Kelios lengvos replikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Sigitui Parulskiui(11)

„Lietuvos ryto“ skiltininkas, rašytojas Sigitas Parulskis, kaip ir nemažai Lietuvos piliečių savo praėjusios savaitės publikacijoje „Bėgliai – išbandymas kultūrai“, mėgina susiprasti.

Paaiškinti sau ir kitiems, kas gi čia atsitiko, kad Europa tapo „netikėtai“ užgriuvusio tautų persikraustymo epicentru. Poeto tekstas labiau klausiantis, nei teigiantis, abejojantis ir nežinantis.

Pamėginkime drauge su rašytoju pažvelgti tiesai į akis.

Viena didžiausių S. Parulskio abejonių – „ar šis pabėgėlių srautas – įžūli „islamo valstybės“ akcija, ar tai Europa vis dar moka skolas už savo šlovingą imperinę kolonijinę praeitį?“

Pripažinkime – mes mažai žinome apie islamą ir teroristinį darinį „islamo valstybė“ planus. Bet tikrai žinome, kad ir Europa moka, ir mes drauge su ja mokame už šlovingą praeitį (oficialiai mokėti Lietuva įsipareigojo 2003 m. referendume). Bet ne tik. Mokame ir už masinėmis žudynėmis paženklintą dabartį, lygiomis teisėmis su NATO sąjungininkais dalyvaudami baudžiamosiose išvaduojamosiose operacijose.

S. Parulskis, pasikliaudamas oficialiąja žiniasklaida ir iš ten plūstančiais vaizdais teigia: „Sakoma, kad islamas ir terorizmas – ne tas pat. Tik kodėl nuolat matau teroristus, žudančius islamo vardu?“

O rašytojas nemato teroristų, moderniausia pasaulio technika masiškai žudančių krikščionybės ar dar kokiu kitu vardu?

S. Parulskis stebisi teroristų kovos nuoseklumu: „Dar nebuvo, kad jie sprogdintų ar šaudytų šaukdami „Coca-Cola“ ar „Persil“.

Gali būti, kad šie du rašytojo paminėti žodžiai buvo patys svarbiausi lietuviams jų kovose, besiveržiant į Vakarus, į ES ir NATO. Regis, kaip tik „Coca-Cola“ ir reiškė vakarietiškumą ir demokratiją, o „Persil“ – galimybę įstoti į ES.

Kita vertus, mes juk nežinome, ką šaukia mūsų kariai, sėdėdami tankuose ir lėktuvuose. O štai bepiločiuose lėktuvuose tai niekas nesėdi, nebent juos valdantys operatoriai ką nors savo malonumui sušunka, kai spaudžia mygtuką objekto sunaikinimui.

S. Parulskis: „Vilniaus kraštas iki šiol yra Lietuvos Achilo kulnas, iki šiol jame smulkūs silpnapročiai politikai gali manipuliuoti žmonėmis tik dėl to, jog taip ir nesugebėjome pasijudinti, kad žmonės jaustųsi normalūs Lietuvos piliečiai“.

Tikra tiesa. Per ketvirtį Lietuvos nepriklausomynės amžiaus Vilniaus kraštas iš tiesų liko Achilo kulnu. Ar minėdamas smulkius silpnapročius politikus, S. Parulskis turi omenyje ir Lietuvos nepriklausomybės ikoną Vytautą Landsbergį ir jo kompaniją?

S. Parulskis: „Pusė milijono lietuvių išvažiavo kaip ekonominiai pabėgėliai, lygiai kaip tie vargšai iš „apačios“ dabar plūsta į ES, vadinasi, teoriškai galėtume priimti pusę milijono atvykėlių“.

Ar S. Parulskis siūlo neįleisti vargšų lietuvių į Vakarus?

Nemalonu prieštarauti, bet nūdienos pabėgėliai iš Sirijos ar Irako anaiptol nėra lygiai tokie, kaip lietuviai emigrantai. Lietuviai sotesnio duonos kąsnio patraukė ieškoti iš namų genami tų pačių jau minėtų silpnapročių politikų, neleidusių žmonėms pasijusti normaliais piliečiais.

O štai į Europą plūstantys pabėgėliai stengiasi išgelbėti savo gyvybes nuo kitų bepročių, sumaniusių pravalyti teritorijas. Gal S. Parulskis galėtų nenusisukti ir įvardyti to plūsmo priežastis? Ar konfliktų Rytuose priežastys yra nebe mūsų suvokimo dimensija?

Na, ir pagaliau rašytojas išsako visiems priimtiną, logišką išvadą: „Kankina bloga nuojauta, kad anksčiau ar vėliau svečiai neatsispirs Vakarų Europos atlyginimų ir pašalpų traukai, tad pamažu visi išnyks iš mūsų atšiaurios ir vargingos tėvynės“.

Neabejokime – anksčiau ar vėliau prievarta atgabenti pabėgėliai iš Lietuvos tikrai paspruks, kaip sprunka ir teisingo kraujo mūsų tautiečiai. Tad galima reziumuoti – kuo Lietuva bus labiau atstumianti ir varginga, tuo geriau joje bus silpnapročiams politikams, galintiems ir toliau manipuliuoti visais, nesugebančiais pasijudinti.

Tai kas gi pagaliau mums trukdo pasijudinti, kad žmonės jaustųsi normalūs Lietuvos piliečiai? Kieno ranka, kurią mini Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, režisuoja mūsų nesijudinimą?

Šaltinis: lrs.lt