Rašytojas įžvelgia tautos savižudybę

Sausio 25 d. Vilniuje mirė rašytojas Jonas Mikelinskas. 1922 m. gimęs Mikelinskas išgyveno kelis Lietuvos istorinius etapus – matė ikikarinę Lietuvos valstybę, Antrąjį pasaulinį karą, okupaciją, sovietmetį ir sulaukė Nepriklausomybės paskelbimo. Visą aktyvaus kūrybinio gyvenimo tarpsnį rašytojas buvo aktyvus ir visuomeninėje veikloje, jam niekad nestigę drąsos išsakyti savąją poziciją. Iki pat paskutinio atodūsio jam rūpėjo Lietuvos klausimas – kodėl Lietuva, vėl tapusi laisva, eina myriop. Apie tai jis kalbėjosi vos prieš dvejus metus su žurnalistu Svajūnu Sabaliausku. Ekspertai.eu

Jonas Mikelinskas

Jo­nas Mi­ke­lins­kas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas, įsi­ti­ki­nęs, jog vi­sos da­bar­ti­nės Lie­tu­vos pro­ble­mos – dėl Niurn­ber­go pro­ce­so, ku­ria­me ne­bu­vo pasmerk­ti so­vie­tų nu­si­kal­ti­mai.

De­vy­nias­de­šimt­me­tį pa­va­sa­rį at­šven­tęs J. Mi­ke­lins­kas „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, jog jam ge­riau­sia bu­vo gy­ven­ti tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, kai ša­lies gy­ven­to­jai ger­bė sa­vo ša­lį.

Apie Lie­tu­vos skau­du­lius ir vil­tis su ra­šy­to­ju Jo­nu Mi­ke­lins­ku kal­bė­jo­mės važiuo­da­mi au­to­mo­bi­liu iš Vil­niaus į Šiau­lius, kur P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je biblioteko­je tre­čia­die­nį pra­si­dė­jo ren­gi­nių cik­las „Šiau­liai – Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tų kū­ry­bos sklai­dos sos­ti­nė“.

Trium­fa­vo ko­mu­niz­mas

- Ger­bia­mas ra­šy­to­jau, ne kar­tą esa­te sa­kęs, jog da­bar­ti­nės Lie­tu­vos problemos bu­vo tie­siog už­prog­ra­muo­tos Niurn­ber­go pro­ce­so me­tu. Kaip tai įvyko?

- Man la­bai skau­du, kad vi­sos mū­sų ne­ge­ro­vės ir bė­dos, ku­rios mus sle­gia per ne­prik­lau­so­mo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį, nie­kaip ne­sie­ja­mos su Niurn­ber­go pro­ce­su.

Vi­sos bė­dos bu­vo už­prog­ra­muo­tos, kai ne­bu­vo pa­smerk­tas so­vie­ti­nis komunizmas. Ne­bu­vo nu­kirs­tos šak­nys bu­vu­siai no­menk­la­tū­rai.

Fa­šiz­mas bu­vo pa­smerk­tas, o tuo­met, ga­li­ma sa­ky­ti, trium­fa­vo so­vie­ti­nis komu­niz­mas.

Ne­pa­kirs­tos da­bar­ti­nės no­menk­la­tū­ros šak­nys lei­do jai su­stip­rė­ti ir da­bar diktuo­ti sa­vo va­lią. Taip su­da­ry­tos pui­kios są­ly­gos ko­rup­ci­jai, net ir tolimesniems įvy­kiams, kaip ir nie­kaip nei­šaiš­ki­na­mas pe­do­fi­li­jos at­ve­jis. Vadina­si yra ga­lin­gos jė­gos, ku­rios ši­tą reiš­ki­nį re­mia.

Pri­si­tai­ky­mas vir­to iš­si­gi­mi­mu

- Pa­kal­bė­ki­me apie jau­nus žmo­nes, ku­rie bai­gę mo­kyk­las, mie­liau renka­si angli­jas, ai­ri­jas, is­pa­ni­jas, nes Lie­tu­vo­je ne­gau­na nė tūks­tan­čio litų. Ir tai dar ne vis­kas: pa­si­girs­ta nuo­mo­nė, kad tai nė­ra emig­ra­ci­ja. Kad tai lais­vas judėjimas iš vie­nos Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės į ki­tą. Kaž­kas pa­na­šaus kaip iš Šiau­lių į Vil­nių.

- O kur tuo­met tau­tiš­ku­mo iš­lai­ky­mas? Tai, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je, pa­va­din­čiau ne­val­do­ma emig­ra­ci­ja – tai yra tau­tos sa­vi­žu­dy­bė.

Ban­džiau šį liūd­ną reiš­ki­nį ana­li­zuo­ti is­to­ri­niu po­žiū­riu. Pra­dė­jau nuo to, kad lietu­viai, kaip na­ci­ja, ga­lė­jo ne tik at­si­spir­ti nuo sa­vo kai­my­nų, bet gar­sė­jo kaip ru­sų že­mių už­ka­riau­to­jai.

Lie­tu­vių pa­go­ny­bės sa­la bu­vo krikš­čio­ny­bės jū­ro­je, ji tu­rė­jo at­lai­ky­ti nuo­la­ti­nius ant­plū­džius.

Yra įro­dy­ta, kad XIII am­žiu­je lie­tu­vių ir len­kų bu­vo maž­daug toks pa­ts skai­čius. O da­bar len­kų yra dau­giau nei de­šimt kar­tų. Ką tai reiš­kia? Nusp­ren­dė­me prisitai­ky­ti, o tas pri­si­tai­ky­mas per am­žius vir­to iš­si­gi­mi­mu.

Ta­len­tin­giau­si, ge­riau­si žmo­nės, ku­rie ga­lė­tų vie­to­je kur­ti sa­ve ir vals­ty­bę, tiesiog emig­ruo­ja, nes emig­ra­ci­jo­je už­ten­ka tik pri­si­tai­ky­ti, ne­bū­ti­na kur­ti. Tokie žmo­nės la­bai leng­vai pri­si­tai­ko prie sve­ti­mos kal­bos, pa­pro­čių ir ki­tų bendravimo for­mų.

Lie­tu­vo­je siau­tė­ja oli­gar­chai, o žmo­nės pa­siilgs­ta ele­men­ta­raus tei­sin­gu­mo. Nesant tei­sin­gu­mo, ne­be­su­ku­ria­mos nor­ma­lios gy­ve­ni­mo są­ly­gos.

To­dėl ne­si­for­muo­ja vi­du­ri­ny­sis sluoks­nis – vi­du­ri­nio­ji kla­sė – bet ku­rios valstybės stip­ry­bė. Ir po­li­to­lo­gai, ir pa­pras­ti pra­kti­kai ži­no, kad be vi­du­ri­nio­sios stiprios kla­sės ne­bus ga­li­ma pa­ža­bo­ti be­ga­li­nį tur­čių ape­ti­tą.

Apie tai jau kal­bė­jo Pet­ras Vi­lei­šis, ku­ris sa­kė: „Švies­ki­me pra­sčio­kė­lius“. Būtent ap­si­švie­tę „pra­sčio­kė­liai“ tu­rė­jo tap­ti vi­du­ri­nią­ja kla­se – vals­ty­bės pastovu­mo ir ga­ly­bės rams­čiu.

No­menk­la­tū­ra tik su­stip­rė­jo

- Ko­dėl ne­krei­pia­mas dė­me­sys į kai­mą, ku­ris pra­si­ge­ria, ku­ris tuš­čiais lan­gais sto­vi, nes ne­bė­ra gy­ven­to­jų?

- Tai – Lie­tu­vos tra­ge­di­ja. Ir vi­sa tai pra­si­dė­jo tuo­met, kai Lie­tu­va at­ga­vo neprik­lau­so­my­bę.

Žmo­nės pra­si­gė­rė at­ga­vę lais­vę... Nes ne­ma­tė per­spek­ty­vos, nes ne­ži­no­jo, kaip gy­ven­ti. Žmo­nės ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­si­ruoš­ti per­mai­noms: grei­tai bu­vo išdras­ky­ti kol­ūkiai. Vi­są kol­ūkių su­kaup­tą tur­tą pa­si­sa­vi­no tie, ku­rie bu­vo prie val­džios. Ne­ly­gy­bė su­kles­tė­jo kaip nie­ka­dos.

Pra­si­dė­jo ve­ge­ta­vi­mo lai­ko­tar­pis. Nuo ko pra­dė­ti kai­mo at­gai­vi­ni­mą? Nuo elemen­ta­raus tei­sin­gu­mo. Neut­ra­li­zuo­ti gro­bi­kiš­kus ape­ti­tus. Pa­gal­vo­ki­me, kas per vi­sus ne­prik­lau­so­my­bės me­tus bu­vo nu­baus­tas už gro­bi­kiš­kus veiks­mus? Niekas.

Da­bar at­vyks­ta eks­per­tai iš už­sie­nio vals­ty­bių ir mus kal­ti­na, kad ne­ga­li­me atsisa­ky­ti so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to. Ir tuo pa­čiu me­tu neuž­si­me­na, kad bū­tent jie su sa­vo tuo­me­ti­ne iš­ti­žu­sia de­mok­ra­ti­ja pa­da­rė, kad trium­fuotų so­vie­ti­nis komuniz­mas.

- Va­ka­ruo­se, jei žmo­nių ne­ten­ki­na ke­lia­mi mo­kes­čiai, ma­ži­na­mi atlygini­mai, žmo­nės išei­na į gat­ves, su­ren­gia dau­gia­tūks­tan­ti­nius mitin­gus. Lie­tu­vo­je į mitin­gus su­si­ren­ka tik ke­li šim­tai, tad į protestuojan­čius ne­krei­pia­mas dė­me­sys. Ar ka­da Lie­tu­va pa­kils į gausius mi­tin­gus, ar ken­tės, kol bus nu­mau­tos pa­sku­ti­nės kel­nės?

- Žmo­nės jau reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą val­džia. Žmo­nes rei­kia švies­ti. Kol to nebus, val­džios liau­dis ne­kont­ro­liuos.

Kol vi­suo­me­nė ne­su­ge­bės kont­ro­liuo­ti val­džios, var­gu ar ga­li­ma ti­kė­tis ge­res­nio gy­ve­ni­mo.

Da­bar kal­ba­ma apie švie­ti­mo reor­ga­ni­za­vi­mą ir kul­tū­ros rei­ka­lus. O tie rei­ka­lai la­bai ap­leis­ti. Jei rei­kia pi­ni­gų, akys nu­kryps­ta į kul­tū­rą, nes čia žmo­nės ne­tu­ri ga­li­my­bių pa­si­prie­šin­ti. Ir vien dėl to, kad kul­tū­ros žmo­nės yra kul­tū­rin­ges­ni, jie ne­si­prie­šins, to­dėl la­bai pa­to­gu juos skriaus­ti.

Sta­ty­si­me ka­lė­ji­mus?

- Su­tin­ka­te su nuo­mo­ne: jei ne­sta­ty­si­me mo­kyk­lų, ne­pra­dė­si­me žmo­nių švies­ti, pra­dė­si­me sta­ty­ti ka­lė­ji­mus?

- Be abe­jo. Ame­ri­ko­je, kai ku­rio­se vals­ti­jo­se, jau sta­to­ma dau­giau ka­lė­ji­mų negu mo­kyk­lų. Ar­ba pra­de­da­ma šau­dy­ti į ne­kal­tus žmo­nes. Anks­čiau šaudydavo Ame­ri­ko­je, da­bar šau­do­ma ar­čiau mū­sų – Nor­ve­gi­jo­je.

Prie to pri­ve­da am­ži­nas kar­to­ji­mas: „Žmo­gus tu­ri tei­sę, žmo­gus tu­ri tei­sę“. Niekas ne­kal­ba, kad žmo­gus tu­ri ne tik tei­sę, bet ir pa­rei­gą! Įsi­ti­ki­nęs, kad viena di­džiau­sių da­bar­ties blo­gy­bių, kad vis­kas prii­ma­ma taip, kaip yra, o ne taip, kaip tu­ri bū­ti.

Iš­va­din­tas an­ti­se­mi­tu

- Esa­te Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas. Jū­sų bal­sas tu­rė­tų bū­ti girdimas.

- Per sa­vo il­gą gy­ve­ni­mą priė­jau prie pa­ra­dok­sa­lios iš­va­dos: jei esi pi­lie­tiš­kai ir pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs, ne­pla­nuok sa­vo kū­ry­bi­nės atei­ties. Kai aš iš­gir­dau, kad lie­tu­viai yra žyd­šau­džių na­ci­ja, pa­gal­vo­jau, rei­kia į kal­ti­ni­mą at­sa­ky­ti.

Juk net poe­tas To­mas Venc­lo­va pa­reiš­kė, jei ne­bū­tų Bir­že­lio 23 die­nos su­ki­li­mo, ne­bū­tų ir ho­lo­kaus­to. Tai di­džiau­sia ne­są­mo­nė. Juk ho­lo­kaus­tas vis tiek bū­tų bu­vęs, jei to su­ki­li­mo ir ne­bū­tų bu­vę. Juk vo­kie­čiai atė­jo su ga­lu­ti­niu žy­dų klausi­mo spren­di­mu.

Ne­ga­lė­jau ty­lė­ti. Ar ga­li­ma ty­lė­ti ir žiū­rė­ti į gat­vė­je skriau­džia­mą žmo­gų?
No­rė­jau pa­ro­dy­ti tik­ras ho­lo­kaus­to prie­žas­tis, jei yra reiš­ki­nys, tu­ri bū­ti ir jo prie­žas­tis. Stu­di­ja­vau, kas yra su­si­ję su mū­sų tau­tie­čiais ir žy­dais. Taip pat isto­ri­nes, po­li­ti­nes prie­žas­tis. Pir­miau­sia at­si­ra­do ma­no straips­nis „Tei­sė lik­ti ne­sup­ras­tam“, ku­ris bu­vo at­spaus­din­tas „Me­tuo­se“. Ga­vau dau­gy­bę prieštaraujan­čių at­si­lie­pi­mų.

Su­si­da­rė daug me­džia­gos, ku­ri iš­leis­ta kny­go­je „Ka­da KO­DĖL taps TO­DĖL?“ Kny­ga pa­lan­kaus dė­me­sio su­si­lau­kė tik iš kai ku­rių as­me­nų, net įgi­jau antisemi­to eti­ke­tę. Aš ver­ti­nu žy­dų na­ci­ją, net esu žy­dų sim­pa­ti­kas.

Tei­sin­giau­siai ši­tą kny­gą įver­ti­no Si­gi­tas Ge­da. Jis pa­sa­kė: „To­kias kny­gas kaip ta­vo „Ka­da KO­DĖL taps TO­DĖL?“ tu­ri atei­tį, o ne da­bar­tį“.

- Jūs per sa­vo de­vy­nias­de­šimt pra­gy­ven­tų me­tų ma­tė­te taip va­di­na­mą smetoni­nę Lie­tu­vą, vo­kiet­me­čio Lie­tu­vą, so­vie­ti­nę Lie­tu­vą ir da­bar – vėl ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Ku­ri Lie­tu­va jums skau­džiau­sia ir mieliausia?

- Man mie­liau­sia – tar­pu­ka­rio Lie­tu­va, nors vis­ko ir ten bu­vo. Bet ten bu­vo kur kas di­des­nė tei­sy­bė. Da­bar, kas tu­ri pi­ni­gų, tu­ri ir jė­gos.

Juk tar­pu­ka­ri­nė Lie­tu­va iš ca­ri­nės Ru­si­jos be­veik nie­ko ne­bu­vo pa­vel­dė­ju­si, bet at­si­ra­do švie­suo­lių, ku­rie Lie­tu­vai ati­da­vė vi­są sa­vo ener­gi­ją ir pi­ni­gus. Kad ne pa­ts, o tau­ta tu­rė­tų atei­tį. Lie­tu­vą kū­rė idea­liz­mas, o ne ma­te­ria­liz­mas.

Da­bar į Sei­mą atei­na žmo­nės, ku­rie juo suin­te­re­suo­ti kaip tramp­li­nu į ge­res­nį gy­ve­ni­mą. To­kia Lie­tu­va man ne­pa­tin­ka.

Sme­to­ni­nę Lie­tu­vą daug kas kal­ti­na, kad tai – au­to­ri­ta­ri­nė vals­ty­bė, kad lais­vių ne­bu­vo. Ne­tie­sa. Aš ga­liu tai pa­neig­ti kaip liu­di­nin­kas: kiek­vie­na­me kios­ke galė­da­vai pirk­ti so­vie­ti­nę spau­dą, net vy­riau­sy­bi­nius lei­di­nius, tu­riu ome­ny „Izves­ti­ja“.

Vie­nam kai­my­nui, ku­ris bu­vo ru­sų sim­pa­ti­kas, pirk­da­vau ir par­neš­da­vau „Izves­ti­jas“. Ar ga­lė­jo au­tok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je išei­ti to­kios kny­gos kaip Pet­ro Cvir­kos „Že­mė mai­tin­to­ja“?

Sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je di­de­lės tei­sės bu­vo su­tei­kia­mos A. Sme­to­nos proteguoja­moms or­ga­ni­za­ci­joms. Aš pri­klau­siau atei­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri bu­vo uždraus­ta. Atei­ti­nin­kai išauk­lė­jo as­me­ny­bes, ku­rios ko­vo­jo ir prieš na­cius, ir prieš so­vie­tus.

Kad ir Juo­zas Amb­ra­zai­tis, ku­rį da­bar drįs­ta­ma ap­kal­tin­ti ko­la­bo­ra­vi­mu ar nuolai­džia­vi­mu vo­kie­čiams. Tie žmo­nės, ku­rie gy­ve­no ki­to­je sis­te­mo­je, domėjosi gy­ve­ni­mu, ga­li kur kas tei­sin­giau ver­tin­ti da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją. De­ja, vil­tys, kurias su­dė­jo­me į Są­jū­dį ir Bal­ti­jos ke­lią, neiš­si­pil­dė.