Tokios „nelaimės“ nereikia

Įvadas į straipsnių seriją „Lietuvą užvaldžiusiųjų statytiniai“

Prasidėjo Respublikos Prezidento rinkimų politinė kampanija. Vėl lūkesčiai. Jei rinkimai įvyks. Kad pažvelgtume blaiviau ir giliau, prisiminkime skausmingas mūsų istorijos pamokas.

Skausminga ir 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos Prezidentų rinkimų istorija, kuri skiriasi nuo tarpukario Respublikos laikų, visų pirma, pastebimai didesne užsienio jėgų įtaka tam. Ir visada pagrindine mūsų bėda buvo nesusikalbėjimas tarpusavyje.

Bendra šiems mūsų valstybės laikotarpiams nebent tai, kad ir 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo organizatoriai, kaip ir šiais laikais Lietuvą užvaldžiusieji, naudojo melą. Į Kauno gatves išvestiems kareiviams ir karininkams, kurių dauguma nežinojo apie rengiamą perversmą, buvo pasakyta, kad komunistai rengia maištą, todėl reikia ginti Vyriausybę. Iš tikro, buvo nuversta prieš pusmetį išrinkto Seimo valstiečių liaudininkų sąjungos ir socialdemokratų partijos valdančioji dauguma bei Seimo išrinktas Respublikos Prezidentas Kazys Grinius jo gimtadienio naktį. Valdžią praradę krikščionys demokratai su grupele tautininkų tapo politine priedanga perversmą įvykdžiusiems kariškiams.

Reta mūsų susitelkimo politinės patirties išimtis – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, nors tokios veiklos patirties ir neturėjome. Tačiau drauge siekėme tikslo ir jautėme atsakomybę dėl to. Pasiekus tikslą, susiskaldėmė.

Rungimąsi dėl respublikos (vėliau – valstybės) vadovo posto pradėjo 1989 m. gruodžio 20 d. nuo TSKP atsiskyrusi savarankiška Lietuvos komunistų partija – inicijavo Lietuvos TSR Prezidento institucijos sukūrimą. Po abiejų LKP (ir Mykolo Burokevičiaus vadovaujamos LKP / TSKP) atstovų iškvietimo Maskvon į TSKP CK plenumą, sušauktą dėl pirmą kartą TSKP istorijoje įvykusio respublikos komunistų partijos atsiskyrimo, į neregėtas aukštumas šovė savarankiškos LKP ir Algirdo Brazausko reitingai. Gruodžio pabaigos – sausio pradžios visuomenės apklausa parodė, kad net 73% Lietuvos gyventojų palankiai vertino LKP (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį – 65%). A. Brazauską palankiai vertino taip pat 73% gyventojų, Vytautą Landsbergį – 12%. Tad LKP pabandė pasinaudoti šoktelėjusiu A. Brazausko ir atsiskyrusios LKP populiarumu.

Sąjūdžio mitinguose žmonėms pristatytas A. Brazauskas 1988 m. spalyje pakeitė LKP CK pirmąjį sekretorių Ringaudą Songailą. Tačiau LKP nebuvo tikra dėl artėjančių rinkimų į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (AT) rezultatų. Visų svarbiausia, LPS vienareikšmiškai rinkiminėje programoje pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, o LKP – už suverenitetą TSRS sudėtyje. Todėl susirėmimas dėl visuotinai renkamo Prezidento buvo svarbus. Sąjūdžiui pavyko šią LKP iniciatyvą sustabdyti, nors LKP buvo pradėjusi rinkti parašus už referendumą dėl Prezidento institucijos atkūrimo. Mat 1989 m. lakričio 3 d. 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT buvo priėmusi pirmąjį referendumo įstatymą. AT, nepaisydama vieningos Laikinosios politinės konsultacinės tarybos nuomonės prieš šią iniciatyvą (tai bent laikai buvo – ir valdanti partija, ir atsikuriančios bei naujai steigiamos partijos drauge tarėsi dėl svarbiausių klausimų!), šį klausimą įtraukė į darbotvarkę. Galimo nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse grėsė rimtas konfliktas tarp LKP ir Sąjūdžio.

LPS Seimo Tarybos 1989 m. spalio 31 d. pareiškime taip pat buvo sakoma, kad „sudėtingu pereinamuoju į visišką suverenitetą laikotarpiu sukoncentruoti visą valdžią vieno žmogaus rankose yra neatsakinga. Seimo taryba mano, kad Prezidento institucijos įkūrimas galimas tik demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje“. Netikėtai LTSR AT penkioliktojoje sesijoje pristatytos LTSR AT Prezidiumo išvados dėl Prezidento institucijos buvo neigiamos. Prezidiumo Pirmininko Vytauto Astrausko nuomonė buvo tvirta: „Kol gajūs autoritarizmo įpročiai, vieno asmens rankose sukaupti valdžią būtų gana problemiška ir neatsargu.“ Ir LTSR AT atmetė šį LKP siūlymą! Paaiškėjo, kad ir A. Brazauskas nebebuvo visagalis. Grįžęs iš TSKP CK plenumo Maskvoje jis paprašė visaliaudinių AT Pirmininko rinkimų klausimo nesvarstyti.

Šie klausimai atsinaujino 1990 m. kovo 11 d., renkant 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką. Kelios citatos iš Romualdo Ozolo padrąsintos to meto metraštininkės Reginos Kalindraitės dienoraščio pranašiškų minčių, paskelbtų jos knygoje „Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai 1*:

„1990 m. kovo 10 d. (šeštadienis):

– „Kaip rašo „Respublika“ – paskutinė kabėjimo diena. Neramus tas neapibrėžtas laukimas. Net laikraščių neįmanoma skaityti. Visi laukia lemtingų sprendimų...“

– „Atrodo, visas pasaulis apie šiandien ar rytoj Aukščiausiosios Tarybos sesijoje planuojamą atkurti valstybės Nepriklausomybę kalba kaip apie įvykusį faktą. Dž. Bušas su JAV administracija svarstė savo žingsnius... Gal jie nebus tokie, kokius kovo 7 d. padarė JAV pasiuntinys Maskvoje Dž. Metlokas (anksčiau pakvietęs V. Landsbergį, R. Ozolą, M. Laurinkų ir kitus mūsų atstovus, atsisakė su jais kalbėtis...)?

– „<...> vakar per „Vremia“ diktorės perskaitytos ištraukos iš TASS-o pateikiamo interviu su J. Masliukovu (TSRS Plano komiteto pirmininku – ZV) <...> vėl pateikia Lietuvai skolas ir sąskaitas, pretenzijas dėl teritorijų ir kitokius gąsdinimus. Tuos pačius, kuriuos prieš dvi dienas išsakė A. Brazauskas...“

– „Maskva jau bando susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybe, bet, žinoma, dar nori išmėginti jos gerai įvaldytą gąsdinimo ir šantažavimo mašiną. Deja, ji, nors braškėdama, veikia... Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, vadovaujamas A. Brazausko, sesijai tepasiūlė spręsti tik „procedūrinius“ klausimus... Deja, šią darbotvarkę, matyt, teks plėsti, kad ir kaip to nenorėtų ponas V. Petkevičius su savo bendraminčiais, šiandien „Lietuvos ryte“ pareiškęs, jog „vienadieniams politikams nepavyko suklaidinti Lietuvos žmonių“. Šis „išminčius“ norėtų, kad sesija įvyktų gal po balandžio 7 d. rinkimų, o gal po TSKP Lietuvos skyriaus planuojamo suvažiavimo balandžio vidury, nes teigė, kad ypač „nerimą mums (?) kelia skubotumas sušaukti naują Lietuvos parlamentą dar nesibaigus rinkimams“.

– „O laikrodis skaičiuoja valandas ir minutes... Spręsime savo ateitį patys ar ne? Reikia spręsti!“

– „R. Ozolas, registruodamasis kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatas, pasakė, kad ši diena įeis į istoriją, apie ją galėsim pasakyti, jog tai buvo tikėjimo, kad tiesa ir teisingumas šioj žemėj yra, diena.“

- „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LKP kandidatas).

– Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas... Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“

Kovo 11 d. (sekmadienis):

– „Atėjo ilgai laukta laisvės diena. Pats įvykis, ta minutė buvo labai paprasta, jokio jaudulio nekėlė. Tik ašaros byrėjo nuo to vaizdo – deputatai bučiuojasi, džiūgauja. Tai buvo ne oficiali, o labai nuoširdi ilgai laukto momento atomazga. Tas momentas atėjo lyg nepastebimas, nesuvokiant, kas čia įvyko. Tik po to supranti, kad jau įvyko. Apie tai reikės dar daug mąstyti.

– Padarytas pirmas lemiamas žingsnis. Iki jo buvo didelis nerimas – kas bus. Gal tas nerimas šiek tiek gožė paties įvykio supratimą. Ko gero, emocijos išsiveržia pirmiau nei protas.

– Įtampa, kurią sukėlė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai, sunkiai slūgo... Kažkodėl atrodo, lyg už nugaros stovėtų konflikto su visuomene grėsmė. Tokia bjauri nuojauta... Viską lems protas ir įvykio reikšmės suvokimas.“

Kovo 12 d. (pirmadienis):

„Jausmas negeras – <...>. Rinkimuose pralaimėję komunistai (žinoma, ne visi) ne be pašalinių jėgų naudojasi visuomenėje sukeltu ažiotažu dėl A. Brazausko. Konfliktas didėja.“

– „Tokia antroji Nepriklausomybės diena. Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės. Nerimą ir pretenzijas privalo nugalėti tvirtas tikėjimas ir pasiryžimas eiti toliau. Dirbti ir aukotis.“

R. Kalindraitės klausimas, ar mes verti laisvės, šiandien kaip niekad svarbus.

Istoriniu ir neigiamu Lietuvai įvykiu tapo 1990 m. kovo 11 d. A. Brazausko atsisakymas tapti AT Pirmininko pavaduotoju. Ir tai - nei asmeninė A. Brazausko, nei asmeninė V. Landsbergio kaltė. Tai jų abiejų bendra ir visų mūsų, tuometinių AT deputatų, kaltė, nes pritrūko kantrybės ir atsakomybės jausmo, kad pasiekti būtiną kompromisą šio istorinio lūžio momentu. Šis neigiamas precedentas turėjo tapti rimta ir esmine pamoka visiems, ypač po to, kai pamatėme, kiek dar ilgai visiems teko dirbti siekiant valstybės pripažinimo ir de jure ir de facto. Deja, nepasimokėme.

1990–1991 metų sandūroje atsakomybės ir pareigos supratimo pritrūko V. Landsbergiui ir Kazimirai Prunskienei. Šie du aukščiausi valstybės pareigūnai privalėjo susėsti ir kalbėtis tol, kol išsiaiškins tarpusavyje viską ir priims bendrą sprendimą. Gediminui Vagnoriui ir man, sausio 13-ąją pakeitusiems Vyriausybės vadovybę, buvo labai sunku, kol Vyriausybėje ir Vyriausybės santykiuose su Aukščiausiaja Taryba atkūrėme darbinius santykius, tarpusavio pasitikėjimą. O dar ir skausmas dėl sausio 13-osios aukų.

1991-1992 m. G. Vagnorius, vadovaudamas 3-iajai Vyriausybei, ir mes, šios Vyriausybės nariai, nesuradome laiko ir kantrybės tokiu atsakingu metu tarpusavyje išsiaiškinti esminius klausimus ir rasti bendrus sprendimus. Tą patį būtina pasakyti ir apie tuometinius V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus santykius, Sąjūdžio išrinktų AT deputatų ir paties Sąjūdžio, nusprendusio oponuoti savo keltiems ir į AT išrinktiems deputatams, santykius, AT Pirmininko V. Landsbergio ir AT deputatų – tiek Sąjūdžio, tiek kitų – santykius, sukėlusius 1992 m. parlamentinę krizę po to, kai Tauta 1992 m. gegužės 23 d. referendume nesutiko su V. Landsbergio siekiu tapti Respublikos Prezidentu – nepriėmė konstitucinio įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento. Referendume balsuota ne už vieną sakinį (kaip buvo taip vadinamame Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą referendume), bet už didelės apimties įstatymą dėl LR Laikinojo pagrindinio įstatymo pakeitimų.

Visa tai įsisiūbavo ir sudarė sąlygas giliam visuomenės suskaldymui ir konfrontacijai, nekonstruktyviam tolimesniam valstybės politinės raidos vystymuisi. Šiandien pasiektas visiškas žmonių nepasitikėjimas valdžia, kuri žmonėms sako viena, o daro kitką, slepia tikrovę.

Atgimimo istorija parodė, kad esminiais lūžio ir atsakingų sprendimų atvejais bendri susitarimai ne tik galimi, bet ir būtini. 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT Sąjūdžio deputatai paruošė ir įgyvendino Nepriklausomybės atkūrimo scenarijų ir 1990 m. kovo 11 d. drauge su LKP ir dalies lenkų deputatų balsais paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Ir pasauliui, ir Maskvai buvo ne tas pats, kiek ir kokių balsų Aukščiausioje Taryboje balsavo už šį Aktą. Tuo mes buvome stiprūs, dar pusantrų metų drauge siekdami atkurtos Lietuvos tarptautinio pripažinimo ir įtvirtinimo, nežiūrint į visus nesusipratimus, konfliktus ar net išdavystes. Netgi po visiško tarpusavio nesusikalbėjimo 1992 m. vasarą, ko pasekoje anksčiau laiko baigėme Aukščiausiosios Tarybos 5 metų kadenciją, suradome kompromisą ir 1992 m. spalio 25-os dienos referendumui paruošėme bendrą kompromisinę dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Deja, ši mūsų Konstitucija tapo tik formalumu šiandien Lietuvą užvaldžiusiems.

Pasitikdami 2024 m. Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimus, mokykimės ir iš praeities, ir iš dabarties klaidų. Šiuo Lietuvai vėl labai atsakingu metu, prasidėjus dar vienam pasaulio perdalinimui, bandykime vertinti įvykius ir faktus, bet ne propagandą. Neduok Dieve, prisišaukus čia karą, Lietuvos neliks. Stasys Šalkauskis, kurio pažiūros suformavo 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, ir Vydūnas mus, istoriškai atsidūrusius tarp Rytų ir Vakarų, mokė, kaip išlikti sudėtingoje geopolitinėje padėtyje - dialogu ir diplomatijos išmintimi.

1993 m. Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas bene mažiausiai užsienio įtakotas A. Brazauskas. Negalima užsimerkti dėl jo buvusių pareigų komunistų partijoje, negalima ignoruoti ir V. Lansbergio valia A. Brazausko rinkimų štabui perduotos KGB surinktos informacijos apie jo oponentą rinkimuose Stasį Lozoraitį. Deja, Lietuvos žmonės mažokai pažinojo ilgametį Lietuvos ambasadorių JAV. Tačiau Niujorke ir V. Landsbergis, ir A. Brazauskas apsistodavo pas Juozą Kazicką, kuris finansavo ir metalinio prisegamo ženkliuko „BRAZAUSKAS LIETUVAI 93“ gamybą (priedas). J. Kazickas dirbo Džordžtauno universitete, JAV Gynybos ir Valstybės departamentuose konsultantu, o pasitraukęs iš veiklos tapo verslininku - įkūrė bendrovę „Neris“, užsiėmė prekyba anglimi ir nafta. Buvo ir įvairių bendrovių bei šalių vyriausybių konsultantu. Lietuvoje 1991 m. jis įkūrė pirmąją Baltijos šalyse privačią telekomunikacijų bendrovę „Litcom“ (dab. „Omnitel“). Nuomonę, kad jis per tarpininkus valdė ir „Bitę“, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad mobilaus ryšio tarifai Lietuvoje labai sumažėjo tik po to, kai licencij buvo išduota trečiai mobilaus ryšio įmonei „Tele2“. Po to pasikeitė „Omnitel“ ir „Bitės“ savininkai.

Wikipedia informacija, kad J. Kazickas pritraukė į Lietuvą nemažai stambių investuotojų iš JAV, pvz. koncerną „Williams“, verčia nusišypsoti. 1999 m. derybos dėl monopolinės Baltijos šalyse naftos perdirbimo įmonės „Mažeikių nafta“ faktinio atidavimo (ne privatizavimo) su primokėjimu Lietuvos sąskaita vyko Respublikos Prezidento rūmuose, Valdo Adamkaus vyriausiajam patarėjui J. Kazickui prižiūrint. Belieka prisiminti ūkio ministro Vinco Babiliaus šūkį „Neprileisime Ivano prie vamzdžio!“ ir „Williams“ įvykdytą „Mažeikių naftos“ perpardavimą rusiškam „Jukos“ koncernui. Dėl dukart mūsų Prezidento V. Adamkaus, teismo „išimties“ dėka dalyvavusio rinkimuose, dar ką nors aiškinti nebebūtina. Nebent priminti, kad 2000 m. J. Kazickas paskelbė, jog reikia atstatyti Valdovų rūmus Vilniuje ir skyrė tam 100000 Lt. Prezidentu tada buvo V. Adamkus. Ministras Pirmininkas A. Brazauskas spyriojosi, bet nusileido.

„Williams“ istorija – įžanga į Prezidento Rolando Pakso išrinkimą. Nežinau, kodėl Ministras Pirmininkas R. Paksas pasirinko atsistatydinimą, bet ne priešinimąsi sutarties su „Williams“ pasirašymui. R. Pakso rinkimų kampanijos rėmėjo ir šio Lietuvos Prezidento vyriausiojo patarėjo Jurijaus Borisovo susireikšminimas sudarė prielaidas R. Pakso apkaltai, kuri parodė, kad Vakarai gali ir tokiu būdu stabdyti Lietuvos siekį turėti savo politiką.

Paskutinis smūgis mūsų valstybingumui buvo smogtas, apgaule mus įrašius į Europos Sąjungos narius. Nepasitikint mūsų Tauta, jai net nebuvo leista balsuoti už stojimo į ES aktą.

Lietuvos Prezidento rinkimai tapo atviru nebemaskuojamu JAV ir Rusijos rungimusi.

2009 m. Lietuvos Prezidento rinkimai. 2009 m. gegužės 6 d. Modestas Kolerovas „Regnum.ru“ atvirai mus ragino išrinkti Dalią Grybauskaitę, o šią būsimąją prezidentę perspėjo, kad jai nederėtų kartoti „savižudiško visiškai vegetarinių santykių su rusais kelio, kuris privedė prezidentą Rolandą Paksą prie purvinos apkaltos, ...ir tada visiškai įmanoma, kad prezidentė Grybauskaitė priims Vilniuje savo kolegą iš Rusijos ir pati ne kartą oficialiai aplankys Maskvą“. Gegužės 11 d. “Regnum.ru” ekspertas Viktoras Olžičius D. Grybauskaitę pristatė, kaip kovotoją su klanais ir oligarchais: „Klanai desperatiškai bando sustabdyti eurokomisarės Dalios Grybauskaitės triumfo žygį”, o „eurokomisarės kompromitacijos kampanija“ užsiima „profesionalūs polittechnologai“, nurodė Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Zigmo Vaišvilos interviu „Balsas.lt“.

Pasiklydo D. Grybauskaitė tarp Rusijos ir JAV, kurios Vyriausybė tai ją išsiuntinėjo iš JAV, tai vėl ją priiminėjo. Tokia liko ir šiandien – karo kurstytoja. 2015 metais gavau raštišką Rusijos URM patvirtinimą, kad informacija apie Dalią Grybauskaitę – Rusijos Federacijos valstybės paslaptis, kurią atskleisti draudžia RF federaliniai įstatymai.

Dėl Gitano Nausėdos priminsiu tik vieną aplinkybę – jis skelbėsi apie jo dalyvavimą 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimuose, tačiau susilaikė, kai paaiškėjo, kad juose dalyvaus D. Grybauskaitė. Taip tuomet nusprendė Lietuvą užvaldžiusieji.

Nedaug prireikė šiuos įvykius surišusių grandžių. Mes labai atsipalaidavome nuo laisvės.

Tad susipažinkime su naujais Lietuvą užvaldžiusiųjų statytiniais, mąstykime, ką jie atstovaus.

Tik atsisakykime argumento „patinka-nepatinka“.

1* Regina Kalindraitė. Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai. Vilnius, Valstybės žinios, 2008.