|
Verta į politologo Anguso Roxburgho teiginį: "Tai, ką rodo ir kalba Rusijos žiniasklaida – labiausiai užnuodyta propaganda nuo pat sovietų laikų." pažvelgti atidžiau.
Sovietiniai laikai buvo nevientisiniai šia prasme. Buvo ir toks "chruščioviško" atšilimo metas, kad Solženicino nelabai stora knyga "Viena Ivano Denisovičiaus diena" buvo pristatyta kaip kandidatė valstybinei premijai gauti. Kada prie Nikitos Sergejevičiaus atviravimus sukilo "hegemono" partijos elitas tą knygą išėmė iš bibliotekų lentynų, tačiau visuomenė vienos kalinio dienos sovietų "gulage" nepamiršo. Savito atviravimo buvo ir Leonido Brežnevo laikais. Smagiai skambėjo jo aiškinimai apie trečią pavogtą maišą ir kad ekonomika turi būti ekonomiška. Nors visa žiniasklaida tada buvo akylai cenzūruojama, bet laisvų minčių ir tada joje pasitaikydavo. Michailo Gorbačiovo laikais laisvės dvelksmą pajuto ne tik politikai, bet ir žiniasklaida. Būtent tai ir buvo stimulas siekti daugiau ar net laisvės maksimumo.
Visai kitokia situacija Rusijoje dėliojasi V.Putino režimo metais. Tie Boriso Jelcino pasėtų daigų gležnūs augliai pradėti nuosekliai trypti ir naikinti.Pastaruoju metu tai daro su didžiule energija. Būtent todėl demagogijos nuodai vis labiau panešėja į J.V.Stalino laikmetį, kai turėjome pačią "laisviausią konstituciją Pasaulyje", o visuomenė gyveno kietose specialių tarnybų gniaužtuose. Laisvesnį žodelį gerokai rizikuojant galėjai ištarti tik kalbantis dviese. Tada dar galėjai, jei pasiseks, išsiginti, kad to ar ano nesakiai. Jei tarp trijų pokalbio dalyvių vienas pradeda kalbėti drąsiau, tai galima buvo net garantuoti, kad jis yra "bildukas". Daugelis tai žinojo ir jautė, tad kiti du pašnekovai iš karto nutildavo ir pasitraukdavo.
Nežinau, ar Stalino gniaužtai - galutinė riba. Iš pavienių informacinių fragmentų matome kaip dabar yra Š.Korėjoje. Ten gali griežtai bausti net už tai, kad per mažai ašarų išliejai po buvusio diktatoriaus mirties. Tik nereikia manyti, kad Lietuvoje dėl Stalino mirties nebuvo kam ašarų lieti. Tai darė net vidurinės reikšmės valdininkai bei tarnautojai, mokyklų vadovai ir t.t.. Manau, kad kai kurie gal net nuoširdžiai. Psichologai jau yra gerokai išaiškina mums tokius padarytos įtakos sindromus. Drįsčiau netgi teigti, kad didžiausią žalą sovietinė okupacija Lietuvoje padarė žmonių mąstymui. Iš tos būsenos kai kam buvo sunku prisikelti. Dar ir šiandien, po 24 metų laisvės tokių reliktų galima pastebėti.
Tad net nereikia stebėtis, kad tokias pastangas ir didžiules lėšas Rusijos imperijos režimas investuoja į savo propagandą visame Pasaulyje. Gal jaučia, kad tai atsiperka. Ar atsiperka Lietuvoje? - manau, galime spręsti mes patys. Kiekvienas savyje tą galime pajusti, jei mąstymas nėra visai atbukęs.
|