Gal kai kas jau ir primiršo, kad pernai Lietuvoje vos nebuvo priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, leidžiančios už smurtavimą operatyviai atimti vaikus iš tėvų. „Susirūpinę“ vaikų gerove biurokratai toliau siūlo Valstybinei vaiko teisių apsaugos tarnybai suteikti daugiau galių, kuri, gavusi žinią apie tikrą ar tariamą smurtą, galėtų tuoj pat „išgelbėti“ vaiką nuo tėvų. Pastarojo projekto vėliavnešiai neigia, esą, vaikai nuo tėvų galės būti atskiriami pernelyg „lengva ranka“ ar netgi nesant pakankamai svaraus pagrindo – vaiko teisių apsaugos darbuotojui į „smurtą“ žvelgiant tik iš savo varpinės. Tačiau būtent to baiminasi nemažai tėvų ir jų organizacijų, kurie neretai būna apšaukiami esą skleidžiantys nereikalingą paniką.
Išties žiniasklaidoje eskaluojamos ar iš lūpų į lūpas perduodamos „šiurpės“ apie protu nesuvokiamus socialinių tarnybų organizuojamus vaikų „grobimus“ iš šeimų „socialinės gerovės“ šalyse kartais gali sukelti abejonių, ar šios istorijos nėra pateikiamos pernelyg vienašališkai – pasikliaujant vien nuskriaustų tėvų nuoskaudomis. Tačiau ar iš tiesų čia nesama ir bent kiek tiesos? O gal jos dalis ne tokia jau menka?
Vasario 20 d. Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Vaiko teisių apsauga: ar valstybė perims tėvų vaidmenį?“, kurią surengė Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Vakarų Lietuvos tėvų forumas ir jaunimo sambūris „Pro patria“, apie tamsiąją vaikų teisių apsaugos pusę „pavyzdinėse“ Šiaurės Europos šalyse bei Jungtinėje Karalystėje buvo galima išgirsti iš pačių ekspertų. Paklausius žinomos teisininkės iš Švedijos R. Harrold-Claesson, advokato iš Danijos S. B. Lindegaardo ir žurnalistės iš Belgijos F. Bellone pranešimų, vertėjo susimąstyti, kokių iškreiptų pavidalų gali įgyti tarsi gerais ketinimais grįsta vaiko teisių apsaugos sistema, kai įtikima, kad valstybė, biurokratai ir vien „raide“ besivadovaujantys socialiniai darbuotojai geriau už tėvus žino, ko reikia vaikams.
R. Harrold-Claesson: Švedijoje šeima „nereikalinga“
Teisininkė Ruby Harrold-Claesson – Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė iš Švedijos – kalbėjo apie vaiko teisių apsaugos sistemos spragas ir ydas savo šalyje, ypač išryškėjusias 1979-aisiais, priėmus vadinamąjį Vaikų nemušimo įstatymą. R.Harrold-Claesson vadovaujama organizacija, įkurta 1996 m. ir atstovaujanti ne tik Švedijai, bet ir Norvegijai, Danijai bei Suomijai, ne kartą Europos žmogaus teisių teisme padėjo laimėti bylas tėvams, iš kurių be pagrindo buvo atimti vaikai.
R. Harold-Claesson teigimu, jos praktikoje Švedija buvo apkaltinta pažeidinėjanti vaikų ir šeimų žmogaus teises daugybę kartų ir čia pasiekė rekordus.
Anot teisininkės, Švedijos šeimos politikoje yra manoma, kad valstybė geriau nei tėvai žino, ko reikia vaikams. Panašios nuostatos laikomasi Danijoje, Norvegijoje bei Suomijoje. Pasak R. Harrold-Claesson, vaiko teisių apsaugos įstatymai kuriami Švedijoje ir eksportuojami į kitas Šiaurės šalis, kur jų aklai laikomasi. „Švedijoje šeima nereikalinga. Mes turime socialines paslaugas“, – ironizavo R. Harrold-Claesson. Todėl vaikai dažnai atimami iš tėvų be svarbios ar be jokios priežasties ir apgyvendinami globėjų šeimose ar globos institucijose. Nuo 1920 m. iki šiandien Švedijoje iš tėvų buvo atimta daugiau nei 400 000 vaikų. Šiuo metu šioje „socialinės gerovės valstybėje“ atskirai nuo biologinių tėvų auga per 20 tūkst. vaikų.
„Pavogta vaikystė“
Kalbėdama apie ydingus vaikų teisių apsaugos atvejus, R. Harrold-Claesson prisiminė skandalingąją 1957 m. Vetlandos bylą, kai iš šeimos buvo paimti visi aštuoni vaikai vien dėl to, kad ji buvo neturtinga ir turėjo „per daug“ vaikų. Tačiau vaikai nuolat pabėgdavo iš globos įstaigos ir grįždavo namo, iš kur su policija vėl būdavo išvežami.
2006 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pavogta vaikystė“, kur suaugę vaikai pasakojo, kaip buvo skriaudžiami globėjų namuose. Valstybė nusprendė skirti tokiems vaikams pinigines kompensacijas, tačiau ne visiems. Pavyzdžiui, jei iš šeimos buvo paimti šeši vaikai, kompensacijos išmokėtos tik trims iš jų.
R. Harrold-Claesson atskleidė sukrečiančią praktiką, kad Švedojos vaiko teisių apsaugos darbuotojai nedvejodami patiki vaikų skundais, kai „skriaudėjai“ yra tėvai, tačiau dažnai lieka kurti tų pačių vaikų pasakojimams apie globėjų šeimose patiriamą netinkamą elgesį su jais ar netgi įvairiopą išnaudojimą. Pasak teisininkės, jei kas nors nutinka vaikui jo namuose, biologiniai tėvai tuoj pat patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, tačiau jei panaši nelaimė dėl aplaidumo ar vaiko nepriežiūros nutinka pas globėjus, dažnai teisėsauga nesivargina pradėti tyrimą.
Kaip pavyzdį R. Harrold-Claesson papasakojo vieno šešiamečio berniuko istoriją, kuris globos namuose stipriai susižeidė, tačiau policija neatliko tyrimo, kas dėl to buvo kaltas. „Jie niekada negina vaiko teisių, kai jis yra valstybės globoje. Jie gina vaikus nuo tėvų, bet ne nuo valstybės“, – piktinosi teisininkė.
Kitas skaudus pavyzdys – kai 2012 m. globėjų namuose mirė penkiolikmetė, sirgusi plaučių uždegimu, nes globėjai nepasirūpino jos gydymu ir netgi sergančią vertė dirbti arklidėse. Vieną rytą mergaitę rado mirusią lovoje ir jau sustingusią. Jos motina kreipėsi į policiją, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas.
Švedų vaikai auga „monstrai“
Švedijos vaikų nemušimo įstatyme sakoma, kad vaikai turi teisę į rūpinimąsi, turi būti gerbiami kaip asmenys ir idividualiybės. Pasak R. Harrold-Claesson, pagal šios šalies šeimos politiką, vaikai turi tik teises, tačiau jokių pareigų tėvams, kuriems iš esmės „surištos rankos“ kaip nors drausminti vaikus. Pasirodo, netgi už netinkamą elgesį vaiką išsiųsti į kitą kambarį yra neleistina, tai laikoma smurtu, už kurį baudžiama, kadangi esą vaikas atskiriamas nuo šeimos. „Tačiau kai vaikai atimami iš tėvų ir apgyvendinami globos namuose, tai kažkodėl smurtu prieš vaiką nelaikoma“, – konstatavo teisininkė. „Taigi kas labiau kenkia vaikui – tėvų pliaukštelėjimas ar atskyrimas nu šeimos? Vaikai nebeturi klausyti tėvų. Tad kam jie turi paklusti? – socialiniams darbuotojams, globėjams? Socialiniai darbuotojai turi teisę nuspręsti, kas vaikui yra negerai“, – tęsė R. Harrold-Claesson. Ji palygino švedišką įstatymą su prancūzišku, kur parašyta: „Vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turi gerbti savo tėvą ir motiną.“ Dėl tokios politikos, anot teisininkės, švedų vaikai auga nevaldomi „monstrai“. Po vieno švedų paauglių apsilankymo Austrijos slidinėjimo kurorte miestelis išplatino skrajutes, kuriose buvo rašoma, kad švedai čia daugiau nepageidaujami.
Atiminėjami ir užsieniečių vaikai
R. Harrold-Claesson pažymėjo, kad Švedijoje vaikai atiminėjami ne tik iš šalies piliečių, bet ir iš užsieniečių. Antai 2012 m. vienas italų politikas lankėsi Stokholme su šeima. Jo mažametis sūnus nenorėjo eiti į švedų restoraną, o tik į italų. Berniukas pabėgo, ir tėvas jį pagriebė už pakarpos. Tada kažkas paskambino policijai, ir italų politikas vietoje buvo suimtas. Jis buvo kalinamas 2 mėnesius.
Kitas atvejis – musulmonų šeimos iš Malaizijos istorija. Visi keturi jos vaikai buvo atiduoti į globos namus, o tėvai suimti, nes vienas berniukas kažkam pasiskundė, kad tėvas jam sudavė per ranką, kadangi šis nenorėjo melstis. Kai atvyko jų giminės iš Malaizijos, jiems nebuvo leista aplankyti šių vaikų. Situaciją išsprendė tik Malaizijos prezidento įsikišimas, kuris į Švediją atsiuntė užsienio reikalų ministrą, ir tik tada vaikai buvo grąžinti į Malaiziją.
2012 m. musulmonų šeima iš Gambijos atvyko į Švediją su dviem vaikais. Po 4 mėnesių 6-metė dukra buvo atskirta nuo šeimos ir atiduota globėjams. Mokykloje vienas berniukas sukurstė visą klasę, kad su ja nedraugautų – ji buvo vienintelė juodaodė. Mergaitė nebenorėjo eiti į mokyklą, verkė, motina ją bandė įtikinti ir neapsikentusi pliaukštelėjo. Mergaitė mokykloje verkė ir kai mokytoja pasiteiravo, kodėl, ši atsakė, jog ne todėl, jog nenorinti į mokyklą, bet kad mama ją mušė. Mergaitė buvo iškart atimta iš tėvų. Ir lig šiol jiems neleista su ja pasimatyti. Iki šiandienos mergaitė jau pakeitė 4 globėjų šeimas.
Smurtas prieš vaikus draudžiamas, prieš smurtą ekrane - užsimerkiama
Pasak R. Harrold-Claesson, nuo to laiko, kai buvo priimtas vaikų nemušimo įstatymas, tūkstančiai tėvų buvo persekiojami, o jų vaikai atimti. Tėvai, kurie apkaltinami smurtaujantys prieš vaikus, gali gauti iki 10 metų kalėjimo. Teisininkė piktinosi, kad nors pagal įstatymus du kartus už tą patį nusikaltimą bausti draudžiama, pastaraisiais atvejais tėvai baudžiami dvigubai – kalėjimu ir vaikų atėmimu. Tačiau iš tiesų labiausiai čia nubaudžiami vaikai, nes jie netenka savo šeimos, netenka visos aplinkos, kurioje augo. Tėvams ne tik neleidžiama matytis su vaikais, bet ir neteikiama informacija apie juos. Taip pat tėvams neteikiama informacija ir apie vaiko globėjus.
Anot R. Harrold-Claesson, švedai baudžia tėvus, kurie naudoja prievartą prieš vaikus, tačiau tuo pat metu yra televizija, kompiuteriniai žaidimai, kuriuose apstu smurto, tačiau tai nelaikoma problema. „Su šios rūšies smurtu nieko nedaroma. Jei norime sustabdyti visuomenėje smurtą, pirmiausia turime nerodyti tiek smurto per televiziją“, – kalbėjo R. Harrold- Claesson.
Vaikų atiminėjimas – pelningas verslas
Švedijoje vaikų globėjams yra mokami didžiuliai pinigai. Pasak R. Harrold-Claesson, – tai tikras verslas. Taip pat egzistuoja privačios įvaikinimo agentūros, kurios savo paslaugas teikia ne nemokamai. Pasak R. Harrold-Claesson, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl Švedijoje tiek daug vaikų atskiriami nuo savo biologinių tėvų, greta „individualistinio“ „gerovės šalių“ mentaliteto, kai nuvertinami šeimos ryšiai, o virš visko iškeliamas atskiras individas. Tačiau, paradoksalu, tariama laisvė virsta valstybės kontrole ir priespauda, brutaliu kišimusi į asmeninį, šeimos gyvenimą, kai valstybė žino geriausiai, ko reikia vaikui ir žmogui apskritai.
Savo pranešimą R. Harrold-Claesson užbaigė ironišku vienos švedų daininikės dainos posmu:
Turite daryti tai, ką daro Svensonai (t. y. švedai)
Ir neišsiskirti iš minios,
Turite tikėti, kuo tiki Svensonai,
Jei apskritai mąstote,
Turit daryti, ką daro Svensonai, jei apskritai ką nors darote.
Daniška „aritmetika“ – mažiau pinigų, mažiau globojamų vaikų, daugiau prievartinių vaikų atėmimų
Advokatas Sørenas Bernhardas Lindegaardas, padedantis šeimoms, siekiančioms susigrąžinti vaikus, pasakojo apie prievartinius vaikų atėmimus Danijoje.
Pasak S. B. Lindegaardo, Danijoje vaikų, augančių ne su savo biologiniais tėvais, skaičius pamažu mažėja. Jo nuomone, to priežastis – pinigai. 2008 m. Danija patyrė finansinę krizę. Tuo metu buvo sumažintos išmokos už globojamus vaikus, ir jų skaičius sumažėjo. Kita vertus, anot teisininko, statistika rodo, kad prievartinių vaikų atėmimų procentas auga. S. B. Lindegaardo manymu, tai rodo, jog sistemai trūkstant pinigų ir laiko, vaikai atimami skubotai, pakankamai neįvertinus situacijos. Pasak Danijos atstovo, 50 proc. atėmimo atvejų nėra gerai išnagrinėta vaiko situacija, o 27 proc. atvejų nesama veiksmų plano, kas vaikui nutiks ateityje, kai jis bus paimtas. S. B. Lindegaardas tvirtino, jog tėvai yra nežinioje, ar jie apskritai kada nors atgaus vaiką ir ką jie turėtų daryti, kad jį atgautų.
Danijos statistika atskleidžia, kad daugiausia iš tėvų atimama vaikų tarp 15–17 metų amžiaus. Nors vaikų nuo gimimo iki 3 metų atimama mažiausiai, bet jų skaičius auga. Taip pat daugėja kūdikių, kurie atimami iš tėvų iškart po gimimo. Pasak Danijos teisininko, net 50 proc. vaikų iki 3 metų yra atimami vos gimę.
Kaip (ne)tapti „įtartinam“
S. B. Lindegaardas priminė, jog pagal Danijos įstatymus tam, kad vaikas būtų atimtas iš tėvų, turi kilti grėsmė jo sveikatai ar vystymuisi. Tačiau čia galimos įvairiausios interpretacijos ir įvairiausi tėvų nesirūpinimo suvokimai. Antra atėmimų priežastis – smurtas. Čia omenyje turimas ne tik tėvų smurtas prieš vaikus, bet ir smurtas aplinkoje, giminaičių smurtas. Trečia atėmimo priežasčių grupė – jei vaikas vartoja narkotikus, alkoholį, turi elgesio probelmų. Ketvirta grupė – „kitos priežastys“. Pasak S. B. Lindegaardo, čia atsiveria plačiausia erdvė fantazijai.
Teisinikas pasakojo, kaip vyksta prievartinio vaiko atėmimo procedūra. „Viskas prasideda nuo įtarimo. Kaip šeima tampa įtartina? 40–50 proc. atvejų – šeima turi savo priešistorę ir jau yra stebima. Įtarimų daugėja ir pradedama byla“, – kalbėjo Danijos atstovas. „Įtariamaisiais“ tampa ir tėvai, kurie patys kreipiasi į socialinius darbuotojus pagalbos dėl problemų su vaikais, ir neretai tai galiausiai baigiasi prievartiniu atėmimu. Vaikai taip pat paimami iš tėvų pasiskundus patiems vaikams.
Vykstant vaiko paėmimo ar bandymo jį atgauti procesui, S. B. Lindegaardas pataria tėvams kiek galima ilgiau ir glaudžiau bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais, „nes jie priklauso galios struktūrai“. Jis prisiminė atvejį savo praktikoje, kai bandė padėti tėvams, kurių vaikas buvo atimtas iškart po gimimo. „Aš susitikau su socialiniu darbuotoju, jis man pateikė savo planą ir pasakė, jei nesutinku pagal jį bendradarbiauti, vaikas nebus grąžintas“, – tokį aiškiai vienpusišką „bendradarbiavimą“ ironizavo tesininkas.
Pasak S. B. Lindegaardo, pačiame teismo procese tėvų advokatui skiriama tik 20–30 minučių, į kurias įeina klausimai tėvams, dokumentų pateikimas, advokato pasisakymas, ir po to per penkias minutes nusprendžiama, ar vaiką paimti, ar palikti tėvams.
Vaikai globojami ir iš meilės, ir dėl pinigų
Danijoje atimti vaikai dažniausiai patenka į globėjų namus, globėjų šeimas. S. B. Lindegaardas neneigė, kad dauguma jų Danijoje – geri žmonės, mylintys vaikus. Tačiau jis pabrėžė, kad valstybės skiriamas atlygis už globojamą vaiką yra labai didelis. Todėl, jo nuomone, tuo piktnaudžiaujama, tad daugelyje globėjų šeimų auga per daug vaikų. Anot teisininko, tokie vaikai dažnai yra labai sužeisti, todėl globoti didesnį jų skaičių – labai sudėtinga. „Jei būtų mano valia, aš sumažinčiau išmokas ir vaikų skaičių globėjų šeimose. Iš tiesų globoti svetimus vaikus yra didžiulis darbas, tačiau tai turi būti daroma ne dėl pinigų, bet iš meilės vaikams“, – sakė jis.
Dalis atimtų vaikų patenka į institucijas, kadangi jie yra pernelyg traumuoti, ir jiems reikalinga profesionali pagalba. Tačiau S. B. Lindegaardas įsitikinęs, kad daugeliu atveju vaikai auga institucijose todėl, jog tai valstybei atsieina pigiau.
Tėvai „nurašomi“ ir dėl per menko intelekto koeficiento, ir dėl amžiaus
S. B. Lindegaardas pabrėžė, kad Danijoje, kaip ir Švedijoje, vaikai iš tėvų neretai atimami be pakankamo pagrindo arba visai be jo.
Pavyzdžiui, jo praktikoje pasitaikė atvejis, kai iš tėvų buvo paimtas vaikas iš karto po gimimo, nes esą jų intelekto koeficientas buvo nepakankamai aukštas. Tėvai dėl to labai nusiminė. Galiausiai jiems buvo leista matytis su vaiku valandą per savaitę, prižiūrint socialiniam darbuotojui. Tačiau jis savo ataskaitoje parašė, kad vaiko tėvas kūdikiu nesidomėjo, nes sėdėjo ir visą laiką šypsojosi. Iš tiesų vyras šypsojosi todėl, nes visada taip elgdavosi bandydamas atsipalaiduoti. Tada advokatas patarė tėvui kitą kartą taip nesielgti ir gavo socialinio darbuotojo ataskaitą esą tėvas nesidomėjo vaiku, nes netgi nenusišypsojo.
Kitas pavyzdys: byla, kai iš 17-metės motinos vaikas buvo atimtas iš karto po gimimo. Jai buvo leista šį pamatyti tik kartą per pumetį. S. B. Lindegaardo nuomone, mergina buvo gera motina, todėl jis bandė padėti jai vaiką susigrąžinti. Jis nusiuntė prašymą į atitinkamą instituciją, tačiau tuo metu vaikas sirgo, todėl buvo nuspręsta, kad jo negalima atiduoti motinai. Tad byla buvo parlaimėta ne todėl, kad mergina buvo bloga motina, bet dėl prastos vaiko sveikatos. „Taigi, vaikas buvo atimtas iš motinos, remiantis skirtingu argumentu nei iš pradžių“, – reziumavo advokatas.
„Tad kas yra gerai ir kas blogai Danijoje?“, – retoriškai klausė S. B. Lindegaardas. „Gerai yra tai, kad mes turime sistemą, kuri rūpinasi vaikais, ir ji yra reikalinga. Tačiau ši sistema turi turėti pakankamai pinigų. Nors dauguma socialinių darbuotojų yra geri žmonės ir myli vaikus, bet jie turi tiek daug darbo, kad jiems nepakanka laiko jį atlikti tinkamai“, – užbaigė jis.
Jungtinė Karalystė: pavogti vaikai
Žurnalistė iš Belgijos Florence Bellone kalbėjo apie vaikų atėmimus Didžiojoje Britanijoje. Už žurnalistinį tyrimą „Jungtinė Karalystė: pavogti vaikai” Europos Komisija ją apdovanojo Lorenzo Natali prizu, skiriamu žurnalistams už jų nuopelnus demokratijos ir žmogaus teisių plėtrai.
Pasak F. Bellone, Jungtinėje Karalystėje vaikai dažniau atimami iš sunkiai besiverčiančių tėvų ar imigrantų, tačiau neretai į „vaikų gelbėtojų“ akiratį patenka ir pasiturinčios šeimos.
F. Bellone priminė pernykšį atvejį, kai aukštas pareigas einanti Sičio darbuotoja Lucy Allen buvo priversta bėgti iš šalies, kad neprarastų savo kūdikio. Pasirodo, jai pakako šeimos gydytojui užsiminti apie ją kamuojančią depresiją dėl didžiulio darbo krūvio, kad šis apie tai praneštų socialiniams darbuotojams, ir būsima motina taptų įtariamąja. Pasak žurnalistės, šioje šalyje daugėja tėvų savižudybių, kurie neatlaiko socialinių darbuotojų spaudimo.
Tačiau labiausiai pažeidžiami yra imigrantai, atvykstantys į Jungtinę Karalystę ieškoti geresnio gyvenimo. Pasak žurnalistės, būdami labai naivūs, jie lengvai patenka į „spąstus“. „Pažįstu nemažai vaikus praradusių lietuvių tėvų, o pati siaubingiausia man atrodo vienos merginos istorija“, – pasakojo F. Bellone. Pasak žurnalistės, prieš keletą metų socialiniai darbuotojai nuvežė mergaitę į globos namus ir daugiau ja nebesidomėjo. Čia ji patyrė prievartą ir smurtą.
Vėliau mergina sutiko vyrą, kurį pamilo. Septyniolikos tapo nėščia. Tačiau socialiniams darbuotojams kažkodėl nepatiko afganų kilmės merginos draugas ir jie pareikalavo, kad ši jį paliktų – antraip neteks kūdikio. Mergina „apgavo“ socialinius darbuotojus esą paliko vaikiną. Tačiau jiems sužinojus tiesą, kūdikis iš motinos buvo atimtas iškart po gimimo ir teismo sprendimu atiduotas įvaikinti.
Pasak F. Bellone, Jungtinėje Karalystėje vaikų globa yra didžiulis pajamų šaltinis. Kai kurios šeimos globoja po 10–15 vaikų. Prieš keletą metų valstybė pradėjo mokėti pinigus ne tik globėjams, bet ir įvaikintojams. Įvaikinti vaikai turi pirmenybę patekti ir į norimą mokyklą.
F. Bellone nuomone, šeimos politiką JK geriausiai apibūdina Britų vyriausybės patarėjo Martino Narey įvaikinimo klausimais pasakymas: „Geriausi tėvai – valstybė.“
Parengė Jurga Žiugždienė
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
