Rokas Zubovas: "Čiurlionis peraugo lietuvišką kontekstą"

Fortepijono meistras, legendinio kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas neseniai pasinėrė į iki tol visiškai nepažinotą kino pasaulį. Pianistui britų filme "Žvaigždžių sonata" teko suvaidinti būtent garsųjį savo giminaitį. Be to, jis ir toliau užsiima sau įprasta veikla - koncertuoja, dėsto gimtojo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje bei Kuršių nerijoje rengia tradicinį muzikos festivalį "Nepaklusniųjų žemė".

- Papasakokite apie savo kelią į muzikanto karjerą. Nuo ko viskas prasidėjo?

- Kaip ir kiekvienas vaikas, aš norėjau žaisti futbolą, krepšinį, stalo tenisą arba dūkti kieme su draugais, o ne groti. Tačiau mano mama ir močiutė švelniai mane vedė muzikos link. O kai man suėjo 15 metų, aš supratau, kad tikrai noriu būti muzikantu. Iki to laiko muzika buvo tiesiog vienas iš mano interesų.

- Dėstėte universitete Čikagoje, dirbote ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuo skiriasi darbas ten ir čia?

- Čikagoje dirbau Švento Ksavero universitete, kuriame buvo nedidelis muzikos fakultetas. Darbas ten buvo įvairesnis, reikėjo skaityti paskaitas, akompanuoti koncertuose, dirbti su pianistais ir kitais muzikantais. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 11 metų dėsčiau fortepijoną, turėjau daugiau akademinės veiklos. Nuo liepos 2 dienos perėjau dirbti į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. Mane visą laiką labai intrigavo Muzikos akademijos ir universiteto simbiozė, o kadangi esu kaunietis, nutariau priimti šį pasiūlymą.

- Nesigailėjote grįžęs į gimtąjį kraštą?

- Nė karto, nė vieną dieną nesigailėjau. Į Ameriką važiavau studijuoti. Pirmus 5-6 metus jaučiau, kad kas dieną gaunu naujų žinių, naujų potyrių. Paskutinieji 4 metai buvo labai intensyvaus kūrybinio darbo metai, tačiau vis tiek jaučiau, kad noriu dirbti Lietuvoje, todėl apsispręsti buvo labai paprasta, juk žinojau, kad grįžtu namo.

- Daug dėmesio skiriate prosenelio M. K. Čiurlionio kūrybai. Kokius kitus kompozitorius laikote autoritetais?

- Žinoma, daugiausiai tenka "bendrauti" su kompozitoriais, kūrusiais fortepijoninę muziką - nuo Bacho iki šiuolaikinių autorių, todėl labai sunku pasakyti, kurių muzika yra artimiausia. Kompozitoriai yra labai skirtingi, ir kiekviename iš jų mane žavi vis kitokie dalykai. Žinoma, į Bachą aš visada žiūrėsiu su meile, pagarba ir pasišventimu. Bethovenas, Šopenas - autoriai, kurių muzika visada suvirpina sielą. Iš tiesų yra labai daug genialių muzikų, kuriems jaučiu pagarbą, išsirinkti vieną - tas pats, kaip atsakyti į klausimą: "Koks yra geriausias rašytojas?" Sakyčiau, Šekspyras, bet greta jo stovi dar tūkstančiai plunksnos brolių.

- Filmavotės britų režisieriaus Bobo Mulano filme apie M. K. Čiurlionį "Žvaigždžių sonata". Ar Jums neatrodo paradoksalu, kad užsienyje Čiurlionį vertina labiau nei Lietuvoje?

- Kai pirmą kartą prieš 15 ar 14 metų perskaičiau scenarijų, likau sužavėtas. Man labai patiko filmo idėja. Tada aš supratau, kad lietuvis tokio scenarijaus negalėtų parašyti. Mes labai iš arti žiūrim į vieną ar kitą reiškinį, nematome jo bendrųjų savybių, nors kur kas dažniau pastebime jo unikalumą. Žvelgiant į Čiurlionį užsienietiška akimi galbūt labiau išryškėja tai, kas yra bendražmogiška, įdomu ir patrauklu žiūrovui nuo Azijos iki Amerikos. Mes labiau linkę pastebėti vieną aspektą, detalę ar bruožą, kuris mums yra ypač brangus ir artimas. Manau, kad užsieniečių noras prisiliesti prie Čiurlionio kūrybos ir bandymai ją savaip interpretuoti tik įrodo, kad Čiurlionis jau seniai yra peraugęs lietuvišką kontekstą. Jis yra pasaulinio lygio menininkas. Italai, vokiečiai, japonai, amerikiečiai tyrinėja jo kūrybą, rašo apie jį knygas. Būtent jų požiūris ir sudaro bendrą Čiurlionio kūrybos lauko stereofoniškumą. Apie jį nekalbama vienu balsu, iš to gimsta naujos kryptys, mintys, diskusijos.

- Iš karto sutikote filmuotis?

- Ne, tikrai ne iš karto. Iš pradžių aš tai priėmiau kaip režisieriaus pokštą. Tada pasikalbėjau su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu. Jis man pasakė: "Į kiną - eik, jeigu viskas vyktų teatre, tada sakyčiau griežtą ne." Paklausiau jo patarimo ir sutikau filmuotis. Per tą pusę filmavimo metų labai daug patyriau, daug išgyvenau, pamačiau, o juk už patyrimą gyvenime nieko turtingesnio nebūna.

- Ar Jums, kaip muzikantui, nebuvo iššūkis atsidurti filmavimo aikštelėje?

- Kiekviena diena, kiekviena minutė buvo iššūkis. Filmavimo aikštelėje buvau naujokas. Kai esi muzikantas ir darai kažką susijusio su savo profesija, jautiesi pakankamai saugiai, o ten jokio saugumo pojūčio nebuvo. Pertraukose tarp filmavimų reikėdavo greitai nubėgti į akademiją dirbti su studentais ar sugroti kokiame nors koncerte. Tik prisėdęs prie fortepijono suprasdavau, kad dabar aš iš tiesų esu namie - viskas taip sava, ramu širdyje. O tada vėl bėgi į filmavimo aikštelę ir vėl ta pati nežinia.

- Ar Jūsų įsivaizduojamas Čiurlionis skyrėsi nuo to, ką norėjo matyti režisierius?

- Turiu prisipažinti, kad tai, kaip Čiurlionis valgė, vaikščiojo, kaip kalbėjo, iki šio filmo man nebuvo svarbu. Mane labiau domino Čiurlionio mintys, kūrybinės idėjos, jo muzika, tapyba, o visa kita visada buvo antrame plane. Per pastaruosius pusę metų turėjau praktiškai pats susigalvoti jo personažo elgseną, juk reikėjo kažką daryti prieš kamerą. Režisierius kartais mane pakritikuodavo, kartais jo matymas nesutapdavo su manuoju. Mes daug diskutuodavome apie Čiurlionio būdo savybes. Jis buvo sudėtinga asmenybė - žmogus, kurio savybių paletė pripildyta skirtingų spalvų. Kine turi apriboti kiekvieną personažą keliais štrichais, kad žiūrovas galėtų suprasti, ką norima pasakyti.

- Jau 8 metus Kuršių nerijoje vyksta Jūsų organizuojamas festivalis "Nepaklusniųjų žemė". Ką simbolizuoja pavadinimas? Kas tie "nepaklusnieji"?

- Aš tikiu, kad gyvenime nėra nieko atsitiktinio, šitas pavadinimas, nors, atrodytų, yra labai atsitiktinis, tiksliai atitiko dvasią, kuria festivalis iki šiol gyvena. Festivalio pavadinimas yra kompozitoriaus Arvydo Malcio kūrinio pavadinimas. Kai pradėjome formuoti šį festivalį, mūsų instrumentų sąstatas buvo lygiai toks pats kaip "Nepaklusniųjų žemės", pati jo dvasia, nuotaika mums buvo labai artima, o ir pavadinimas patiko. Nepaklusnumą mes matome kaip atspirtį kūrybai, ne kaip destrukciją, bet kaip siekį tobulėti. "Nepaklusniųjų žemė" susisaistė ir su Kuršių nerijos kontekstu, juk čia tokia trapi ekosistema. Kalbėti apie ekologiją šiame krašte yra be galo svarbu ir mes tai darome įvairiausiomis formomis - nuo kūrybinių seminarų iki švaros akcijų. Į mūsų koncertus nemokamai įeiti galima tiesiog atnešus maišą šiukšlių. Juodkrantėje dirbanti mokytoja pasakojo, kad buvo 3 ar 4 jos mokiniai, kurie išvalė netoliese esantį mišką ir visą mūsų festivalio programą išklausė už šiukšles. Tai ir yra pats geriausias ekologinis vajus. Prie mūsų jungiasi ir kitos ekologinės iniciatyvos - šiemet bendradarbiavome su Europos parlamentarės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės inicijuoto "Žaliojo kodo" komanda, su Klaipėdos universitete veikiančiu "Artwei" projektu.

- Festivalis nėra komercinis ir skirtas masėms. Į kokią auditoriją orientuota renginių programa?

- Mūsų "nepaklusnumas" su savimi atsineša ir tam tikrą "kryželį". Mes nenorime groti masėms, mūsų tikslas - groti tiems, kurie patys žengia žingsnį ir ateina į koncertą. Suvaryti pulkus žmonių iš gatvės ir groti jiems intymią muziką nėra prasmės.

- Kodėl festivalio erdve pasirinkote būtent Kuršių neriją?

- Iš viso kurortinio Lietuvos žemėlapio būtent čia renkasi tie žmonės, kuriems norisi patirti įvairesnių meninių išgyvenimų. Festivalį rengiame vasarą, nes tik tada mes, septyni žmonės iš skirtingų šalių, skirtingų orkestrų, galime susiburti savaitei kūrybos. Turime tarptautinę komandą, su kuria laikui bėgant tapome lyg viena šeima.

- Kaip bėgant metams kinta festivalio programa?

- Kiekvienais metais su dideliu džiaugsmu ir noru į festivalio programą įtraukiame jaunų žmonių, nes tikime, kad jeigu jaunas žmogus Lietuvoje ras erdvę savo kūrybai - jis niekur neišvažiuos. Pagrindinė problema, susijusi su emigracija, yra būtent ta, kad neįtraukiame jaunų žmonių į bendrąjį kūrybinį procesą. Kitas aspektas - mūsų noras dalintis ir atrasti muziką. Norime, kad klausytojai išgirstų naujų kūrinių, todėl jie kasmet yra kuriami festivalio programai. Pavyzdžiui, šiais metais pristatėme net keturias pasaulines premjeras. Liūdina tik tai, kad šiemet tarp jų nebuvo nė vieno lietuvių autoriaus. Kiekvienais metais džiaugdavomės, kad mūsų užsieniečiai draugai prisiliečia prie lietuviškos muzikos, o staiga pasirodo, kad norvegai, airiai ar britai žymiai mieliau finansuoja kompozitoriui kūrinio sukūrimą, negu Lietuvos kultūros ministerija. Į koncertus susirenka daug užsienio turistų, todėl norime su jais pasidalinti gražiausiais lietuviškos muzikos atspalviais, atrandame negirdėtą muziką, prikeliame užmirštus kompozitorius. Norėtume, kad žmonės suprastų, jog koncertinis pasaulis nėra vien dvylika garsiausių kūrinių. Mūsų festivalis tam tikru atžvilgiu yra "antižvaigždinis". Mes manome, kad žmonės turi ateiti klausyti ne "žvaigždžių", o muzikos, todėl savo plakatėlyje vietoje biografijų, tarptautinių festivalių ar kitų "lauro lapų" mes minime tik tai, jog čia gros žmonės, kurie myli muziką ir nori ja dalintis. Tokia yra mūsų misija.