Žemė už tankus: kaip išparduodama valstybė

Tęstinis publikacijų ciklas „Kovo 11-ąją minint“

Kol visuomenei pasakojama apie „didėjantį saugumą“, Lietuvoje vyksta senas ir gerai pažįstamas procesas – valstybė atsisako savo turto, o šis atsisakymas visuomenei pateikiamas kaip patriotinė pareiga.

Schema paprasta. Parduodama valstybinė žemės ūkio paskirties žemė, o didžioji dalis gautų lėšų nukreipiama į gynybą. Iš pirmo žvilgsnio viskas skamba nepriekaištingai: kas gi prieštaraus gynybai? Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinė apgaulė. Kai prie sprendimo priklijuojamas žodis „gynyba“, visuomenei tarsi pasiūloma nebeklausti.

O klausti yra ko.

Valstybė atsisako turto, kuris yra ribotas, ilgalaikis ir strategiškai reikšmingas, kad gautų pinigų šiandienai. Žemė parduodama, pinigai išleidžiami, o po to lieka mažiau valstybei priklausančio turto ir nauji poreikiai. Tai primena ne atsakingą valdymą, o trumparegišką buhalterinį triuką.

Dar daugiau klausimų kelia tai, kad kalbama ne apie klasikinę atvirą rinką, o apie tvarką, kurioje valstybinė žemė tam tikrais atvejais gali būti įsigyjama ne aukciono būdu. Ir problema čia ne tiek ta, kad žemė galbūt būtų parduota pigiau. Problema pirmiausia ta, kad ji apskritai parduodama, o ne išlaikoma valstybės rankose. Be to, kai nėra aukciono, nėra ir rinkos varžymosi, kuris galėtų kainą pakelti dar labiau.

Formaliai bus kalbama apie procedūras ir kriterijus. Tačiau gyvenime dažniausiai laimi ne tas, kuris turi mažiau galimybių, o tas, kuris turi daugiau kapitalo, daugiau teisinės pagalbos ir daugiau administracinio pajėgumo.

Todėl pagrindinis klausimas paprastas: kam tokia tvarka realiai palankesnė? Smulkiajam ūkininkui ar tiems, kurie jau seniai moka iš sistemos pasiimti viską, kas joje atsiduria?

Būtent todėl visa ši istorija pagrįstai kelia įtarimą, kad po gynybos lozungais slepiamas dar vienas valstybės turto perdalijimo etapas. Ne visuomenės naudai ir ne valstybės strateginiam savarankiškumui stiprinti, o tam, kad stipresni rinkos dalyviai dar labiau sustiprintų savo pozicijas.

Žemė nėra paprasta prekė. Tai teritorinis, ekonominis ir strateginis išteklius. Šiandien ją parduoti lengva. Tačiau rytoj gali paaiškėti, kad toje pačioje vietoje reikės infrastruktūros, logistikos ar nacionalinio saugumo objekto. Tada valstybė jau nebespręs kaip šeimininkė – ji eis tartis kaip prašytoja.

Svarbu ir tai, kad ši kryptis neatsirado savaime. Ją politiškai stūmė Landsbergių partija – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kuriai vadovauja Laurynas Kasčiūnas. Būtent ši politinė stovykla įtvirtino logiką, kad valstybinę žemę galima paversti patogiu pinigų šaltiniu ir pridengti „gynybos“ vardu.

Kapčiamiesčio poligonas ir valstybinės žemės pardavimas yra skirtingi mechanizmai, bet ta pati politinė logika: kai valdžia pasako žodį „gynyba“, žemė tampa nebe bendru valstybės turtu, o priemone jos momentiniams tikslams.

Todėl problema – ne vien atskiri sprendimai ar pavienės pavardės, o pats požiūris: valstybės turtas nebelaikomas ilgalaikiu strateginiu pagrindu, o vis dažniau traktuojamas kaip išteklius momentiniams politiniams tikslams ir pinigams gauti.

Visuomenei sakoma: tai saugumas. Tačiau visuomenė turi teisę atsakyti: ne, tai ir valstybės turto mažinimas.

Jei valstybė „stiprinama“ išparduodant tai, ką ji privalo saugoti, tai jau ne atgrasymo politika. Tai valstybės ardymas, pridengtas „Rusijos atgrasymo“ lozungu.

Šios iniciatyvos mechanizmas genialiai ciniškas. Paskelbta, kad parduodame valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, o 80 proc. gautų lėšų skiriame „Gynybos fondui“. Kas išdrįs prieštarauti? Jei abejoji šiuo „sandoriu“, vadinasi, esi prieš kariuomenę, prieš saugumą, galbūt net „priešiškas elementas“. Tačiau po šia patriotizmo skraiste slepiasi elementari aritmetika. Valstybė parduoda turtą, kuris yra „amžinas ir nuolat brangstantis“, kad nusipirktų techniką, kuri „nuvertėja ir genda“ vos išvažiavusi iš gamyklos. Tai tas pats, kas parduoti protėvių žemę, kad susimokėtum už vienerių metų apsaugos paslaugas. Po metų neturėsite nei žemės, nei apsaugos, o apsaugos bendrovė pateiks naują sąskaitą.

Kazys Strakevičius.

P. S.

Seime ši kryptis buvo stumiama per trijų susijusių projektų paketą: Valstybės gynybos fondo įstatymo Nr. XIV-2775 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-4285, Žemės įstatymo Nr. I-446 11 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-4286 ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 1, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-4287.

Po pateikimo 2024 m. gruodžio 12 d. šiam projektų paketui pritarta vienu bendru balsavimu: už – 82, prieš – 1, susilaikė – 0.

Priėmimo stadijoje 2025 m. gruodžio 11 d. jau buvo balsuojama atskirai: dėl XIVP-4285(2) – už 76, prieš 0, susilaikė 0; dėl XIVP-4286(2) – už 74, prieš 0, susilaikė 0; dėl XIVP-4287(2) – už 73, prieš 0, susilaikė 2.

P. P. S.

Svarbu pažymėti – vienas šių įstatymų iniciatorių yra Landsbergių partijos narys, kaip tik šiuo metu dėl korupcinių skandalų iš Seimo pasitraukęs Kazys Starkevičius.

PASTABA

Dar iškalbingesnis yra pats galutinis balsavimas Seime. Landsberginiai šį paketą paleido į trasą, bet galutiniame finiše nuo jo ėmė trauktis. 2025 m. gruodžio 11 d. priėmimo stadijoje projektus Seime jau pristatinėjo ne TS-LKD (Landsbergių) atstovas, o Tomas Domarkas iš „Nemuno aušros“ frakcijos.

Landsbergių partija nesiryžo šio paketo paremti atvirai ir nuosekliai: dėl vieno projekto balsavo prieš, o dėl dviejų kitų apskritai nedalyvavo. Tai labiau panašu ne į principingą poziciją, o į politinį manevrą: idėją stumti, bet atsakomybės už jos galutinį įtvirtinimą vengti.



Susiję:

Dingęs Lietuvos okeaninis laivynas, arba kaip „nepriklausomybės genijai“ nuskandino aukso gyslą (I d.)

Pieno valstybė: nuo pasaulinio penketuko iki išlikimo dramos