Vitas Luckus legendose ir atminty

Laikas ne tik nuolat keičia mūsų aplinką, bet ir perpaišo praeitį.

Gyventa, atrodo, atvirai, beveik kaip ant delno, kai prisimeni daugumos įdomiausių ir talentingiausių jaunų meno kūrėjų ir intelektualų kasdienį bendravimą Vilniaus centro ar senamiesčio kavinėse ir kavinukėse prieš keletą dešimtmečių. Bet štai pralekia keli dešimtmečiai, pažintys nugrimzta užmarštin, o senų, neretai jau anapusybėn išėjusių bičiulių vardai aplimpa legendomis, kartais – labai keistomis.

1987 m. nusižudžiusio Vito Luckaus fotografijos darbų retrospektyvinė paroda, veikianti (iki vasario 16 d.) Nacionalinėje dailės galerijoje, sukėlė pelnytą susidomėjimą ir, žinoma, nemaža atsiliepimų. Parodos salėse į mus vėl prabilo mįslingasis Vitas, o spaudoje vėl atgijo įvairios legendos apie jį patį ir jo kūrybą.

Nesinorėtų, kad jos užgožtų gyvąjį Vitą Luckų, kokį pažinojome iš arčiau.

I. Legendos

Aptardama Vito Luckaus parodą savaitraštyje „7 meno dienos“ (2013.XII.13) Agnė Narušytė priminė nemažą įvairių atsiliepimų apie Luckų ir jo kūrybą. Visi atsiliepimai savaip įdomūs, tačiau be reikalo, mano galva, autorė pavadino juos „raktais“ į Luckaus pažinimą.

Ne vienas iš jų tėra klystkelis.

Pvz., sakymas apie Luckų, kad „jis buvo beprotis, iš kurio galėjai tikėtis bet ko“. Nesvarbu, kas šitaip sakė ar sako, akivaizdu, kad sakytojas buvo ar yra „statistinis vidurkis“, iš kurio galima tikėtis tik to, kas normalu, standartiška ir priimta „padorioje draugijoje“.

Kitas pvz.: „Nužudė jį sukritikavusį žurnalistą ir iššoko pro langą.“ Šis teiginys atsirado, matyt, iš nuogirdų, nežinant realios situacijos. Luckaus draugai tylėjo apie tragedijos priežastį anuomet ir tyli dabar, nes, dėkui Dievui, kai kur dar egzistuoja džentelmeniškumo kodas. Sunku tylėti, kai bičiulis apšmeižtas, bet neįmanoma viešai aptarinėti, už kokią žinią buvo nudurtas sugėrovas.

O dėl Luckaus nepakantumo kritikai? Nesąmonė. Juk Luckų kritikavo anuomet kas tik norėjo ir kiek norėjo. Ir ką? Visi jie liko gyvi sveiki, kai kurie – iki šiolei mėgaujasi šlove ir pagarba.

Dar vienas mėgstamas kartoti teiginys: „Jis buvo apimtas didybės manijos. Mėgo pasirodyti – vietoj šuns mieste vedžiojo liūtą.“ Vėl netikslus gandas. Luckai augino liūtuką, kurį Vitas padovanojo Taniai, ir, savaime suprantama, auštant išvesdavo į čia pat esantį paupį pasilakstyti ir t. t. Kai liūtukas paaugo, laiptinės kaimynai ėmė bijoti ir skundė šeimininką. Pagaliau teko atsisveikinti su liūtuku. Kur čia didybės manija? Nepažinojau atidesnio žmogaus – iš pusės žodžio suprasdavo bet kokio rango ar lyties pašnekovą ir kantriai klausydavosi visokiausių sapalionių, vidujai svarstydamas, kuo gali – ir kuo greičiau – padėti žmogui. Sakau „vidujai svarstydamas“, nes pokalbis dažnai baigdavosi Luckaus patarimu ar veiksmu – čia pat įkūnyti pašnekovo idėją, tarkim, pagauti taksi ir trenktis velniai žino kur, ten, kur vedė pašnekovo ar pašnekovės reikalas ar nostalgija.

Kita legenda: „Jis lėbavo be ribų.“ Gando šaltinis aiškus: „ribotas lėbautojas“, kurį riboja finansinės lėšos, mamos ar žmonos valia ir subtilus sveikatėlės puoselėjimas, viliantis išgerti nepastebimai ir pagyventi kuo ilgiau.

Esu jau rašęs pirmosios pomirtinės Luckaus parodos (1997) proga apie lietuviškos bohemos buitį ir dvasią sovietmečiu. Net pažangesnė inteligentija negalėjo suvokti mūsų kūrybinės bohemos esmės. O ką jau kalbėti apie tvarkingąją valdininkiją arba – kitaip tariant – padorią ir klusnią visuomenę, kuri baisėdamasi ar bjaurėdamasi stebėdavosi, kaip čia gali būti puikiu menininku kažkoks nepažabotas bohemos dalyvis, atseit – „pasileidėlis ir girtuoklis“. Kultūringoji inteligentija šiuo požiūriu beveik nesiskyrė nuo jos nekenčiamos partinės nomenklatūros ir vadinamosios aukštuomenės gandonešių poniučių. Visi mėgavosi savo padorumu, mielai pasišaipydami iš siautulingos menininkų buities, noriai pasakodavo būtus ir nebūtus dalykus apie „rubliašūdžio“ paprašiusį Paulių Širvį, apie Augustino Savicko pagėrimų odisėjas, Leonido Jacinevičiaus ir kitų „viešosios tvarkos ardytojų“ hepeningus Vilniaus restoranuose, kavinėse ar gatvėse. Visi tie dalykai savaip atspindėti prozoje. Jacinevičius įamžino anuometinių populiarių intelektualinių svetainių uždarus pasibendravimas romane „Arbata penktą valandą ryto“ (1979). Savo pirmajame romane „Tik priešas tavo priešams“ (1982), kurio elektroninę versiją įvardinau kaip simbolių romaną, vedžiojau skaitytoją su savo herojumi (finale jis beprasmiškai žūsta) po Vilniaus senamiesčio, priemiesčių ir Užupio geografinius labirintus, kur nuolatos atsitiktinai kryžiavosi jaunų kūrėjų, dailininkų, poetų, hipių ir čiabuvių sugėrovų likimai. Kiek vėliau Jurgis Kunčinas savo populiariausiame romane „Tūla“ (1993) atkūrė beviltiško gėrimo ir valkatavimo metafizinius atspalvius. Ir anuomet, ir dabar pasigirsta atsiliepimų apie autorių ir jų herojų degradaciją, socialinį pasyvumą. Recenzentai pasišaipydavo, bet potekstėje, atrodo, pavydėdavo anuometinei bohemai nežabotos laisvės, linksmo viešo šėlsmo, tabu laužymo, visiškos nepriklausomybės nuo viršininkų ir karjerizmo priesakų. Prisimenu, net santūrusis Juozas Aputis, pasklidus gandui, kad jau nubalsuota paskirti jam, rodos, Lietuvos valstybinę ar komjaunimo premiją, pirmiausia susimąstęs maktelėjo, o gerokai pakaušęs vakarop nužygiavo prie LKP CK pastato, buvusio anuomet prie pat Rašytojų sąjungos, ir užvertęs galvą po aukščiausios valdžios langais garsingais šūkiais paskelbė: „Eikit š…t su ta savo premija!“ Žinoma, valdžiai iš pat ankstyvo ryto buvo pranešta apie „neregėtą chuliganizmą“ , ir premija „nuplaukė“ – tučtuojau be jokių posėdžių buvo atšaukta.

Bohemiška menininkų buitis ir dvasia anuomet buvo savotiškas protestas prieš viešpataujančią prisitaikėlių elgseną ir tvarką. Prisimenu, kartą sunkiai pagiriojom kažkokioj šašlykinėj Lenino (dabar Gedimino) prospekte netoli Žvėryno tilto. Ir staiga niūrioje tyloje pasimuistęs Jonas Strielkūnas, atmintinai mokėjęs aibę gerų poetų eilių, garsiu balsu visai salei padeklamavo:

Tai buvo garsiausio rusų simbolisto Aleksandro Bloko ketureilis, pažodžiui lietuviškai maždaug toks: „Tu būsi patenkintas savo žmona ir pačiu savimi, savo skurdžia konstitucija, o štai poetas ilgam užgėrė, ir jam neegzistuoja jokios konstitucijos!“ Nebeprisimenu, kas dar sėdėjo prie mūsų staliuko, bet rusų poezijos genijaus formulė akimirksniu prikėlė mus iš bedugnės apatijos, ir mes visi vienu balsu bent penketą kartų garsingai padeklamavom nustebusiems šašlykų valgytojams mūsų užgėrimo didžiąją prasmę… Anuomet visi mokėjo rusų kalbą. Be abejo, nebuvom suprasti ir pagaliau išgirdom pažadus iškviesti miliciją, jei nenutilsim. Nežinia, kuo galėjo viskas baigtis – gal kelione į milicijos skyrių, gal į blaivyklą, gal dar blogiau (už konstitucijos paniekinimą!). Šiandien daugel kas prisimena tragišką Gintaro Beresnevičiaus mirtį policijos automobilyje pakeliui į blaivyklą, tačiau sovietmečiu, patikėkit, žinojome daugelį tragiškų, bet nutylėtų „nepaklusnios bohemos“ netekčių ir „nelaimingų atvejų“. Taigi – konstitucija, kaip visados, buvo ir yra skaniai valgančiųjų, o ne sunkiai gurkšnojančiųjų pusėje.

Be abejo, už viską – ir už įtemptą, sekinančią kūrybą, ir už juodą, sekinantį gėrimą – tekdavo mokėti pertemptais nervais ir sveikata.

O Luckui dar reikėjo atlaikyti ir atvirą, beveik oficialų jo kūrybos ignoravimą. Jis buvo persona non grata sovietinės fotografijos parodose ir valdžios kabinetuose. Ten trynėsi kiti Lietuvos fotografai, kurie puikiais atvirukais liudijo Lietuvos gamtos grožį, senosios architektūros vertybę, gražius kaimo žmonių veidus etc. Jiems byrėjo premijų pinigai, laureatų vardai, pagyrimo raštai, pakvietimai į valdžios banketus.

O ką Luckus?

Mandagiausias žodis, kurį ištardavo valdžios elitas ir jo prielipos, buvo BOHEMA. Ko iš jo norėti – girtuoklis, paleistuvis, sovietinės tikrovės juodintojas. Neišleisdavo net į socialistines šalis.

O dar visur esančio saugumo šmėkla. Psichinės įtampos priežasčių nesuvokę, nesuvoksim ir Luckaus. Net jį gerai pažinojęs ukrainietis fotomenininkas ir prozininkas Jurijus Rupinas (1946–2008) savo prisiminimuose paviešino nuomonę, esą „reikia paminėti, kad Vitas vis dėlto buvo psichikos ligonis“. Dar vienas gandas. Laimė, kad pats Rupinas nejučia sugriauna savo teiginį. Pasak jo, „psichinę“ Vito ligą „liudija kai kurios jo gyvenimo aplinkybės. Pavyzdžiui, jis buvo visiškai įsitikinęs, kad jį nuolat seka KGB, ir daug kartų pateikė įtikinamų, kaip jam atrodė, to įrodymų. Tania ir jo artimi draugai žinojo šią jo silpnybę, tačiau nemėgino jo įtikinėti, kad tokie spėjimai niekuo nepagrįsti.“ Deja, pats Rupinas netruko įsitikinti, kokie „nepagrįsti“ Vito spėjimai. „Kai grįžome namo iš viešnagės Vilniuje, kurios metu lankėmės svečiuose pas Dichavičių, jau kitą dieną buvome iškviesti į KGB, kur jau buvo žinoma ne tik apie pačią kelionę, bet ir tai, kas buvo kalbama per susitikimus su mūsų naujais pažįstamais. Taigi priežasčių įtarimams Vitas turėjo, tačiau šie jo įtarimai kartais tapdavo tokie paranojiški, kad peržengdavo sveiko proto ribas…“

Žinoma, būdavo ir ribinių situacijų. Kažkurią vasarą iš tikrųjų teko pabūti garsiojoje Vasaros gatvėje, kur vienoje palatoje atsidūrėme, visų mūsų nuostabai, ir aš, ir Vitas, ir Romas Granauskas, ir Bronius Radzevičius. Kiekvienas patekom savais keliais, nes anuomet į Vasaros gatvėje esantį psichiatrijos ligoninės skyrių ne vienas meno žmogus per pažintis ar kaip kitaip atsiguldavo „restauracijai“. Palatoje linksmai gyvenom, juokavom, žaidėm šachmatais, slaptai (kaip kalėjime) virėm čefyrą (itin stiprią arbatą), kuriam virti Vitas sutaisė kažkokį vielinį prietaisiuką, jungiamą į elektros lizdą. Atrodė, viskas linksma ir paprasta. Nors kartą, prisiminęs, kad Bronius niekad per daug nemėgdavo alkoholio, nusistebėjau: „O kas tave čia atvarė?“ Bronius pasivėdėjo mane prie lango ir tylus atsakymas mane pribloškė: „Matai, man nekas, girdžiu balsus, liepia imti kirvį ir smogti…“ Bronius vienintelis palatoje net nevaizdavo linksmo, nerūpestingo, lyg aiškiausiai nujausdamas savo tragišką lemtį. Mes gi, apraminę ištąsytus nervus, vienas po kito išsivaikščiojom po namus.

Gyvenimas tęsėsi, bet, atrodo, retai kam pavykdavo įkūnyti Leonido Jacinevičiaus viltį, kurią jis taip ryžtingai buvo paskelbęs savo apysakos pavadinime „Keičiu gyvenimo būdą“ (1974). Pačiam Leonidui tikrai nepavyko. Kelis mėnesius prieš jo ankstyvą mirtį (1995) susidūrėme troleibuse. Į mano banaliausią klausimą: „Kaip laikaisi?“ atsakė ramiai: „Neturiu darbo. Nėra pinigų. Vis dažniau galvoju, kad mano vienintelė išeitis – savižudybė.“

Kokios čia psichikos ligos? Čia valingo ir išdidaus žmogaus pasirinkimas.

Kitas dalykas, kad kūrybinė bohema lengvai nušluodavo visas apkalbas savo talento galia ir įspūdingais kūrybos vaisiais. Daug kas tiesiog negalėdavo suvokti, kada bohemininkai dirba ir kuria, jeigu ištisom dienom ir naktim filosofuoja prie buteliais žvilgančių stalų. Mėgdavom aiškinti, kad turim savo dvynius, kurie dirba namie, kol mes švenčiam užstalėse.

Tokiomis aplinkybėmis anuometinė lietuvių kūrybinė bohema dažniausiai ir pirmiausiai sulaukdavo šlovės ne Lietuvoje, kur visi viską apie visus žino, o svetur, kur žmonės mato ir vertina pačią kūrybą, o ne kūrėjo gyvenimo būdą.

Neverta per daug stebėtis, kad Luckus, ne itin žinomas ir pageidaujamas Lietuvoje, savo darbų pirmąją parodą surengė draugų maskviškių padedamas tik 1982 m. Maskvoje, kur klestėjo neoficialus, pusiau pogrindinis kultūrinis bendravimas. Ir iš karto pateko į tarptautinį žinovų akiratį! O čia iškilo ir jo neįprastos kūrybos vertinimo problema, dėl jos taip pat noriu pasidalinti keliomis mintimis.

II. Interpretacijos

Greta su legendomis apie Luckų gausiai plinta ir tokie jo kūrybos vertinimo stereotipai, kurie ir vėl, mano galva, laukia kritiškesnio patikslinimo.

Bene dažniausiai Luckui menininkui taikomas epitetas – „maištininkas“.

Regis, pirmasis jį plačiau pavartojo ir įtvirtino maskvietis Levas Aninskis. Beje, Aninskis nebuvo menotyrininkas, kaip dažnai rašoma Lietuvoje, o literatūros kritikas, vienas įdomiausių Tarybų Sąjungoje. Jis dirbo žurnale „Družba narodov“, o man teko keliolika metų kartu su Justinu Marcinkevičiumi būti šio žurnalo tarptautinės redkolegijos nariu, taigi – tekdavo bendrauti su Aninskiu po kelis kartus per metus. Levas paprastai rašydavo apie poeziją, todėl šiek tiek nustebau, kai jis man įteikė savo knygą apie Lietuvos fotografus su mielu autografu („Algiui Bučiui – nuo seno jausdamas bendrystę…“). Nustebino ir klaikiai „neprekinė“ knygos išvaizda. Knyga išspausdinta Vilniuje 1984 m., kai lietuvių knygų leidyba garsėjo aukštu estetiniu lygiu, o čia – atspausta ant prasto popieriaus ir dar rotoprintu. Be to, keistai pavadinta – „Apybraižos apie lietuvių fotografiją. Metodinė mokymo priemonė“. Tiesa, šį keistą pavadinimą Aninskis savo ranka buvo užbraukęs ir užrašęs naują „Saulė pro šakas“ (Solnce v vetviach). Paklausiau, kodėl leidinys keistokas. Levas, kaip visados, liko korektiškas, kažką sumurmėjo apie sudėtingas leidybos aplinkybes, signalinį variantą ir pan.

Bet perskaitęs knygą pamaniau, kad šis Lietuvos TSR fotomeno draugijos leidinys, ko gero, nelabai atitiko lietuvių užsakovų lūkesčius – jame tik formaliai buvo laikomasi anuomet Lietuvoje jau nusistovėjusios fotomenininkų hierarchijos. Garsieji klasikai tarsi sulaukė mažiau dėmesio už tuos, kuriuos Aninskis vadino maištininkais, jaunesnius – „antrojo ir trečiojo ešelono“ – menininkus, kuriuos kritikas atkakliai ir išradingai mėgino sudėlioti į tą pačią ypatingą „lietuvišką nacionalinio fotomeno mokyklą“. Anuomet buvo madinga ir paranku rašyti apie „nacionalines mokyklas“ TSRS prozoje, tapyboje, architektūroje ir t. t., ginant atskirų tautų tradicijas ir jų įdomiausius meno reiškinius. Ir staiga įžangoje kritikas stebisi, kad Antanas Sutkus, „vienas iš nedaugelio pripažintų, garsiausių ir apvainikuotų atstovų, vienas iš lietuviškos fotomeno mokyklos pradininkų, 1977 m. abejoja tokio termino tikslingumu, teigia, kad per anksti apie tai kalbėti“. Maskviečiai nepasidavė – gynė 1969 m. pasirodžiusį (žurnale „Sovetskoje foto“) terminą, ir kritikas Viktoras Diominas nusprendė, kad neužtenka straipsnių, reikia knygos apie „lietuvišką mokyklą“.

Gal klystu, bet ir šiandien manau, kad anuometinė Aninskio apybraiža iki šiolei teikia bene plačiausią lietuviško fotomeno chronologinę panoramą nuo pirmosios 1967 m. antologijos iki 1984 m. debiutantų. Tačiau knygoje slypėjo ir neigiamas užtaisas. Viena vertus, buvo įdomu, kad Aninskis ne šiaip sau charakterizavo dešimtis Lietuvos fotomenininkų, o nuolatos lygino vieną su kitu: Sutkų – su Rakausku, Kunčiumi, Kunčių – su Macijausku, Macijauską savo ruožtu – su Kalveliu, Kalvelį – su Rakausku ir t. t. Ne pavieniui, o bendros raidos koordinatėse atsiranda Dichavičius, Ruikas, Baranauskas, Zavadskis, Vaicekauskas, Straukas, Mežanskas, Orintaitė, Naujikas. Ir čia, idant „lietuviškos mokyklos“ raida nenutrūkstamai tęstųsi, atsiranda „maištininkas“ Luckus, po kurio eina dar kiti „maištininkai“ nuo Šeškaus, Budvyčio iki atsiskyrėlio Butyrino ir palaipsniui debiutavusių anuomet jauniausiųjų – Šontos, Požerskio, Šimkaus, Bareišio, Stanionio, Juškelio, Jankūno, Lukšėno, Drazdauskaitės, Balčyčio, Pačėsos, Bubelytės, Janiūno, Kaupinio, Vilpišausko, Švenčionio, Maldučio…

Kai kurie, kaip šiandien žinome, jau seniai paliko fotomeną ar šiaip užmiršti, mažai žinomi, retai prisimenami, tačiau Aninskio įžūlumas ir pranašumas – istorinė panorama su įdomiais meistrų palyginimais – paliko keistą psichologinį įspūdį, gal net supriešino menininkus, suvarytus į savotiškas lenktynes: „Kuris didesnis maištininkas? Kuris modernesnis?“

Kadangi „maištininko“ laurų vainikas buvo gana atvirai atiduotas Luckui, savaime (juk gyvename Lietuvoj – nedidukėj šaly) atsirado priešiškumas karūnuotam „maištininkų“ karaliui. Iš čia kilo Luckui nemaža nereikalingų kliūčių, priekaištų, nutylėjimo ar ignoravimo atvejų, kurie, be abejo, dar labiau didino nervinę menininko įtampą. Gal dėl to pats Luckus vienu metu nusigręžė nuo lietuvių fotomenininkų bendrijos. Tuo labiau kad ir teoriškai klaidinga buvo idealizuoti tą bendriją kaip specifinę vieningą „lietuviško fotomeno mokyklą“.

Tikrai originalių kūrėjų niekados neįmanoma sugrūsti į „vieną mokyklą“, į kokį nors vieną „izmą“ (neretai Luckų mėginama sugrūsti į postmodernizmą). Gaila, bet, mano galva, Lietuvoje dar nemokame kalbėti apie savo originaliausius menininkus kaip apie unikumus, neturinčius analogų savo aplinkoje ir epochoje (Donelaitis, Čiurlionis ir pan.). Vis mėginame „eksponuoti“ juos už Lietuvos ribų ne kaip unikalius genijus, o kaip lietuviškus populiarių pasaulinio meno krypčių variantus. O variantai niekam neįdomūs – pasaulis laukia unikumų. Kad juos atskleisti įmanoma, bene vienintelė mūsų kultūrologijoje pastaraisiais metais sėkmingai įrodė Viktorija Daujotytė, parašiusi net kelias nestandartines, iš principo uždaras, giluminės psichologijos tyrimų nužymėtas monografijas apie unikalius mūsų poetus Sigitą Gedą ir Joną Strielkūną.

Luckaus, manau, neviliojo nei prisitaikymas prie sovietinio meno Prokrusto lovos, nei maištininko vaidmuo „lietuviškoje mokykloje“. Gal iš dalies dėl to jis visam dešimtmečiui atsidavė reklamos rinkai, nors ir čia pasidarbavo ne tik „dėl didelių pinigų“. Ėmė kurti neregėtai smagius ir originalius projektus, greitai tapo reklaminės fotografijos lyderiu tiek savo sumanymais, tiek paties pasigamintais technikos dalykais ne tik Lietuvoje – jį nuolat kviesdavosi kitataučiai vietinių ir tarptautinių parodų apipavidalinti…

Tuo labiau nederėtų daryti iš Luckaus „kankinio“, kurio kūryba niekieno nebuvo pripažinta. Ir iš viso neteisinga, mano galva, būtų toliau plėtoti „maištininko“ įvaizdį, bandant žūtbūt surasti ir įvardinti, prieš ką gi maištavo Luckus. Manau, kad jis prieš nieką specialiai nemaištavo – tiesiog dirbo ir kūrė taip, kaip jam atrodė įdomiausia dirbti ir kurti.

Šiandien ypač mėgstama pabrėžti, kad nemaža Luckaus darbų buvo skirti pašiepti, nuvainikuoti, demaskuoti sovietinę tikrovę, esą jo darbuose šaipomasi iš „sovietinės ekonomikos, tuščių parduotuvės vitrinų“, lozungų, plakatų ir t. t. Visados sakiau ir pakartosiu, kad Luckus, kaip ir dauguma man pažįstamų bendraamžių intelektualų bei talentingiausių menininkų, gana šaltai, net skeptiškai žiūrėjo į tiesioginę polemiką su partinės nomenklatūros ideologija.

Ir ne todėl, kad vengė persekiojimų ar iš principo nepritarė bėgantiems iš Tėvynės į užsienį disidentams, iki šiolei garsinantiems savo „emigracinio heroizmo“ legendas, kurias taip akivaizdžiai apnuogina mūsų dabartinė, jau masinė emigracija į laisvesnes, patogesnes ir turtingesnes šalis. Tiesiog sovietinė realybė buvo tokia primityvi ir melaginga, kad, atrodė, neverta kūryboje smulkintis iki politinių anekdotų „drąsos“. Ypač kai trūksta tikrosios drąsos įsitraukti į rizikingą pogrindžio kovą su okupaciniu režimu. Antisovietiniai anekdotai geriau tiko prie alaus bokalo, o ne menui, tarkim, avangardinei fotografijai ar egzistenciniam romanui.

Akivaizdu, kad Luckaus fotografijose visa anuometinė realybė užfiksuota raiškiai ir tiksliai – turime savotišką palaipsniui nykstančios ir beprasmiais pelenais virstančios buities enciklopediją. Kokios buities? Tik sovietinės? Deja, kiekvienos žmogiškosios buities. Žvelgiant į Luckaus ciklus, mums tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia kažkokia specifinė, sovietinė buitis. Žmogaus protas taip sutvarkytas, kad galėtų ginti žmogų nuo jo gyvenimo aplinkos, stumdamas skurdą ir purvą į praeitį. Vis tiek – sovietinę ar ikisovietinę, šeimyninę ar tautinę praeitį. Svarbu – kuo toliau nuo dabarties, nuo šiandien ir dabar savo asmeninės laimės siekiančio Savęs. Visais laikais visų valdžių ideologiniai teisintojai visados jums paaiškins, kad praeities gyvenimo tvarkytojai buvo daug prastesni, žiauresni ir kvailesni už nūdienos gyvenimo tvarkytojus. Luckus turėjo drąsos faktografiškai parodyti, kaip marazmatiškai tvarko gyvenimą sovietiniai ideologai. Buitinis fonas jo fotografijose, be abejo, rėkte rėkė apie sovietinės tikrovės skurdą ir netvarką, ir savaime suprantama, kad valdžios atstovai nenorėjo matyti jo darbų parodų salėse.

Tačiau Luckus žvelgė ir ėjo daug toliau. Nemaži ciklai („Požiūris į senovinę fotografiją“ ir kt.) su senovinių nuotraukų skiautiniu panaudojimu dabarties fotografijoje šaukte šaukia apie visuotinį socialinio ir istorinio drabužio laikinumą. Luckaus parodoje akis į akį susiduriame su buities beprasmybe filosofiniu ir eschatologiniu (Paskutinio teismo) požiūriu. Neatsitiktinai Luckų taip traukė viduramžių ir Renesanso sankirtos unikalus tapytojas Hieronymus Boschas, kurio pėdsakai akivaizdūs kai kuriuose cikluose. Visi tie madingi ar iš mados išėję drabužiai, galvos apdangalai ir kriauklių pavidalo būstai tėra apgailėtini, beprasmiškai kintantys žmogaus pasipuošimo, pasigražinimo ir modernesnio patogumo dalykai. Jie keičiasi tarsi kaleidoskope ir pranyksta kaip istorijos vėjų nešiojami menkniekiai.

Kartais man atrodo, kad pirmiausiai eschatologiniu keliu eidami mes galėtume priartėti prie Luckaus gyvenimo bei meno credo ir jam rūpimo klaikaus egzistencinio klausimo: kaip Tu gali gyventi būties marazme?

Jau minėto rašinio apie Luckaus parodą autorė Agnė Narušytė labai gražiai interpretuoja garsiąją fotografiją: „Purvinu keliu darda mėšlo prikrautas vežimas, virš jo susitvenkęs juodas debesis, bet vežimo gale sėdintis vaikas atsisuka į fotografą ir šypsosi.“ Ir čia pat prisimena, kaip fotografiją pakomentavo jai pažįstamas užsienietis, atseit: „Šitas vaizdas man primena Lietuvą – sėdi mėšle ir laimingi…“ Komentaras tipiškas, bet trumparegiškas: žiūrovas mato tik pirmąjį planą. Užsienietis nesuvokia, apie ką mąsto Luckus. „Mėšlas“ čia tėra maksimaliai sustiprina metafora. Ji puikiai tinka net steriliausiam užsieniui, nors vietoj „mėšlo vežimo“ ten pūpsotų mersedesas, o fone kiltų ne tvartai, bet žvilgantys architektūriniai akvariumai su žmogelių šešėliais languose, su naujausios kartos kompiuteriais ant stalų, elektriniais židiniais, milžiniškais televizorių ekranais ir kvapiais klozetais, į kuriuos „ne mėšle“ gyvenantys pasaulio piliečiai krauna ir krauna savo vienintelę nedirbtinę ir nevirtualią nuosavybę… Gaila gamtos vandenų, ir tiek.

Luckus – negailestingas egzistencialistas. Jo akis – nepermaldaujama fotoaparato akis, bet aparatą valdo žmogus be iliuzijų – Vitas Luckus. Žinoma, gal ir jis turėjo iliuzijų, kuriomis nuoširdžiai troško patikėti. Jaunystėje mes visi turėjom iliuzijų, kaip ir garsiausias prancūzų egzistencialistas Sartre’as, kuris vis dėlto atkakliai ir ilgai kabinosi, tarsi už šiaudo, už marksizmo, vildamasis, kad kur nors (pvz., Tarybų Sąjungoje) kada nors (pvz., dar XX amžiaus pabaigoje) kam nors (pvz., doriems komunistams) pasiseks sukurti teisingesnę ir laimingesnę nei Vakaruose ar JAV visuomenę. Šiuo atžvilgiu ne vienas anuometinis homo sovieticus buvo įžvalgesnis už garsųjį prancūzų filosofą, nes iš arti ir savo akimis matė ne idėją, o nuogą realybę. Luckaus egzistencializmas – juodas ir visiškai asocialus.

Jau ankstesnėse ir ypač poreklaminio periodo Luckaus fotografijose žmogaus apvalkalai tėra tiksliai fotoaparato fiksuojami, bet išnykstantys be pėdsako žmogaus įrėminimai – moters ar vyro drabužiai, ordinai ir papuošalai, butai ir karstai, lėkštės ir peleninės, taurės ir buteliai, vežimai ir automobiliai, parduotuvių reklamos ir partiniai plakatai, dvasininkų sutanos ir bikiniai, žodžiu, visa žmogaus atributika. Ir nesvarbu – komfortas ar diskomfortas, švara ar purvas, prabanga ar skurdas, priklausomai nuo šalies papročių ir piliečio turto…

Luckus ir šiandien nuolat klausia mūsų: tad kas gi yra pats žmogus? Kaip iki jo prasismelkti pro kalnus dabarties ir praeities dekoracijų ir kaukių?

Vienas geriausių Boscho ir jo laikų meno žinovų vienuolis José de Sigüenza, ispanų karaliaus bibliotekininkas, prižiūrėjęs didžiausią Europoje (po Vatikano) biblioteką Eskorialio rūmuose, aiškino, jog „skirtumas tarp šio žmogaus (Boscho) darbų ir kitų dailininkų darbų yra tas, kad kiti stengiasi pavaizduoti žmones tokius, kaip jie atrodo iš išorės, o jam užtenka vyriško ryžto vaizduoti žmones tokius, kokie jie yra viduje“. Manau, kad kiekvienas, kurį yra fotografavęs Luckus, gerai prisimenate, kaip jis stengdavosi maksimaliai priartėti, tiesiog prisikišti su savo fotoaparatu prie jūsų veido. Tarsi jam visiškai nesvarbus tapo fonas, prarado prasmę net užuominos apie jūsų aplinką ar aprangą. Vien tik veidas ir jūsų akys. Jausdavaisi tarsi negailestingai užklupta bejėgė auka priešais kiaurai reginčio aparato karštligiškai blykčiojančią akį… Likimo Akis, žvelgianti tiesiai į jūsų vidų.

Toks ir jo garsusis dvigubas autoportretas su Tania – du veidai iš arti be jokio papildomo reikšmingesnio fono. Žiūrovas gauna gryną iššūkį: ar pajėgsi įspėti, kas mudviejų akyse, kas viduje? Manau, kad absoliučiai teisi buvo prasmingai išdėliotos parodos kuratorė Margarita Matulytė, pavadinusi paskutinį skyrių „Suvokti. Žmogus en face“. Kaip čia neprisiminsi vėlyvojo Rembrandto portretų ir autoportreto su išnyrančiais iš klampios tamsos veidais, žiūrinčiais tiesiai mums į akis…

Šiandien galime įvairiai vertinti Vito Luckaus kūrybinį palikimą ir jį patį – geranoriškai ar skeptiškai, pagarbiai ar pašaipiai. Bet akivaizdu, kad menininkas aplenkė savo laiką ir kol kas mums sunku net nuspėti, kiek toli ir kaip pranašingai aplenkė. Ne kartą pagalvoju, kad už nerūpestingos bohemiškos Vito kaukės slypėjo būtent Aiškiaregys. Niekados neužmiršiu, kaip mane nustebino pirmą kartą apsilankius Luckų bute keistai nutapytas takelis: netoli durų nuo židinio kilo ryškiais dažais nutapytos basos žmogaus pėdos – tarsi kažkas pakilo aukštyn siena ir nuėjo lubomis, palikdamas ant jų ryškias pėdas, iki pat lango, kur pėdos nutrūksta – tarsi kas būtų lubomis basas išėjęs pro langą…

Tapybinis Vito pokštas? Interjerinės tapybos akibrokštas?.. Man jis virto makabriškos pranašystės ženklu iš karto po Vito savižudybės – iššokus pro langą…

Kažkada bandžiau nusakyti mūsų talentingojo išeivio dramaturgo, prozininko, poeto ir aktoriaus Antano Škėmos kūrybinį credo jo paties 4 žodžiais: „Nuogas žmogus žiaurioje Visatoje.“ Šiandien surizikuočiau 4 žodžiais nusakyti ir Vito Luckaus credo: „Žmogaus veidas beprasmėje Visatoje.“

satenai.lt