„Chaoso vadybininkai“: kam naudinga laikyti žmones baimėje?

Valstybinio transliuotojo LRT paskelbta analitinė analizė-pokalbis su Lietuvos kariuomenės majoru Jurgiu Norvaiša nėra vien nekaltas pasakojimas apie kario darbą („Majoras Norvaiša: „Mūsų paskirtis yra būti chaoso vadybininkais“). Tai aiškus pavyzdys, kaip visuomenei per gražius žodžius, uniformą ir karo baimę aiškinama, kad gyventi nuolatinėje įtampoje yra normalu.

Žmogui sakoma paprastai: priešas arti, karas gali būti bet kada, reikia ruoštis, neklausinėti ir pasitikėti tais, kurie „žino geriau“. Tokia žinutė veikia labai patogiai. Išsigandęs žmogus mažiau ginčijasi, mažiau klausia, lengviau sutinka su didesnėmis išlaidomis, naujais poligonais, kirtimais, ribojimais ir valdžios sprendimais.

Čia ir yra propaganda. Ne todėl, kad grėsmės nėra. Grėsmės visada yra. Propaganda prasideda tada, kai grėsmė naudojama kaip lazda žmonėms per galvą: tylėk, neklausk, neabejok, nes kitaip būsi beveik priešo pusėje.

Labai patogu sakyti, kad kas abejoja poligonais, karinėmis išlaidomis ar valdžios sprendimais, tas esą nesupranta saugumo arba kartoja priešo naratyvus. Taip paprastas žmogus pastatomas į kampą. Jis dar turi burną, bet jau bijo ją praverti.

Atskirai verta atkreipti dėmesį į vaikus. Kai interviu kalbama, kad su sūnumi jau nebesvarstoma, ar reikės tarnauti kariuomenėje, o tik kaip tai atrodys, karo logika perkeliama į vaikų ateitį. Tai jau ne pasirengimas krizei, o mąstymo formavimas: vaikas nuo mažens pratinamas prie minties, kad jo gyvenimo kelias neišvengiamai turi eiti per karinę sistemą.

Kam tai naudinga?

Pirmiausia – Lietuvos teritoriją administruojantiems ir ją aptarnaujančiai sistemai. Kai žmonės bijo karo, jiems lengviau parduoti bet kokį sprendimą. Tada mažiau kalbama apie esmines problemas – skurdą, kainas, pensijas, mokyklas, ligonines ir politinę korupciją.

Naudinga ir karinei biurokratijai. Kuo daugiau baimės, tuo daugiau pinigų, etatų, pinigų įsisavinimo, įtakos ir neliečiamumo. Kariuomenę reikia gerbti, bet kariuomenė negali tapti šventa karve, kurios niekas negali paklausti: kiek tai kainuoja, kas atsako ir ar tikrai viskas daroma protingai?

Naudinga ir ginklų pardavėjams bei jų tarpininkams. Kai žmogui kasdien aiškinama, kad rytoj gali prasidėti karas, milijoniniai ar milijardiniai pirkimai atrodo savaime suprantami. Tada mažiau klausiama, ar perkama teisingai, ar nepermokama, ar kas nors iš to nepasidaro aukso kasyklos.

Naudinga ir žiniasklaidai. Karas, baimė, priešas, išdavikai, didvyriai – tai gerai skaitosi, gerai spaudžiasi, kelia emocijas. Rami analizė mažai kam įdomi, o baimė visada parduodama lengviau.

Todėl esmė tokia: žmonėms reikia sakyti tiesą apie pavojus, bet jų negalima kasdien laikyti kaip išsigandusių gyvulių garde. Pilietis nėra valdžios banda. Jis turi teisę klausti: kodėl taip daroma, kiek tai kainuoja, kas iš to laimi ir ar tikrai visa tai dėl Lietuvos, o ne dėl kažkieno pinigų, postų ir įtakos.

Šis LRT pokalbis rodo, kaip karo retorika pamažu tampa kasdienybės norma. Iš žmogaus norima padaryti ne laisvą pilietį, o nuolat išsigandusį vykdytoją: bijok, mokėk, pritark ir neklausinėk.

Tai labai pavojinga. Kai visuomenė pripranta gyventi baimėje, ją piktavaliams valdyti tampa labai lengva.

Susiję:

Baimė kaip valdymo priemonė: nuo grėsmės iki paklusnumo