Senbuvis: „Oro gynybos kompetencijos kaupimas prasidėjo nuo krosnelių kūrenimo palapinėje“

Lietuvos kariuomenės Karinėse oro pajėgose egzistuoja nedažnai minimas, tačiau kone visai kariuomenei gyvybiškai svarbus  karinis vienetas, kurio užduotis – ne skraidyti, o saugoti sausumos padalinius nuo oro antpuolių – Oro gynybos batalionas. Kad šio dalinio užduotis yra „tupdyti“ priešiškus orlaivius, iliustruoja ir iškalbingas bataliono šūkis „Dangus – tik saviems“. Šio karinio vieneto pajėgumai nuo pat dalinio įkūrimo 2000 metais taip pat buvo skiriami ir valstybės strateginių objektų oro gynybai, o pasak batalione tarnaujančių senbuvių, vienas svarbiausių ir ryškiausių objektų, kurį teko saugoti, buvo Ignalinos atominė elektrinė (IAE). Prie šio objekto Oro gynybos bataliono kariai nepertraukiamai budėjo ištisus 9 metus.

Prisimindami vieną svarbiausių Oro gynybos bataliono saugotų objektų kalbiname Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vyriausiąjį puskarininkį seržantą majorą Aidą Šėgždą, kuris, išgirdęs apie ką kalbėsime, atsiverčia bataliono metraštį ir pacituoja jame išrašytą faktą: „2001 m. spalio 15 d., po rugsėjo 11 – osios įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, siekiant užtikrinti oro erdvės gynybą skrydžiams draudžiamoje zonoje virš Ignalinos atominės elektrinės, OGB būrys su kovine technika dislokuotas į Ignalinos AE rajoną. OGB būrys užėmė gynybines pozicijas ir vykdė oro erdvės gynybą iki 2010 metų.“

„Perskaičius šią pastraipą ir nepasigilinus į detales, atrodo eilinė paprasta užduotis oro gynybos būriui, bet pabandykime suvokti, kad batalionui nuo jo įkūrimo dienos (2000 m. rugsėjo mėn. 1 d.) buvo suėję tik pirmieji metai, kad dar nebuvo įvykę net pirmieji koviniai šaudymai į oro taikinius ir prisimenant to laikotarpio menką bataliono užpildymą kariais, tai buvo didžiulis iššūkis ir vadams ir eiliniams kariams. Praktiškai tai reiškė, kad į užduotį išvykstą visas batalionas,“ – kalbą pradeda vyriausiasis puskarininkis.

Kokie iššūkiai laukė pirmųjų OGB karių, kurie pradėjo vykdyti kovinį budėjimą prie IAE?

Su pirmąja pamaina į kovinį budėjimą teko vykti ir man, todėl labai daug detalių yra įstrigę atmintyje. Kad kažkas keisis ir turėsime rimtą užduoti, informacija pradėjo sklisti praėjus kelioms dienoms po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV. Gandus sustiprino ir tai, kad iš vadų tai  gaudavome užduotį sukrauti įrangą ir pasiruošti palikti nuolatinę dislokacijos vietą, tai netikėtai vėl viską iškraudavome ir tai kartojosi keletą kartų, kol 2001 m. spalio 12 dieną, penktadienį bataliono vadas bendros bataliono rikiuotės metu paskelbė, kad pirmadienį, spalio 15 dieną, pradedame vykdyti kovinį budėjimą prie Ignalinos atominės elektrinės. Taigi, įrangos pakrovimo ir iškrovimo treniruotės nepraėjo veltui, už kelių valandų jau buvo paruošta ir suformuota kolona kovinei užduočiai vykdyti.

Išjudėjome ankstų pirmadienio rytą ir spalio 15 d. apie pietus jau buvome Visagino miestelyje. Dar nepradėjus temti jau buvo išskleista oro gynybos ginkluotė, atlikti suderinimai ir pradėtas kovinis budėjimas – būrio pozicija buvo išsidėsčiusi ant kalvelės apie 3 kilometrų atstumu nuo elektrinės, atsimenu, kad kaip orientyras ginkluotės suderinimui visada buvo naudojami atominės elektrinės kaminai, o ginkluotė nuo pat pirmos budėjimo minutės visus devynerius metus dvidešimt keturias valandas per parą būdavo nuolatinėje parengtyje.

Atominės elektrinės apsauga nuo oro antpuolių atrodė buvo pasirūpinta, beliko pasirūpinti savimi. Sutemo, pradėjo šalti, o kadangi patirties skleidžiant švediškas palapines nebuvo daug, tai iš pirmo žvilgsnio paprasta užduotis pasirodė ne tokia ir lengva. Turbūt visi kariai žino tą jausmą, kai galvoji kaip greičiau išgyventi naktį, sulaukti ryto ir kažkaip pagerinti situaciją. Ne išimtis buvome ir mes - rytojus atėjo ir tuomet, nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, krosnelių kūrenimo palapinėje, prasidėjo oro gynybos kompetencijos kaupimas. 2001 m. gruodį šalia kovinės pozicijos buvo įkurta stacionari konteinerinė stovyklavietė, kuri labai palengvino karių buitį ir budėjimo sąlygas, jau nebereikėjo sukti galvos kaip išgyventi, o buvo galima vykdyti ir kovinį rengimą – treniruotis kuo greičiau reaguoti į oro pavojų ir atlikti sprendimo priėmimo procedūras. Vėliau pasirengimas buvo susistemintas ir pasiruošimo ciklas kovinam budėjimui trukdavo pusę metų. Perimti budėjimą kitas oro gynybos būrys galėjo tik atlikęs pilną pasirengimą.

Kokia ginkluotė buvo naudojama siekiant apsaugoti IAE ir kokią įtaką tai darė karių pasirengimui ir galimybėms naikinti galimus priešiškus antpuolius iš oro?

2002 m. rudenį Oro gynybos gretos pasipildė ir kovinį budėjimą pradėjo pirmieji šauktiniai kariai. IAE apsaugą vykdėme su oro gynybos sistema M48, kurią sudarė zenitinės patrankos L70, ugnies valdymo radaras UVR790 ir apžvalgos radaras PS70. Ši sistema gebėjo naikinti iki 4 kilometrų nuotoliu ir iki 3 kilometrų aukštyje esančius taikinius.

2004 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenė įsigijo naujas raketines artimojo nuotolio oro gynybos sistemas RBS 70, o jau 2006 m. sausio mėnesį įvyko ginkluotės pakeitimas ir kovinėje pozicijoje prie Ignalinos atominės elektrinės. Šios raketos jau nebebuvo galima „apgauti“ jokiais trukdžiais, be to, RBS 70 turėjo galimybę tiesiogiai gauti oro taikinių duomenis iš apžvalgos radarų Giraffe Mk IV. Nuo to laiko elektrinės apsauga tapo ir gerokai patikimesnė, ir mobili, o nuotolis, kuriame galėtume numušti priešišką orlaivi išaugo iki 5 kilometrų, aukštis – iki 3 kilometrų.

Šiuo metu kariai nebeatlieka nuolatinio budėjimo prie IAE. Kas nuo to laiko pasikeitė ir kaip šiandien atrodo tokių objektų kaip IAE apsauga?

Nuolatinis budėjimas kovinėje pozicijoje prie Ignalinos atominės elektrinės buvo baigtas 2010 m. rugsėjo 30 d., ir esu įsitikinęs, jei ne kovinis budėjimas, Lietuvos kariuomenės oro gynyba tikrai nebūtų taip sparčiai išsivysčiusi ir pasiekusi šiandieninį lygį. Koviniame budėjime dalyvavę karininkai ir puskarininkiai ir šiandien yra didžiausi Lietuvos kariuomenės oro gynybos ekspertai ir entuziastai.

Šiai dienai mūsų kariai dalyvauja įvairiose nacionalinėse ir tarptautinėse pratybose, yra rengiami profesionaliai vykdyti oro erdvės gynybą, ir iš tiesų mes kiekvienais metais grįžtame į Ignaliną. Priežastis paprasta – nors nuolatinio budėjimo nebevykdome, bet turime taikos meto užduotį ir toliau prireikus saugoti šio objekto oro erdvę, gavę signalą iškart dislokuotume ten reikiamą kiekį karių su oro gynybos sistemomis.  Todėl kasmet vykstame į mums pažįstamas elektrinės prieigas ir  treniruojamės vykdyti šią užduotį.

Lietuvos kariams savo šalyje dar neteko susidurti su realia orlaivių ataka iš oro, bet kiekvienam skaitytojui neretai kyla klausimas, ar tuo atveju, Oro gynybos bataliono karys, parengtas vykdyti oro gynybą su turima ginkluote, iš tiesų gali „numušti“ priešo naikintuvą?

Batalionas turi pačią moderniausią trumpojo nuotolio oro gynybos ginkluotę (RBS 70, GROM, „Stinger“, apžvalgos radarai „Sentinel“ ir „Giraffe Mk IV“) ir easme visada pasirengę atidengti ugnį į priešiškus orlaivius. Oro gynybos specialistus ruošiame naudodami 3D treniruoklius, kurie yra vieni moderniausių Europoje, tuo tarpu Stinger sistemos operatoriai turi galimybę treniruotis Nyderlanduose. Karius pirmajam šūviui ruošiame naudodami atitinkamą metodiką ir procedūras. Per gana trumpą laikotarpį galime parengti karį atlikti šūvį iš oro gynybos ginkluotės, tą ir patvirtino ir šiemet šauktinio kario atliktas sėkmingas šūvis iš GROM sistemos kovinių šaudymų metu Latvijoje, Škedės poligone. Be viso to, Oro gynybos bataliono kariai kovinius šaudymus atlieka įvairiose Europos poligonuose: Lenkijoje, Latvijoje, Slovakijoje, Danijoje, Švedijoje. Žinoma, didžiąją šaudymų dalį atliekame Lietuvoje. Šaudymo pratybos vyksta tiek į stacionarius, tiek į judančius taikinius. Oro gynybininkai treniruojami atlikti kovinius šūvius į taikinius, kurių dydis atitinka sparnuotos raketos dydį. Vienų šaudymų metu 8 m. taikinys buvo sėkmingai naikinamas trimis raketomis, kurios taikinį padalino į tris dalis. Taigi šiandien Lietuvos oro gynyba yra sėkmingai įsiliejusi į NATO oro gynybos gretas, glaudžiai bendradarbiaujame su čekų, latvių, Nyderlandų oro gynybininkais, turime tvirtą amerikiečių karių paramą, o mūsų karių patirtis ir pasiekti aukšti rezultatai įvairiose tarptautinėse pratybose (angl. „Tobruq legacy“, „Tobruq arrows“) rodo, jog kylant grėsmei turime visas galimybes sunaikinti priešiškus orlaivius, o dėl mūsų valios šia galimybe pasinaudoti aš nė trupučio neabejoju.

Šiais metais Lietuvos kariuomenės Karinės oro pajėgos mini savo 100-asias įkūrimo metines. 1919 m. sausio 30 d., Nepriklausomybės kovų pradžioje pradėjus formuoti Lietuvos kariuomenės Inžinerijos kuopą, joje įsteigtas Aviacijos būrys, vėliau padidintas iki kuopos, kurios pagrindu 1919 m. kovo 12 d. sudaryta Aviacijos dalis. Ši data laikoma Lietuvos karo aviacijos įkūrimo diena. 1920 m. Aviacijos dalis buvo pervadinta Aviacijos korpusu, 1920-1921 m. Oro laivynu, 1921-1932 m. – Aviacija, 1933-1940 – Karo aviacija.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1992 m. sausio 2 d. atkurta Krašto apsaugos tarnybos Aviacijos tarnyba, kurios viršininku paskirtas pulkininkas leitenantas Zenonas Vegelevičius. Tų pačių metų gegužę krašto apsaugos ministro įsakymu Aviacijos tarnybos viršininkui pavesta organizuoti skraidymo aparatų skrydžių LR oro erdvėje kontrolę. 1992 m. Birželio 12 dieną lietuviškais ženklais pažymimas pirmasis Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų lėktuvas.

Parengė vyr. eil. Toma Rimkevičiūtė (OGB).

Šaltinis: KAM