„Baltijos tragediją“ prisimenant

Revoliucijos ir kontrrevoliucijos dialektika Baltijos regione prieš šimtą metų ir dabar
 
Prieš šimtą metų – 1919 m. vasario 8 d. – prie Kėdainių kautynėse su Kauno kryptimi puolančia Raudonąja armija žuvo savanoris Povilas Lukšys, jis tapo pirmąja Lietuvos kariuomenės auka Lietuvos nepriklausomybės kovose. 1919 m. vasario 13 d. atremiant Raudonosios armijos bandymą prasiveržti prie Kauno iš pietų ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius. Lietuvos kariuomenės kontrpuolimas 1919 m. pavasarį ir vasarą vyko bendro baltųjų armijų puolimo fone. Rugpjūčio 25 d. iš bolševikų buvo išvaduoti Zarasai (beje, vieno baltųjų lyderių – P. Vrangelio – gimtasis miestas), ir fronto linija buvo perkelta prie Dauguvos upės. Rugpjūčio 31 d. A. Denikino pajėgos užėmė Kijevą ir tęsė puolimą Maskvos link. Rugpjūčio 26 d. Rygoje pirmininkaujant Antantei įvyko visų antibolševikinių regiono jėgų – Šiaurės vakarų savanorių armijos (vadovaujamos generolo N. Judeničiaus), Vakarų savanorių armijos (vadovaujamos generolo P. Bermonto-Avalovo), Lenkijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos – atstovų susitikimas. Deja, pasiektas susitarimas dėl veiksmų prieš bolševikus koordinavimo Petrogrado (taip tuomet vadinosi Sankt Peterburgas) kryptimi taip ir nebuvo įgyvendintas. O juk bolševikų valdžia 1919 m. spalį buvo ant žlugimo ribos. Spalio 6 d. baltieji užėmė Voronežą, spalio 13 d. – Oriolą. Iki Maskvos buvo likę įveikti apie 300 kilometrų. Vykdydama operaciją „Baltasis kalavijas“ Šiaurės vakarų armija spalio 20 d. užėmė Pulkovo aukštumas, nuo kurių jau matėsi Petrogrado bažnyčių bokštai. Tačiau tuo metu, kai Šiaurės vakarų armija kovėsi su daugiau kaip dvigubai didesnėmis bolševikų pajėgomis, Vakarų savanorių armija švaistė žmogiškas ir materialines jėgas kovose su latviais ir lietuviais. (N. Judeničius pasmerkė P. Bermonto-Avalovo avantiūrą ir paskelbė jį išdaviku.) Estijos armija, įrodžiusi savo pajėgumą išstumdama Raudonąją armiją už Estijos teritorijos ribų 1919 m. sausį, nesuteikė N. Judeničiui tos paramos, kurią būtų galėjusi suteikti, nes didžioji jos dalis buvo nukreipta padėti latviams prieš bermontininkus. „Nėra jokios abejonės, kad pačios mažiausios Suomijos pagalbos arba – truputį daugiau – Estijos pagalbos būtų pakakę tam, kad būtų nulemtas Petrogrado likimas“*, – vėliau pripažino V. Leninas. Jau išstumti iš Latvijos bermontininkai buvo lietuvių sumušti kautynėse prie Radviliškio 1919 m. lapkričio 21 ir 22 d. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko 10 pabūklų, 30 lėktuvų, 100 kulkosvaidžių, daug kito karinio turto, kuris galėjo būti panaudotas daug prasmingiau prie Petrogrado kovoje su bolševikais. Prisimindamas to meto įvykius Vakarų savanorių armijos karininkas I. Konoplinas rašė: „Mirė kareiviai, mirė karininkai – ir ką gi? Ar įsižiebė ryškiau nuo to mūsų idėja, ar arčiau įgyvendinimo pasistūmėjo mūsų – kryžnešių – misija? Skaudu prisipažinti – ne; mes traukėmės nuo pagrindinio tikslo su blankstančia siela, mes pametėme kelią. Mūsų nuodėmė buvo didelė, bet ir anuometinių mūsų priešininkų nuodėmė neatrodė maža – kartu tai, aišku, buvo nelaimė.“**

Kalbėdamas apie „anuometinių mūsų priešininkų“ nuodėmę karininkas tikriausiai turėjo omenyje derybas dėl taikos, kurias Baltijos šalių vyriausybės vedė su bolševikais (1919 m. rugsėjo 11 d. Sovietų Rusija kreipėsi į šias šalis siūlydama sudaryti taiką) ir kurių rezultatu tapo taikos sutartys, pasirašytos Sovietų Rusijos su Estija (1920 m. vasario 2 d.), Lietuva (1920 m. liepos 12 d.), Latvija (1920 m. rugpjūčio 11 d.) ir Suomija (1920 m. spalio 14 d.). Jeigu į istorijos procesą žvelgtume sub specie christianitatis, teiginys apie taikos su valdžią Rusijoje užgrobusiais karingais bedieviais sudarymo (tuo metu, kai Rusijoje dar vyko pilietinis karas) nuodėmingumą pasirodo kaip turintis rimtą moralinį pagrindą. Kaip, beje, ir jį lydintis teiginys apie „atpildo“, ištikusio Lietuvą, Latviją ir Estiją 1940 m. komunistinės okupacijos ir „komunizmo nusikaltimų“ Baltijos tautoms pavidalu, teisingumą. Tačiau reikia prisiminti, kad baltųjų vadai (pirmiausia A. Kolčiakas ir A. Denikinas), atsisakę pripažinti Baltijos tautų teisę į nepriklausomybę, iš esmės apribojo šių tautų pasirinkimo laisvę. „Kartu tai, aišku, buvo nelaimė“, – su šia išvada sunku nesutikti.

Jeigu per Rusijos revoliuciją nugalėjusį bolševizmą laikysime blogiu (o krikščionis negali tokiu nelaikyti režimo, organizavusio žiauriausią istorijoje krikščionių tikėjimo persekiojimą), Lietuvos valstybė, egzistavusi nuo 1918 iki 1940 m., pasirodo kaip kontrrevoliucinė nacionalinė valstybė, kuri, nepaisant visų jos trūkumų, buvo nugalėjusio gėrio šalis jau vien todėl, kad krikščionys joje galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą, nesibaiminti dėl esamų bažnyčių ir statyti naujas. O naujų bažnyčių poreikis egzistavo todėl, kad augo šalies gyventojų skaičius. Nors ir sudėtingomis išorinėmis politinėmis sąlygomis, kontrrevoliucinėje nacionalinėje Lietuvos valstybėje lietuvių tauta vystėsi ir tvirtėjo.

Pagrindinė iš šių sudėtingų išorinių politinių sąlygų buvo konfliktas su Lenkija, užgrobusia istorinę Lietuvos valstybės sostinę Vilnių su trečdaliu šalies teritorijos (šios siena rytuose ir pietuose buvo nustatyta 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Sovietų Rusija). (Beje, Lenkijos valstybės žlugimas 1939 m. rugsėjį taip pat gali būti interpretuojamas kaip atpildas už labai prieštaringą jos vaidmenį bedieviškos revoliucijos ir nacionalinės kontrrevoliucijos susirėmimo dramoje 1917–1921 m.) Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, kurio gyventojų skaičius nuo 92,5 tūkstančio 1923 m. išaugo iki 155,5 tūkstančio 1939 m., šalia didelių Senamiesčio ir Žemųjų Šančių gatvių, pavadintų P. Lukšio ir A. Juozapavičiaus garbei, buvo didelė gatvė Aleksote, pavadinta Juozo Bakanausko (pašaukto į Lenkijos kariuomenę iš okupuoto Vilniaus krašto, nuteisto ir sušaudyto 1932 m. Vilniuje pagal melagingą kaltinimą šnipinėjimu) garbei. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestų gatvėms buvo sugrąžinti jų senieji pavadinimai. Tačiau nors dabartinė Lietuvos valstybė turi tuos pačius vėliavą, herbą ir himną, kaip ir Lietuvos valstybė, egzistavusi 1918–1940 m., ji nėra nei kontrrevoliucinė, nei nacionalinė. Kauno J. Bakanausko gatvės likimas gerai iliustruoja šią Lietuvos valstybingumo metamorfozę.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą trys ketvirtadaliai J. Bakanausko gatvės buvo pavadinti Europos prospektu – sparčiai nuo savo krikščioniškų šaknų tolstančios neoliberalios Europos, globalistinio projekto, kuriame šalies gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 iki 2,8 milijono, o Kauno – nuo 433,2 tūkstančio 1991 m. iki 287,7 tūkstančio 2019 m. Jeigu J. Bakanauskas būtų sušaudytas rusų, esu tikras, į jo vardu pavadintą gatvę tikrai nebūtų pasikėsinta. Bet jį sušaudė lenkai – kaip Lietuvoje priimta sakyti, „mūsų strateginiai partneriai“ globalistinėse NATO ir ES struktūrose.

Kitaip nei kontrrevoliucinė nacionalinė 1918–1940 m. Lietuvos valstybė, dabartinė Lietuvos valstybė yra revoliucinė neoliberali valstybė, vėliausiai nuo 1992 m. aktyviai įsitraukusi į JAV vadovaujamą pasaulinę neoliberalią revoliuciją, deklaravusi besąlygišką ištikimybę neoliberalios „naujosios pasaulio tvarkos“ principams ir paaukojusi lietuvių tautos gyvybinius interesus ant šių principų įgyvendinimo altoriaus. Negana to, ši valstybė užsispyrusiai demonstruoja savo revoliucinę prigimtį net pasaulyje vis labiau kylančių kontrrevoliucijos bangų fone. Pakanka pažvelgti į tai, su kokia panieka neoliberalios Lietuvos valstybės propaganda vaizdavo ir vaizduoja nacionalinės kontrrevoliucijos Vakaruose fenomenus (D. Trumpo rinkimų kampaniją, Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, „Alternatyvą Vokietijai“, referendumą dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES, V. Orbáno vadovaujamos Vengrijos politiką ir t. t.). Pakanka prisiminti, kiek valdžios pastangų buvo įdėta, kad būtų sužlugdyta iš apačių kylanti kontrrevoliucinė vadinamojo „žemės referendumo“ iniciatyva. O kiek pastangų dedama, kad būtų įgyvendinta revoliucinė dvigubos pilietybės idėja! Idėja, kurios pagrindinė paskirtis yra paslėpti neatitaisomos žalos, kurią lietuvių tautai padarė neoliberali Lietuvos valstybė, mastą ir psichologiškai palengvinti lietuvių tautai perėjimą į istorinę nebūtį. („Globalios Lietuvos“ adeptus – t. y. globalistus revoliucionierius – nuvylusius Konstitucinio Teismo sprendimus dvigubos pilietybės klausimu tenka vertinti kaip Lietuvoje itin retą instituciniu lygmeniu prasiveržusią kontrrevoliucinės dvasios manifestaciją, išprovokuotą visas padorumo ribas peržengusio revoliucionierių įžūlumo ir jų paniekos Konstitucijai.) Kontrrevoliucinė nacionalinė Lietuvos valstybė sustiprino lietuvių tautos egzistencinę padėtį jos istorinėje tėvynėje. Revoliucinė neoliberali Lietuvos valstybė šią padėtį susilpnino. Ne už tokią valstybę guldė galvas P. Lukšys, A. Juozapavičius, J. Bakanauskas.

Globalios neoliberalios sistemos krizės ir galbūt paskutinio nacionalinės kontrrevoliucijos bandymo akivaizdoje naudinga prisiminti šimto metų senumo įvykius, kuriuos vienas iš autorių pavadino „Baltijos tragedija“***. Deja, tenka pripažinti, kad šios nacionalinės kontrrevoliucijos krikščioniškasis vektorius šiandien yra daug silpnesnis nei prieš šimtą metų ar F. Franco ir A. Salazaro laikais. Pastaroji aplinkybė verčia nerimauti dėl to, kad žiauri „Baltijos tragedijos“ pamoka gali būti blogai išmokta ir nacionalinės kontrrevoliucijos jėgų politinė valia įpuls į tas pačias nuodėmes, apie kurias rašė I. Konoplinas ir kurios prieš šimtą metų leido bolševikams prie Petrogrado pasiekti pergalę, kuri, kaip nedviprasmiškai pareiškė V. Leninas laiške L. Trockiui, buvo jiems „velniškai svarbi“****.

Neoliberalios Lietuvos valstybės propagandininkai Vakarų nacionalinėms kontrrevoliucinėms jėgoms su pasimėgavimu prikiša prorusiškumą ir vaizduoja jas kaip „naudingus idiotus“, atliekančius V. Putino režimui naudingą darbą. Tačiau Europos nacionalinės kontrrevoliucinės jėgos ir turi būti prorusiškos tiek, kiek Rusijoje yra gajus kontrrevoliucinis potencialas. Beje, nacionalinės kontrrevoliucinės jėgos pačioje Rusijoje kaltina V. Putino režimą per dideliu kolaboravimu su neoliberalizmo ir neomarksizmo apkrėstais Vakarais, o Lietuvos neoliberalų ir „naujųjų kairiųjų“ solidarumas neapykantoje V. Putino režimui tik išduoda jų revoliucinę antikrikščionišką prigimtį. Tačiau jei neoliberalų ir „naujųjų kairiųjų“ politinė rusofobija yra jų revoliucinės ir antinacionalinės prigimties logiška išdava, Baltijos regiono „nacionalistų“ politinė rusofobija griauna bendrą nacionalinių kontrrevoliucinių regiono jėgų frontą ir būtent juos – nacionalistus rusofobus, o ne prorusiškus Europos nacionalistus – paverčia „naudingais idiotais“, atliekančiais globaliam neoliberaliam status quo naudingą darbą. Aišku, ir tos Rusijos nacionalinės kontrrevoliucinės jėgos, kurios yra apimtos nuodėmingo keršto troškimo Baltijos šalims už jų politinės rusofobijos nuodėmę (iš tikrųjų jos jau dabar kenčia Dievo bausmę ir kuo vėliau jos supras, jog jų demografinė degradacija yra tokia bausmė, tuo blogiau joms), griauna bendrą nacionalinių kontrrevoliucinių regiono jėgų frontą ir purena dirvą globalistams revoliucionieriams velniškai svarbiai pergalei. Rusiškojo imperinio revanšizmo ir politinės rusofobijos nuodėmės minta iš to paties velniško lovio.

Tačiau galutinė pergalė istorijos pabaigoje priklauso ne pirmajam revoliucionieriui velniui, o Dievui. Pasaulį po šios pergalės krikščionių Šventasis Raštas vaizduoja kaip „šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove“ (Apr 21, 10–11), į kurią „bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės“ (Apr 21, 26). Kaip krikščionis ir lietuvis trokštu, kad lietuvių tauta išliktų istorijos dalyvė iki šios metafizinės kontrrevoliucijos triumfo. Ir nors revoliucinės neoliberalios Lietuvos valstybės „sėkmės istorija“ yra lietuvių tautos stūmimo iš istorinės būties istorija, viliuosi, kad tai nėra paskutinė Lietuvos valstybingumo forma, ir dar įmanoma tokia Europos (ir konkrečiai Baltijos regiono) nacionalinių kontrrevoliucinių jėgų konfigūracija, kuri pašauks į istorinę būtį Lietuvos valstybę, už kurią sutiktų paaukoti gyvybę P. Lukšys, A. Juozapavičius, J. Bakanauskas.

–  –  –

* В. И. Ленин, Полное собрание сочинений, т. 39, июнь–декабрь 1919 г., Москва: Издательство политической литературы, 1970, с. 348.
** А. П. Гольдин, Наступление Западной Добровольческой армии на Ригу в октябре 1919 года: причины, цели и последствия
*** Тen pat.
**** Письмо Л. Д. Троцкому