Minimalus mėnesio atlyginimas Lietuvoje jau 11 metų nėra teisingas(18)

Naujoji šalies valdžia nuo 2013 metų sausio 1 dienos pažadėjo padidinti minimalų mėnesio atlyginimą (MMA) iki 1000 litų, neatskaičius mokesčių. Liaudiškai kalbant, į rankas Lietuvos piliečiai gaus 824,5 lito.

Tačiau Sorbonos universiteto dėstytojas, daktaras Stanislovas Tomas, kuris taip pat yra ir praktikuojantis teisininkas, sako, kad pagal Europos socialinės chartijos 4(1) straipsnį, išaiškintą Europos socialinių teisių komiteto jurisprudencijoje, Lietuvos piliečiai jau dabar turi gauti 1012, o ne 715 litų realių pajamų. Minėtas Chartijos straipsnis privalomas Lietuvai nuo 2001 metų birželio.

„Chartija nustato, kad atskaičius mokesčius MMA turi sudaryti 60 procentų vidutinio mėnesio atlyginimo (VMA) realių pajamų. Vidutinė alga apskaičiuojama 3 kartus per metus – už rugpjūtį ji buvo 1673 litų, todėl MMA – 1004 litų.

Nuo gruodžio vidutinė alga yra didesnė, vadinasi, ir MMA į rankas turės būti jau ne 1004, o 1012 litų“, – teigė St. Tomas.

Pasak mokslininko, jau 11 metų šis įstatymas yra privalomas. „O dabar įsivaizduokite: jeigu algos iki 60 procentų būtų pakeltos 2001 metais, dabar šalies ekonominė padėtis būtų visiškai kitokia.

Taip, iš pradžių būtų buvę sunku, bet šiandien mes jau turėtume klestintį vakarietišką ūkį, turtingą žmogų. Per 11 metų visi būtų pripratę prie 60% – visiems tai būtų normalu ir savaime suprantama“, – įsitikinęs St.

Tomas.

O ką daryti valstybei, jei ji neturi tokių pinigų? Sorbonos universiteto dėstytojas priminė, kad mūsų valstybės Seimas už šią Chartiją nubalsavo, niekas jo nevertė, jokių okupacinių tankų nebuvo.

Vadinasi, Seimas apskaičiavo, kad Chartija turės teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai. Padidės algos, žmonės galės išleisti daugiau pinigų, tie pinigai vėl grįš verslininkams, o šie kurs darbo vietas.

„Seimas labai skubėjo įstoti į ES, todėl 2001-iais balsavo už Chartiją – tikėjosi, kad dėl to greičiau priims. O išėjo taip, kad mes Vakarų europiečius apgavome.

Jeigu valstybė neturi pinigų dabar, juos gali žmonėms grąžinti vėliau, bet esmė – pripažinti, kad tokia skola yra. Europos socialinė chartija yra dokumentas, kurį reikia ratifikuoti, stojant į ES“, – sakė mokslininkas.

Europos Taryba turi 2 institucijas: Europos socialinių teisių komitetą (ESTK) ir Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Europos socialinių teisių komitetas aiškina Chartiją ir prižiūri jos taikymą, tačiau 2001 metais Seimas, nujausdamas, kad pažeis Chartiją, uždraudė lietuviams skųstis į ESTK.

Pasak St. Tomo, Lietuva šią Chartiją pasirašė be jokių išlygų dėl MMA.

Tačiau padarė išlygą dėl minimalių pensijų dydžio, dėl kovos prieš skurdą. Todėl pensininkai negali remtis Chartija ir prašyti didesnių pensijų, taip pat to negali daryti žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos.

Tačiau dėl MMA į rankas dirbančiam asmeniui jokių išimčių nėra. Minimali mėnesio alga turi sudaryti 60% vidutinės mėnesio algos, išskyrus atvejį, kai valstybė nusprendžia VMA sumažinti iki 50%, tačiau šiuo atveju ji turi sumokėti likusius 10% pašalpomis.

Taip pat Europos socialinių teisių komitetas išaiškino, kad negali būti jokių išimčių krizės metu.

Paklaustas, ar Lietuvos pilietis, kreipęsis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), laimėtų prieš Lietuvą, mokslininkas atsako, kad Chartija yra privalomas įstatymas, galiojantis Lietuvos teritorijoje, todėl jis privalomas ir Lietuvos teisėjams. Tai – normalus kelias.

Į Strasbūrą kreipiamasi tada, kai Lietuvos teisėjai dėl kokių nors priežasčių atsisako taikyti Chartiją. Tačiau šis scenarijus yra labai tikėtinas.

„Pinigus galės atgauti tik tie, kurie jų reikalaus, o tokių kol kas nėra nė vieno. Europos žmogaus teisių teismas neturi kompetencijos aiškinti Chartijos, tačiau jis turi kompetenciją prižiūrėti, kaip laikomasi jau išaiškintų Chartijos nuostatų.

Straipsnis dėl MMA jau yra išaiškintas – todėl EŽTT turi teisę prižiūrėti, kaip jo laikomasi. Tik lietuviai per 11 metų nė karto nesikreipė į Strasbūro teismą šiuo klausimu“, – tautiečių neveiklumu stebėjosi praktikuojantis teisininkas.

Kiek kitokios nuomonės buvo Mykolo Riomerio universiteto (MRU) doktorantas Vaidotas Granickas. Jis sakė, jog Europos Žmogaus teisių teismas nagrinėja tuos pažeidimus, kurie kyla iš Europos Žmogaus teisių konvencijoje numatytų žmogaus teisių pažeidimų.

Perspektyvos pasinaudoti Europos Sąjungos teisminėmis instancijomis šiuo atveju taip pat vertinamos kritiškai – darbo užmokesčio dydžių reguliavimas pagal Europos Bendrijų Sutarties 137 straipsnio dalį nepatenka į Europos Sąjungos darbo teisės reguliavimo sritį. Asmens bandymą tiesiogiai kreiptis į teismą apsunkintų ir tai, kad Europos socialinė chartija pirmiausia nustato valstybės įsipareigojimus tarptautinėje erdvėje.

„Bendra nuostata būtų tokia, kad vien to, jog sutartis valstybėje turi įstatymo galią, nepakanka imti tiesiogiai taikyti konkrečią sutarties normą. Tiesiogiai gali veikti tik tokios nuostatos, kurios yra pakankamai aiškios teisminiam taikymui“, – sakė doktorantas.

Kitais klausimais V. Granickas linkęs pritarti St.

Tomui. „Lietuvai, skirtingai nei, pavyzdžiui, Vengrijai, yra taikomas Europos socialinės chartijos 4 straipsnis (teisingas apmokėjimas už atliktą darbą) pilna apimtimi, jokių išlygų darbo apmokėjimo srityje nėra taikoma.

Europos Socialinę chartiją pasirašius pirmoms 11 valstybių, siekiant užtikrinti įgyvendinimo priežiūrą, Chartijos 4 straipsnio 1 dalies Europos Tarybos Socialinių reikalų komitetas 9 – ajame dešimtmetyje pritaikė vadinamąją 68% taisyklę. Socialinių teisių komitetui pateikus išvadas XIV-2, šis dydis sumažėjo iki 60% vidutinio darbo užmokesčio dydžio, esančio valstybėje, kuris taikomas Lietuvai nuo 2001 metų, kai ji pasirašė šią Chartiją.

Svarbu pastebėti, kad 68% slenkstis buvo skaičiuojamas nuo bruto darbo užmokesčio dydžio, o 60% pajamų slenkstis skaičiuojamas nuo grynųjų pajamų“, – pasakojo MRU doktorantas. Pasak jo, dydžių kaita motyvuojama tuo, kad pasikeitus socialinėms sąlygoms vyrai nebėra vieninteliai šeimos išlaikytojai, taip pat atsižvelgta į tai, kad valstybė dažnai padeda asmenims išlaikyti šeimas, teikdama lengvatas, pašalpas ir pan.

Padaugėjo valstybių (ypač centrinės ir Rytų Europos), prisijungusių prie Europos socialinės chartijos, kurios turėjo skirtingus darbo apmokėjimo modelius, o skirtumai tarp darbo užmokesčių šiose šalyse yra didesni. Ši taisyklė nėra vienintelis kriterijus Socialinių teisių komitetui vertinant darbo apmokėjimo šalyje atitikimą Europos Socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai.

Komiteto nuomone, net kai viršijamas 60 procentų slenkstis, tai nereiškia, kad darbo apmokėjimas atitinka teisingo apmokėjimo už darbą principą – darbo užmokestis bet kuriuo atveju pirmiausia turėtų užtikrinti darbuotojui normalų pragyvenimo lygį. Kitaip tariant, dar 1999 metų lapkričio mėnesį buvo suformuluota pozicija, jog šis darbo užmokestis turi būti aiškiai didesnis už skurdo ribą toje šalyje.

Paklaustas, ar Lietuva pažeidžia šią Chartiją, V. Granickas sakė: „2010 metais Europos Tarybos socialinių teisių komitetas pateikė išvadas, kuriose laikė, jog minimalus darbo užmokesčio dydis Lietuvoje nėra teisingas (http://www.coe.int/t/dghl/monitoring/socialcharter/conclusions/Year/2010Vol2_en.pdf p. 351). 2005 metais minimalus darbo užmokestis buvo aukštesnis negu skurdo lygis, todėl Komitetas padarė išvadą, jog Lietuvos Respublikoje situacija neatitinka Europos Socialinės Chartijos nustatomų standartų dėl toliau nurodytų pagrindų: 1) nėra nustatyta, jog minimalus darbo užmokestis yra garantuojamas visoms darbuotojų grupėms; 2) minimalus darbo užmokestis yra akivaizdžiai neteisingas.“

Apie maisto produktų kainas

Sorbonos universiteto dėstytojas St. Tomas negali atsistebėti maisto produktų kainomis Lietuvoje, kai atlyginimas yra toks skurdus.

„Jau dabar kilogramas bulvių parduotuvėje pačiame Paryžiaus centre, jei paverstume litais, kainuoja 2,07 lito. Tai pigiau nei Maximoje.

12 didelių kiaušinių Paryžiaus centre kainuoja 3,76 lito (1,09 €). Prancūzijoje MMA yra 62 procentai, tai sudaro į rankas 1128 €.

Net Lenkijoje realus MMA šiuo metu – 925 litai. Man prieš lenkus tikrai gėda.

680 tūkstančių Lietuvos žmonių, kuriems tai tiesiogiai aktualu – milžiniška jėga. Bet nežinau, kaip jiems visiems paaiškinti, kad Seimas dar 2001 metais pakėlė tas algas.

Ir niekas nesiskundžia“, – stebėjosi St. Tomas.

Mokslininkas viliasi, kad drąsesnės bus naujos kartos, bet tie žmonės turbūt bus užaugę jau Vakaruose ir lietuviškai kalbės su didžiuliu akcentu.

Ekonomistai ir bankininkai sako, kad valdžia neskubėtų kelti MMA, nes gali atsirasti dar daugiau bedarbių, kurių ir taip jau yra apie 300 tūkstančių. Baiminamasi, kad smulkus verslas negalės mokėti 1012 litų atlyginimo, tačiau tai, dėstytojo manymu, nėra problema.

"Jeigu smulkus verslas negali tiek mokėti, tai reikia sumažinti mokesčius. Chartija nustato, kad MMA į rankas skaičiuojamas nuo VMA realių pajamų, nes kiekvienoje šalyje mokesčiai skirtingi.

Tą dalį ant popieriaus galima bet kaip stumdyti", – sakė St. Tomas.

Mokslininkas pateikė Danijos pavyzdį. Danijoje neatskaičiavus mokesčių MMA sudaro 40 procentų nuo VMA.

Buvo iškelta byla dėl Chartijos pažeidimo, bet Danijos Vyriausybė ją laimėjo, nes gaunantys MMA ten moka daug mažesnius mokesčius.

Ir būtent tai gali išgelbėti gyvenimą Lietuvos smulkiam verslui. „Bet kokiu atveju, tai laikinas sunkumas, truksiantis metus ar dvejus.

O po to tie 60 procentų pradės kurti vakarietišką gerovę“, – pasiūlymą valdžiai pateikė St. Tomas.

Anot jo, Lietuvos ekonomikos organizavime esama kažko kvailo – jei kainos Lietuvoje jau aukštesnės už Paryžiaus, tai ką čia ir bepridursi. Apskritai, pasak St.

Tomo, daliai verslininkų būdingas labai siauras mąstymas – kelti kainas ir užsidirbti kuo greičiau čia ir dabar . „Kuo turtingesni tie 680 tūkstančių žmonių, tuo daugiau jie gali išleisti, nupirkti prekių, tuo geriau bus visiems verslininkams ir visai Lietuvos ekonomikai“, – geresnės Lietuvos ateities tikisi Sorbonos universiteto dėstytojas.