prezidente.
Ir tuomet atsivėrė akivaizdybė, kad vienai gerai sustyguotai akcijai – Prezidentės rinkimams – to sugestyvaus įvaizdžio pakako, tačiau laikas staiga mistifikacijas ėmė trupinti ir ardyti. Simuliakrai nėra patvarūs. Ėmė lįsti ylos iš maišo, kad mūsų vilties Prezidentė yra ne tiek ryžtinga, kiek įnoringa, ne tiek teisinga, kiek ambicinga, dažniau kategoriška nei diplomatiška, besiblaškanti be aiškesnių orientyrų tiek tarptautinės, tiek ir vidaus politikos vandenyse. Užsienio politikos lauke per trumpą laiką atsirado įtampų su JAV, arogantiškai nenuvykus į Prahą susitikti su Prezidentu B. Obama „išgerti taurės šampano“, anot mūsų „pirmosios ponios“. Pašlijo santykiai su Lenkija, Estija išvis numojo į mus ranka, pasukusi savo politiką Šiaurės šalių ir Suomijos kryptimi, latviai pasidarė atsargūs, gruzinai nustebę ir nusivylę, bet vietoj to buvo laimėtos šiltos A. Lukašenkos šypsenos ir pasityčiojimai. Štai užsienio santykių lagaminas, kurį mūsų užsienio politikos pagrindinei strategei per keletą metų pavyko užgyventi su tuščiaviduriu „molio Motiejumi“ Užsienio reikalų ministru A. Ažubaliu. Tai buvo jos pačios pasirinkimas, grindžiamas nenoru šalia savęs matyti stiprias asmenybes, o žmones „ne prie ko“.
Ir pats gėdingiausias užsienio politikos manevras, kuris tikrai negalėjo būti įvykdytas be mūsų Prezidentės žinios, tai Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo A. Beliackio išdavystė A. Lukašenkos režimui. Nieko verti kažkokių nesusipratusių iešmininkų ieškojimai po laiko, kai su mūsų užsienio politikos strategų padėjimu garsus disidentas septyneriems metams režimo pasodinamas į BL KGB kalėjimą. Kas tai – neapsižiūrėjimas, nesusipratimas ar piktadarybė?..
Ilgainiui išryškėjo ir dar vienas asmeninis Prezidentės psichologinis bruožas. Ji nemoka ir vengia bendrauti su visuomene, akivaizdžiai stokoja bendravimo kultūros, jos kabinetinis diskursas neišverčiamas į paprastą, šiltą žmogišką kalbą. Ypač nenatūraliai ir dirbtinai atrodo jos „pijarinės“ pastangos bendrauti su vaikais. Mergaitė, Prezidentei pavaldžių struktūrų jėga plėšiama iš globėjų glėbio – Prezidentė (Sniego karalienė) nemato reikalo visuomenei paaiškinti, ką tai reiškia, kas vyksta valstybėje. Šiame kontekste groteskiškai ir ciniškai atrodo pranešimas iš Prezidentūros: „Padėdami vieni kitiems kuriame geresnę Lietuvą
Pirmadienis, balandžio 2 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė projekto „Lietuvos garbė“ laureatę Anastasiją Aleksandrovą ir jos šeimą. Šalies vadovė išpildė projekto herojų svajonę apsilankyti Prezidentūroje ir pati aprodė jiems rūmus.
Nuo 17 metų mama dviem savo broliams ir sesutei tapusi Anastasija televizijos projekte „Lietuvos garbė“ pelnė „Metų pasiaukojimo“ nominaciją. Darbštūs, savarankiški, mokantys dalytis ir vieningi vaikai, pasak Prezidentės, yra stiprybės pavyzdys visai Lietuvai.“ Kai kas dar prisimena paskutinę viešą Leonido Brežnevo kalbą pionierių suvažiavime. Jis pasakė lygiai tą pačią mintį, kad vaikams priklauso ateitis. Sovietinėje vaikų literatūroje yra prirašyta kūrinėlių apie Leniną, kuris irgi labai mylėjo vaikus...
Atskirai nekalbėsiu apie ištisą virtinę nelogiškų prezidentės veiksmų, įstūmusių Lietuvą į tarpinstitucinę krizę FNTT skandalo metu (apie tai esu rašęs), bet vieną detalę vis dėlto paminėsiu. Negana to, kad Prezidentė autoritariškai ėmė kištis į Vyriausybės kompetencijos zoną, savo atsakymais į Seimo Antikorupcijos komisijos klausimus ji akivaizdžiai pademonstravo nepagarbą ir tautos atstovybei – tautos išrinktam parlamentui, taigi – ir tautai.
Kruopščiai kurtas viešųjų ryšių technologų Prezidentės įvaizdis galutinai subliuško. „Prezidentė pasirodė nekaip“, ir tai yra pavojinga.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
