Skalūnų dujos: viliojantys pažadai ir grėsminga tikrovė

Lietuva ir toliau lieka įnirtingo skalūnų dujų gavybos šalininkų ir priešininkų mūšio lauku. Kai kovo viduryje Mokslų akademijos darbo grupė paskelbė savo išvadas dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai, skalūnų dujų gavybos šalininkų balsai gerokai prikimo.

Juk užtenka bent kiek atidžiau susipažinti su žinomo gelmių apsaugos specialisto, geologijos profesoriaus Gedimino Motuzos (Vilniaus universitetas) parengta išvadų dalimi, kad suprastum, kokią didžiulę riziką Lietuvos gamtai ir žmonėms sukeltų skalūnų dujų gavyba. Neišvengiamas, bet numatomas poveikis būtų dvejopas:   

* didelio masto gelmių būklės pažeidimas gręžiant ir ardant uolienas hidroplėšymu;

* didelio masto gelmių užteršimas cheminėmis medžiagomis.

Be to, prof. G. Motuza atkreipia dėmesį, kad skalūnų dujų gavybos plote (bendras plotas, kuriam jau išduotos licencijos angliavandenilių žvalgybai ir gavybai arba numatyta tokias licencijas išduoti, užima daugiau nei du trečdalius Žemaitijos) 1 750–2 000 m gylyje būtų pažeistas (sutrupintas, įterpiant smėlio ir cheminių medžiagų)  apie 200 m storio uolienų klodas. Dėl to iškiltų lūžių tvirtumo (sankabumo) pažeidimų ir žemės drebėjimų, požeminio vandens (geriamojo, mineralinio, geoterminio) užterštumo pavojus. Žemės gelmės būtų pažeistos negrįžtamai ir nepataisomai, o jų naudojimas ateityje gali būti apsunkintas. Be to, kai kurie žemės gelmių savybių pasikeitimo padariniai gali pasireikšti arba būti nustatyti tik po daugelio metų.

Kadangi šias ir kitas svarbias išvadas apie skalūnų dujų gavybos keliamas dideles grėsmes gamtai ir žmonių sveikatai padarė žinomi Lietuvos mokslininkai, tarp kurių net trys geologai, Geologijos tarnybos vadovui p. J. Matuzevičiui, matyt, teks susilaikyti nuo savo mėgstamo epiteto – visus, kurie nuodugniau paaiškina apie skalūnų dujų gavybos keliamus pavojus, vadinti mažaraščiais.

Tačiau pastarosiomis dienomis skalūnų dujų gavybos Lietuvoje šalininkai vėl bando atsigriebti. Štai neseniai Aplinkos ministerijoje apsilankiusi specialistų iš JAV ir Anglijos komanda vėl bandė žarstyti viliojančius pažadus apie šviesias skalūnų dujų gavybos perspektyvas ir vėlgi tradiciškai neigė bet kokias grėsmes gamtai ir žmonių sveikatai. Labiausiai įstrigo viena Anglijos atstovo frazė, kurią jis pasakė, matyt, norėdamas pasiteisinti, kodėl Anglijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, sustabdyta ne tik skalūnų dujų gavyba, bet ir žvalgyba. Šios frazės esmė tokia: kadangi dauguma Vakarų Europos šalių yra turtingos, jos savo energetinę nepriklausomybę gali užsitikrinti ir be skalūnų dujų, o tokios varganos šalys kaip Lietuva neturi kitos išeities. Žodžiu, tiksliai pagal tą lietuvišką priežodį – „durnas todėl, kad biednas, o biednas todėl, kad durnas“.

Ar iš tiesų esame „durni“ ir, nežiūrėdami į jokias grėsmes aplinkai bei žmonių sveikatai, pulsime naudoti šias kol kas netobulas gavybos technologijas, priklausys nuo mūsų pačių. Tikėkimės, kad ne. Tuo labiau kad nesame tokie jau visiškai beviltiški skurdžiai ir su Dievo pagalba jau kitų metų pabaigoje turėsime suskystintų dujų terminalą, taip pat ir nepriklausomybę nuo „Gazpromo“, aišku, jei vyriausybė nepasirašys kokios nors neapgalvotos ilgalaikės dujų pirkimo iš „Gazpromo“ sutarties.

Tarp beatodairiško skalūnų dujų gavybos propagavimo lyderių, dėl visiškai suprantamų priežasčių, ir toliau lieka „Minijos nafta“. Matyt, buvo nuspręsta, kad gamybos vadovo I. Vaičeliūno fantazijos apie neišsenkančius skalūnų angliavandenilių išteklius Lietuvoje jau išsemtos, tad į priešakines linijas buvo mestas pats generalinis direktorius Thomas Haseltonas. Tiesa, interviu „Lietuvos rytui“, be savo jaunystės prisiminimų, jis nieko ypač naujo nepasakė, tik tradiciškai apkaltino žaliuosius tarnaujant „Gazpromui“, tradiciškai neigė bet kokį neigiamą skalūnų dujų gavybos poveikį aplinkai, pateikiančiuosius apie tai informaciją išvadino melagiais ir buvo labai nepatenkintas, kad visuomenė dalijasi šia informacija socialiniuose tinkluose.

Analizuojant neigiamą skalūnų angliavandenilių gavybos poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, paprastai daugiausiai dėmesio skiriama hidraulinio plėšymo procesui. Tačiau ne mažesnes problemas sukelia ir iš gręžinių grįžtančio bei įvairiais pavojingais chemikalais užteršto vandens saugojimas bei tvarkymas. Kaip teko pastebėti, dauguma šiuo klausimu besidominančių žmonių net nesuvokia realių šio proceso mastų. Šiame komentare dėmesį sutelksime būtent į šią problemą, bandydami ją iliustruoti konkrečiais skaičiais. Kad ir aš nebūčiau apkaltintas melu, daugiausia remsiuosi Jungtinių Valstijų oficialių institucijų ir ES ataskaitose pateikiama informacija.

Dabartiniu metu vis dažniau siūloma panaudotą gręžinių vandenį laikyti ne atviruose tvenkiniuose, o uždarose cisternose. Pasiūlymas iš pirmo žvilgsnio atrodo racionalus, tačiau tik kol pabandai konkrečiau įsivaizduoti šio užteršto vandens kiekį. Taigi, prisiminkime daug kam jau gerai žinomą skaičių: hidrauliniam plėšymui gręžinyje vidutiniškai sunaudojama apie 20 000 kubinių metrų skysčio, kurio 98 proc. sudaro vanduo su smėliu ir apie 2 proc. įvairūs cheminiai priedai, kurių nemaža dalis pasižymi toksinėmis, kancerogeninėmis ir / ar mutageninėmis savybėmis.

Du procentai savaime būtų nedidelis skaičius, ypač turint omenyje, kad tik apie trečdalis šio kiekio yra tikrai kenksmingos medžiagos. Paskaičiuokime – 2 proc. 20 000 kub. m bus 400 kub. m, o trečdalis šio kiekio – 130 kub. m, t. y. į kiekvieną gręžinį supilamos dvi geležinkelio cisternos kenksmingų aplinkai ir žmonių sveikatai chemikalų. Turbūt dauguma sutiks, kad tai yra pasibaisėtinas kiekis ir ne veltui prof. G. Motuza didelio masto gelmių užteršimą cheminėmis medžiagomis įvardijo kaip vieną didžiausių aplinkos problemų, susijusių su skalūnų dujų gavyba hidraulinio plėšymo metodu.

Tačiau, kaip jau minėjome, čia tik problemų pradžia. Nuo 20 iki 70 proc. hidrauliniam plėšymui panaudoto vandens, smėlio ir chemikalų mišinio, prasidėjus dujų gavybai, išstumiama atgal į žemės paviršių. Kaip rodo JAV duomenys, šio panaudoto skysčio cheminė sudėtis dar pasipildo žemės gelmėse ištirpusiais sunkiaisiais metalais ir radioaktyviosiomis medžiagomis. Marcellijaus verslo ir tyrimų centro duomenimis (2011), šiame panaudotame vandenyje (angl. flowback), be toksinių cheminių medžiagų, supiltų prieš jį panaudojant, aptinkama arseno, kadmio, gyvsidabrio, radžio 226 ir 228 izotopų, urano ir daugybė kitų pavojingų medžiagų. Toliau daugiausiai remsimės būtent šio centro (Pensilvanijos valstija, JAV), kuriame neseniai lankėsi ir mūsų aplinkos ministras, oficialiai paskelbtais duomenimis.

Analizuojant iš gręžinių grįžtančio užteršto vandens tvarkymo problemas ir perspektyvas, paprastai suapvalinus skaičiuojama, kad atgal į žemės paviršių grįžta apie 50 proc. hidrauliniam plėšymui panaudoto skysčio. Taigi, iš vieno gręžinio vidutiniškai grįžta apie 10 000 kub. m vandens, smėlio ir toksinių bei radioaktyviųjų medžiagų mišinio. Jei vaizdumo dėlei pamatuosime šį kiekį geležinkelio cisternomis (60 kub. m), tai gausime, kad iš vieno gręžinio sugrįžtančiam panaudotam mišiniui sutalpinti reiktų 170 geležinkelio cisternų, t. y. bent 5-6 didelių geležinkelio sąstatų!? Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad JAV yra nemažai bandymų laikyti panaudotą mišinį didžiulėse cisternose, tačiau masiniu reiškiniu šis būdas tikrai netaps ir panaudotas vanduo dažniausiai saugomas didžiuliuose atviruose tvenkiniuose.

Panaudoto ir toksinėmis bei radioaktyviosiomis medžiagomis užteršto vandens saugojimas ir tvarkymas sukelia aibes problemų. Nors mūsų aplinkos ministras lankydamasis jau minėtame Marcellijaus telkinyje (JAV), kuris apima Pensilvanijos ir Ohajo valstijas, visai nesidomėjo aplinkos problemomis, būtent šiame telkinyje aplinkos pažeidimai yra geriausiai dokumentuoti.

Vieni pirmųjų bandymų atsikratyti panaudoto gręžinių vandens buvo susiję su jo gabenimu iš saugojimo tvenkinių į viešuosius užteršto vandens valymo įrenginius. Kadangi siekiant sustabdyti įvairių mikroorganizmų plitimą plėšomame sluoksnyje ir apsaugoti susidariusias poras nuo užsikimšimo bei išvengti gręžinio produktyvumo sumažėjimo, be visų kitų chemikalų, į hidrauliniam plėšymui naudojamą skystį dedami ir biocidai, kurie naikina visa, kas gyva, buvo galima iš anksto numatyti, kad šis panaudotas vanduo, patekęs į valymo įrenginius, sunaikins biologiniam valymui naudojamą aktyvųjį dumblą (bakterijas), ir valymo įrenginių darbas bus sutrikdytas. Taip ir atsitiko.

Būtent Marcellijaus telkinyje užregistruota nemažai atvejų, kai iš valymo įrenginių į upes išleistas vanduo padarė didžiulę žalą upių ekosistemoms. Todėl Ohajo valstijos Aplinkos apsaugos departamentas 2011 m. pirmasis uždraudė valymo įrenginiams priimti hidrauliniam plėšymui naudotą skystį. Po poros mėnesių šį draudimą patvirtino federalinė Aplinkos apsaugos agentūra ir draudimas vežti hidrauliniam plėšymui naudotą skystį į vandens valymo įrenginius įsigaliojo visose Jungtinėse Valstijose.

Uždraudus vežti gręžiniuose naudotą skystį į vandens valymo įrenginius, aktyviai ieškoma kitų būdų, kaip išspręsti panaudoto ir chemikalais užteršto skysčio tvarkymo problemas. Jau minėto Marcellijaus verslo ir tyrimų centro duomenimis, yra sukurtos technologijos, leidžiančios tą patį skystį, jį apvalius, panaudoti iki 3 kartų ir bendrą susidariusių toksinių atliekų kiekį sumažinti trigubai. Laikoma, kad tai ir yra ekonomiškai pasiteisinanti technologinė riba, o paskui šis stipriai užterštas skystis (apie 3 000 kub. m iš vieno gręžinio) paprastai laidojamas po žeme. Tokios didelę grėsmę žemės gelmėms ir požeminiam vandeniui keliančios procedūros JAV yra įmanomas tik todėl, kad, spaudžiant skalūnų dujų gavybos lobistams, 2005 m. buvo priimtos Energetikos politikos įstatymo pataisos, leidžiančios skalūnų dujų gavybos procese nesilaikyti Saugaus geriamojo vandens įstatymo reikalavimų.

JAV, o ypač Teksaso valstijos dykumose, yra daugybė išeksploatuotų naftos gręžinių, kurie daugiausia ir naudojami šiems toksinams ir radioaktyviosioms medžiagoms laidoti. Tačiau tolimas didžiulių toksinių atliekų kiekių transportavimas labai padidina dujų savikainą, todėl bandoma įrengti naujas dirbtines požemines ertmes arčiau telkinių, bet čia jau susiduriama su sudėtingomis leidimų gavimo procedūromis ir dideliu visuomenės pasipriešinimu. Beje, yra užregistruota nemažai atvejų, kai šios toksinės ir radioaktyvios atliekos iš autocisternų paprasčiausiai išpilamos pakelėse.

Kita sudėtinga problema, susijusi su hidrauliniam plėšymui panaudoto vandens tvarkymu, – panaudoto vandens saugojimo tvenkinių rekultivavimas. Dažniausiai jie paprasčiausiai užkasami kartu su nemaža dalimi saugoto vandens, smėlio ir pavojingų gamtai bei žmonių sveikatai chemikalų mišinio. Prieš skubiai sunaikinant tvenkinio pėdsakus, spėjama tik ištraukti anksčiau patiestą plėvelę, ji keliauja į sąvartyną.

Tai tokia realiai yra „aplinkai draugiška“ skalūnų dujų gavyba hidraulinio plėšymo metodu, ir ją būtinai norima įsiūlyti mums.

Pabandykime bent apytikriai įvertinti, kiek toksinėmis ir radioaktyviomis medžiagomis užterštų hidrauliniam plėšymui naudoto skysčio atliekų susidarytų, jei Lietuvoje prasidėtų pramoninė skalūnų dujų gavyba, naudojant dabartines technologijas. Kaip jau minėjome, net ir taikant įvairias apvalymo procedūras ir tą patį vandenį panaudojus 3 kartus, viename gręžinyje susidaro apie 3 000 kub. m (50 geležinkelio cisternų) toksinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų skystų pavojingų atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Pagal JAV intensyviausiai eksploatuojamo Baretto telkinio duomenis, 2010 metais iš 15 000 gręžinių, kurių dauguma buvo išgręžti per pastaruosius 10 metų, buvo išgauta 51 mlrd. kubinių metrų dujų, t. y. vidutiniškai po 3,4 mln. kubinių metrų iš kiekvieno gręžinio. Kaip rodo nors ir nedidelė Lenkijos patirtis, Lietuvoje tikėtis geresnio išgavimo vargu ar galima tikėtis, greičiau atvirkščiai.

Tikintis panašaus gręžinių produktyvumo, vien tik Lietuvos poreikiams patenkinti (3,2-3,4 mlrd. kub. m) per 10 metų reiktų išgręžti beveik tūkstantį gręžinių. Tai reiškia, kad per dešimtmetį iš viso susidarytų apie 3 mln. kubinių metrų (!) toksinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų skystų atliekų, t. y. kiekvieną darbo dieną vidutiniškai reiktų kažkaip utilizuoti 120 kub. m (2 geležinkelio cisternas) pavojingų atliekų.

Kadangi toksinių medžiagų laikymas žemės gelmėse prieštarauja Žemės gelmių įstatymui, norėdami išspręsti šią sudėtingą problemą, turime dvi išeitis:

*  pareikalauti iš licencijų turėtojų, kad šių pavojingų atliekų tvarkymui būtų surasti būdai, nekeliantys grėsmės aplinkai ir žmonių sveikatai bei atitinkantys Lietuvos įstatymus;

*  nueiti keliu, kurį paprastai renkasi oligarchinės struktūros – pritaikyti įstatymus prie netobulų technologijų.

Deja, panašu, kad bandome rinktis būtent antrąjį kelią. Praėjusią savaitę Seimui oficialiai įteiktos Žemės gelmių įstatymo pataisos, kurių esmė – draudimo laikyti žemės gelmėse toksiškas ir radioaktyviąsias medžiagas panaikinimas. Čia pravartu prisiminti, kad mes neturime tokio dydžio negyvenamų dykumų kaip JAV, todėl jei toks sprendimas būtų priimtas, jo pasekmes sunku net įsivaizduoti. Tuo labiau kad kitoje pataisų dalyje (6 straipsnis) toksiškos ir radioaktyviosios medžiagos faktiškai prilygintos požeminiam vandeniui ir jų laikymui nereikalingas žemės ertmių naudojimo projektas, dirbtinų ertmių techninės charakteristikos niekaip nereglamentuojamos, o jų įrengimo nereikia derinti nei su savivaldos, nei su valstybinėmis institucijomis. Po žeme laikomos toksiškos ir radioaktyviosios medžiagos migruotų į aplinkines teritorijas, užteršdamos žemės gelmes ir požeminius vandenis.

Taigi, iškyla labai svarbus ir įdomus klausimas – kas atsitiko, kad iki šiol toksiškų ir radioaktyviųjų medžiagų laikymas žemės gelmėse buvo traktuojamas kaip labai pavojingas, įstatymų griežtai draudžiamas bei baudžiamas, o dabar staiga pasidarė nebepavojingas? Vienintelis į galvą ateinantis atsakymas galėtų būti tik toks – o kas galėtų paneigti…

Kadangi šių įstatymo pataisų svarstymas Seime vyksta ypatingos skubos tvarka (matyt, tam, kad niekas nespėtų susivokti), ir joms jau pritarta po pateikimo, belieka tikėtis, kad detaliau susipažinę su teikiamų pasiūlymų esme Seimo nariai kituose svarstymo etapuose labiau įsigilins į teikiamų siūlymų esmę ir keliamas grėsmes. Juk premjeras viešai paprašė Seimo priimti tokius įstatymus, kurie apsaugotų aplinką ir žmones nuo neigiamo poveikio. Tuo tarpu dauguma siūlomų Žemės gelmių įstatymo pataisų, priešingai, - pašalina visus pagrindinius aplinkosaugos barjerus.

Pabaigoje belieka priminti, kad mūsų Konstitucijos 54 straipsnio antra dalis skamba taip: „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“ Įteisinus siūlomas pataisas, būtų atvertos durys ypač didelio masto žemės gelmių niokojimui ir teršimui.

"Žalioji Lietuva"