Socialinės fizikos išradėjai

Kartą buvau liudytojas nuostabaus įvykio, kai visas aludės kontigentas vienu ypu išbėgo į FiDi vakarėlį. Likau vienas medituoti apie fizikos mokslo fenomeną Lietuvoje ir pasaulyje. Žinoma, kad ne Pi begalinę dešimtainę trupmeną išvedinėjau, nes vidurinėj mokykloj vietoj įdomaus mokytojo A. Basijoko teko kentėti lesbietės ekshibicionistės kassavaitinę prievartą. Nors gyvenime taip susiklostė, kad teko pažinoti tikrai garbių fizikų, kurie vadovavo šio mokslo pažangai Lietuvoje. Teko susidurti ir su kitokiais fizikais, kurių pakilimą ir nuosmukį palydėjo jau nebe mokslo pasaulis. Konkrečiai apie juos pakalbėsim toliau, nes pirmiausia reikia aprašyti paties fenomeno prigimtį. Iš filosofijos srities pasiskolinsim metafizikos sąvoką, kuri čia tinka būtent tuo, kad nurodo į kažką, kas yra virš fizikos ir kas tiesiog nėra fizika. Juk negalima vienon greton statyti tikrus mokslininkus ir tuos, kurie jais tik dedasi.

Lietuvoje fizika suklestėjo tarybiniais metais, nes ją protegavo kariniai užsakymai iš Maskvos. Anuomet karinės pramonės kūrėjai pelnė ypatingą statusą, kuris toli peržengdavo vietinės politinės nomenklatūros galias. Pastarajai mokslo darbuotojai nebuvo atsakingi, neprivalėjo jai aiškintis, ką jau kalbėti apie savo darbų viešinimą paprastai liaudžiai. Kitą vertus, šis cechas buvo prifarširuotas slaptaisiais kadrais, kurie turėjo sekti mokslinį procesą, tiksliau, pačius mokslininkus Lietuvoje ir komadiruotėse užsienyje. Taigi, fizikos terpė buvo itin privilegijuota, tačiau labai įtempta. Štai iš tokio katilo po Sąjūdžio išėjo ne vienas nūnai pagarsėjęs visuomeninis veikėjas. Juos ir pavadinkime aristoteliniu terminu - metafizikais.

Pradėkim nuo mažesnio metafiziko, nors jis mažesnis tik savo veiklos teritorija. Tai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje liūdnai pagarsėjęss Algimantas Kvedaravičius. Šis veikėjas iš eilinio fizikų prievaizdo sugebėjo pasidaryti šventiku, tituluoti save Unitas Lithuaniae vyskupu, privatizuoti Vilniaus ev. reformatų parapijos turtą, nuo sakyklos skaityti pamokslus (nors mokslų tam jis nėjo, nebent neakivaizdžiai), suskaldyti tikinčiųjų bendruomenę, kunigus ir parapijiečius, gimines ir draugus (Kvedaravičius nesigėdijo netgi bylinėtis su Lietuvos nepriklausomybės didvyriu, Tolerancijos premijos laureatu, superintendentu kun. Tomu Šernu, vadindamas ji muitininku, ekskomunikuodamas ir kitaip skaudindamas). Tačiau dabar jo laukia teismas dėl iššvaistyto kone viso Vilniaus parapijos nekilnojamojo turto: išgrobstyta buvo už keliolika milijonų litų, ir tai padaryta taip gudriai, kad atrodo, jog machinatorius išplauks sausas. Mat, jis dar turi kažkokių užtarėjų Seime (regis, Dagį ir Gražulį), Teisingumo ministerijoj, na ir dar velniai žino kokioj struktūroj. Du dešimtmečius žmonės (įskaitant paminėtuosius) ir institucijos buvo įžuliai mulkinami, nes metafizikai tai sugeba padaryti nepriekaištingai.

Kitas pavyzdys – ekspremjeras, irgi visų galų žinovas Andrius Kubilius. Jis taip pat turėjo tą neeilinį talentą kalbėti taip, kad niekas nieko nesuprastų, neužduotų nereikalingų klausimų ir paliktų jį savo laboratorinėj ramybėj. Šis tarybinis mokslo nomenklatūrininko palikimas sunkia našta užgriuvo visą šalį krizės metais, poliarizavo Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą, į savo piliečius leido iššauti specialiųjų dalinių šautuvams, galiausiai technokratijos įkaite pavertė andai garbingą Lietuvos Tėvynės sąjungos-Konservatorių partiją. Šis žmogus tiesiog nesugeba ir niekada nesugebės dirbti ir atsiskaityti visuomenei. To ir nereikėjo daryti tarybiniams funcionieriams: anuomet mūsų fizikai derybas vykdė ir atsiskaitinėjo tiesiogiai su savo užsakovais. Panašiai elgėsi ir A. Kubilius, slapčia kurdamas Lietuvos energetinius projektus, už uždarų durų vystydamas ekonominius ryšius ar konfliktus. Jokio atsiskaitymo tautai ar netgi savo partijai ar bendražygiams (nulis pasitikėjimo netgi savo atstovu spaudai). Ši metafizikų rūšis tiesiog pagal apibrėžimą kalba monologais, negirdi ir nemato kitų žmonių, visos visuomenės. Užtat jie puikiai manipuliuoja informacinio kapitalizmo sąlygomis ir tam yra sava genezė. Ją reikia išplėtoti.

Reikalas tas, kad į visuomeninio gyvenimo sąvartyną buvo išmesti ne tik tarybiniai (lietuvių) fizikai. Tas pat po Šaltojo karo dešimtmečių nutiko ir su Vakarų visažiniais, kurie su savo žaidimų teorijom sugriovė Sovietų imperiją ir paskui liko be savo superužduoties. JAV fizikai (sakykim, nebūtinai talentingiausi) pasuko į prestižinį ir pelningą Volstritą: investicijų kompanijas, korporacijas, bankus. Žinoma, mokslininkų protas ir čia neliko neišnaudotas, tik jie ten vėlgi neapsiribojo lokaliais eksperimentais, o su tikru militaristiniu užmoju preparavo visą ekonominę logiką. Kitaip nei suveržtų diržų kultūristas bei valstybinamų bankų pagrandukas, Amerikos proto bokštai nepaisė jokių ekonomikos „prietarų“, paleisdami finansus šviesos greičiu… Šis žaidimas su greitintuvu netrukus išvirto į didžiųjų JAV bankų griūtį, atvedė prie pasaulinės ekonominės krizės… Įdomu, kad būtent Marijos žemėj atsirado adekvatus specialistas, kursai su reikalo išmanytojo azartu ėmėsi tą krizę spręsti (koks didingas tai buvo prioritetas!) ir dar patentuoti savo siūlymus svarbiausiuose didžiųjų valstybių forumuose… Matėsi, kad žmogus sukasi savo sferoj…        

Apie pasaulinį fizikų (metafizikų?) sąmokslą ne per seniausiai knygą išleido autoritetingas vokiečių konservatyvios pakraipos publicistas, laikraščio „Frankfurter Allgemeine“ vienas leidėjų Frankas Schirrmacheris. Intelektualioji jo knyga vadinasi „Ego“ – tai rimta totalitaraus kapitalizmo kritika ir dar vienas ženklas, kad Vakarų konservatyvioji mintis atsigauna nuo neoliberalios, amoralios, psichopatiškos „laisvosios“ rinkos ideologijos. Nežinau, ar mūsų dešinieji skaito minėtąjį F. Schirrmacherį, bet jo pateikta kapitalistinio egoizmo kritika būtų šimtą kartų geresnė lektūra už Kvedaravičiaus ir Kubiliaus metafizikas (tiesa, dar nė vienas, ačiū Dievui, neparašė savo spekuliatyviosios studijos). Tikėkimės, kad pastarųjų dainelė jau sudainuota: žmonės jiems tebuvo problema, gyvenimas – jų kovos arena, kooperacija – tik liga, tauta ir bendruomenė – optimizacijos bei skolų socializacijos galimybė. Su šia socialine fizika, šiuo mankurtišku draivu visų tautų metafizikai jau užtraukė mums baisiausias nelaimes: Černobylio AE avariją bei ekonominį-socialinį visuomenės perkaitimą. Rezultatas – nesuskaičiuojamas kiekis nuo vėžio mirusių ir mirsiančių žmonių bei tautų kraustymasis... Argi dar neaišku, kad su gudručių eksperimentais laikas baigti: mes esame gyvi žmonės, o ne socialinės fizikos laboratorija!

Negerai, kai tiksliukai išstumia humanitarus ir pradeda eksperimentuoti su visu pasauliu. Atrodė, kad vaikiškom ligom jau persirgta, bet imunitetą, matyt, įgijo tik humanitarai. O gal viskas dėsninga ir fizikai bando atrasti senųjų metafizikų imunitetą?