Spektaklis įvyko. Ant ko "kakosime" rytoj?

500 susirūpinusių demokratijos raida žmonių, kurių idėjinį branduolį sudaro seni biudžeto parazitai (baudžiamųjų bylų dėl visokių prabangių fejerverkų, įtariamieji ir liudininkai), sukilo prieš cenzūrą Lietuvoje. Dėl ko jiems neramu? Jiems neramu, kad mokesčių mokėtojų pinigais, valstybės palaiminimu nupirktas spektaklis su „kakučių“ mėtymu į Kristų, daliai visuomenės sukėlė pasipiktinimą. Tą nuomonę 500 vienetų susirūpinusios „šviesuomenės“ vadina cenzūra.

(„Šviesuomenę“ čia apdedu kabutėmis todėl, kad skandalą sukėlusiame spektaklyje Vilniaus snobų gilius atodūsius sukėlusi mirštančio žmogaus kančia realybėje jų visai nejaudina. Nei vieno to šviesuolio nemačiau slaugos namuose laikant mirštantį nepažįstamąjį už rankos.)

Dabar – apie esmę. Necituosiu kokio nors storo žodyno, kuriame paaiškinama, kas yra cenzūra. Net ir ne tokie šviesūs žino, kad tai – valstybės valia draudžiamas bei persekiojamas laisvas piliečių minčių reiškimas. Nesusipratimas: jiems, tai pasipiktinusiais  “šviesuomenei”, valstybė kaip tik visokeriopai padėjo: davė labai daug pinigų, valdžios žmonių (ministro “veksininko” Arūno Gelūno) viešą palaikymą, valstybės išlaikomas patalpas ir t. t. ir pan. Valstybė, duotuoju atveju, buvo „kakučių“ mėtymo užsakovė.

Tai valstybė, ministro A. Gelūno asmenyje, užsakė išbandymą katalikiškai Lietuvos visuomenei. Jūs tikit? Labai tikit? Na tai štai jūsų Dievui per veidą! Dabar tikėkit labiau… “Tikintiems Kristus yra tėvas, todėl tas spektaklis yra jų Tėvo pažeminimas. Gal tada mes turime teisę viešai mėšlu sutepti ministro tėvo portretą?” – taip samprotavo mano šešiolikmetė dukra. Tie jos žodžiai, “šviesuomenės” požiūriu, ir yra cenzūra.

Blogiausia tai, kad šitas šventovės „apkakojimas“ – nieko nauja. Sovietmečiu lygiai taip pat auklėjant visuomenę buvo rengiami daug labiau įtikinantys “hapeningai”. Viešai, rodant per televizorių, buvo griaunamos bažnyčios, ir jų vietoje statomi baseinai. Kunigai buvo sodinami į kalėjimą ir šmeižiami, skleidžiant gandus apie jų neva kriminalinius nusikaltimus. Viskas, ką sugebėjo padaryti Justo Paleckio anūkas M. Budraitis (spektaklį atvežusio teatro direktorius), tai pakakoti ant scenos. Silpna! Kaip sake Hemingvėjus: “Jei jau sugalvojai rašyti apie meilę, tai parašyk ką nors geriau, nei parašė Šekspyras”. Budraičio atveju, vietoje Šekspyro reikėtų įdėti kokį Brežnevą arba Sniečkų.

“Šviesuomene”, ar supratai? Veiksmas “cenzūra” šiuo atveju buvo nukreiptas į tuos, kurie tiki, ir tuos, kurie vien tik žodžiais pamėgino apginti savo tikėjimą. Tai jie buvo cenzūruojami valstybės vardu už valstybės pinigus, kai lygiai toks pats mokesčių mokėtojų pinigų parazitas Gelūnas kakojimą ant Kristaus pateikė kaip meno išraišką. (Dar nepamiršome, ministre, VEKS projekto už milijoną, kai per valstybinę televiziją buvo rodomas meno kūrimo procesas, keliskart didesnėmis nei rinkos kainomis už vieną to proceso seriją).

Cenzūros aktas būtų įvykęs, jei konservatoriai su buvusia Konservatorijos komjaunimo sekretore Vilija Aleknaite Abramikiene priešakyje būtų pasikėsinę spektaklį uždrausti. Štai tada būtų cenzūra. Bet viskas, ką padarė valdžios partija, tai palaidė liežuvį Seime, tuo papiktnaudžiaudama tarnybine padėtimi rinkimų išvakarėse. Konservatoriai netgi nepareikalavo Gelūno, kuris už kakučius sumokėjo biudžeto pinigais, galvos. Rinkiminis politinis šou nelaikytinas cenzūra.

Vienintelis cenzorius čia buvo pats Gelūnas ir jo VEKS’ininkai, kuriuos jis sutupdė į visas įmanomas valdiškas pareigas, nepaisydamas jiems iškeltų baudžiamųjų bylų dėl valstybės pinigų švaistymo ypač dideliu mastu. Juos nugąsdino mintis, kad tokius kūrybos laisvės protrūkius, kaip aptariamas spektaklis, derėtų finansuoti iš savo asmeninės kišenės. Štai kur jie pamatė cenzūrą – kėsinimąsi į jų teisę pirkti kanalizacijos vamzdžius už 200 tūkstančių litų, statyti prie Neries ir vadinti tai menu. Paremontuoti scenos dekoracijų keltuvus ir nurašyti 30 milijonų mokesčių mokėtojų litų. Pastatyti naują trobą, pavadinti “valdovų rūmais” ir dekoruoti ją neveikiančiais pečiais po 250 tūkstančių litų už „štuką“.

Dar aš nė kiek neabejoju, kad jeigu valstybės pinigais finansuojamam festivaliui būtų pasiūlytas spektaklis, kuriame, pavyzdžiui, būtų „kakučiais“ apmėtyti gėjai arba sudegintas Koranas, A. Gelūnas tikrai būtų padaręs viską, kad tokio spektaklio nebūtų. Kažkodėl taip manau.

Todėl ne tie 500 “šviesuolių” yra kovotojai su cenzūra, bet tie, kurie spontaniškai susirinko į mitingą, panaudodami modernią ir spontanišką “flash-mob” taktiką. Tai jų pasaulėžiūra yra metodiškai, sovietiškai, bukai ir ciniškai cenzūruojama valstybės vardu ir už valstybės pinigus. Dar trūksta įrodymų? Prisiminkime A. Gelūno viešą pareiškimą prieš menininkus (dauguma jų – M. Budraičio vadovaujamo teatro aktoriai), kurie savo iniciatyva protestavo Garliavoje. Ministras liepė jiems neprotestuoti, nedalyvauti, bet davė pinigų, kad ant tų menininkų scenos būtų apdrabstytas Dievo veidas. 

www.instancija.lt