2023 m. sausio 30 d.
 

 

„Čipolino“ autoriui, rašytojui Džaniui Rodariui – 100

10
Paskelbta: 2020-10-24 11:01 Autorius: ekspertai.eu
Džanis Rodaris.


Prieš šimtą metų, 1920 m. spalio 23 d., gimė vedantis italų rašytojas, jau keleto vaikų kartų tiek savo tėvynėje, tiek visame pasaulyje numylėtinis, Džanis Rodaris. Daug kam jis žinomas kaip „Čipolino nuotykių“, „Dželosomino melagių šalyje“ ir daugelio kitų knygų autorius, bet pažvelgus į jo biografiją paaiškėja, kad už jo kūrybos būta didžiulio gyvenimiško patyrimo, o svarbiausia – siekio ne linksminti vaikus, bet mokyti juos žvelgti į gyvenimą atvertomis akimis ir juose žadinti kūrybinį pradą.

Paprasta kilmė

Būsimasis pasaulinio garso pasakų autorius gimė 1920 m. spalio 23 d. Italijos Pjemonto regione esančioje Omenjos komunoje. Jo šeima nebuvo turtinga: tėvas Džiuzepė Rodaris buvo kepėjas ir turėjo mažą kepyklą su krautuvėle, o motina, Madalena Arikoki, dirbo pardavėja šeimos krautuvėlėje. Be pačio Džanio, šeimoje buvo dar du vaikai – jaunesnysis brolis Čezarė (1921-1982), o taip pat ir sūnus iš ankstesnės Džiuzepės Rodario santuokos, Mario (1908-1966).

Omenjos komuna, Italija, 1988 m.


Džanis su broliais labai anksti neteko tėvo: jis mirė nuo pneumonijos, kai Rodariui tebuvo dešimt metų. Po to, būsimojo rašytojo motina grįžta į gimtąjį Gavitarės miestą, kur Rodaris ir gyveno nuo 1930 iki 1947 metų.

Motinos prašymu, 1931 m. Rodaris įstoja į Kankinio Švento Petro di Sevezo kunigų seminariją Milano provincijoje. Tačiau greitai tampa akivaizdu, kad pasirinktasis kelias Rodario netenkina, ir 1934 m. jisai pradeda studijuoti magistro laipsniui. Tuo metu Rodaris užsiiminėja muzika – uždarbiauja iš smuiko pamokų, o kartu su draugais net suformuoja trio ir pradeda groti užeigose bei vietiniuose kiemuose.

„Kartu su Džiuzepe Geroza, kuris groja gitara, ir su Ninu Bjankiu, kuris groja mandolina, jis suformuoja trijo (Rodaris groja smuiku) ir groja kiemuose bei užeigose“, – rašo Rodario biografas Marčelas Ardžilis.

Mokykloje Rodaris išsiskiria dėmesingumu ir kruopštumu: klasė jis visada pirmas. Pagal savo kaip buvusio kataliko patirtį (jis buvo „Katalikiškosios akcijos“ prezidentu), jisai laikosi ir komunistinės ideologijos. Tad jis skaitė Vladimirą Leniną, Josifą Staliną ir Levą Trockį, o taipogi Frydrichą Nyčę, Maksą Štirnerį ir Artūrą Šopenhauerį.

„Šie veikalai davė du rezultatus: jie privedė mane prie sąmoningos korporatyvizmo kritikos ir prie to, kad aš susidomėjau marksizmu kaip pasaulėžiūra“, – vėliau pažymėjo patsai Rodaris.

1938 m. Rodaris kuriam laikui persikelia į Sesto-Kalende komuną Lombardijoje. Ten jisai dirba guvernatoriumi iš nacistinės Vokietijos pabėgusių žydų šeimoje.

„1937-1938 metų žiemą ėmiausi mokyti italų kalbos Vokietijos žydų vaikus. Ši šeima keletą mėnesių vylėsi radusi Italijoje prieglobstį, apsaugosiantį ją nuo rasistinių persekiojimų“ – prisimena Rodaris „Fantazijos gramatikos“ pratarmėje.

Pasak rašytojo, tai buvo geras – nors ir neilgas – jo gyvenimo laikotarpis: ryte nuo septynių iki dešimtos jis užsiiminėdavo vaikais, o likusią dieną praleisdavo miške: vaikštinėdavo ir skaitydavo Dostojevskį. Dėka darbo su tais vaikais, Rodaris sugebėjo pramokti vokiškai, ko pasėkoje „pasinėrė galva į vokiškas knygas, rijo jas su besaike aistra ir troškuliu“.

„Vieną dieną Novalio (1772-1801) Fragmentuose radau tokią mintį: „Jeigu galėtume remtis Fantazija taip kaip Logika, būtų atrastas kūrybos menas“. Puikiai pasakyta. Beveik visuose Novalio Fragmentuose galima rasti tokių nepaprastų minties blykstelėjimų“[1], – prisiminė Rodaris, kalbėdamas apie Novalio slapyvardžiu rašiusį vokiečių natūrfilosofą, romantiką ir poetą Frydrichą fon Hardenbergą.

Vokiečių natūrfilosofas, rašytojas Frydrichas fon Hardenbergas


Šis atradimas vėliau taps „Fantazijos gramatikos. Įvado į istorijų kūrimo meną“ pagrindu. Tuo tarpu ant 1939 m. slenksčio Rodaris įstoja į Milano Katalikiškojo universiteto kalbų fakultetą, bet, išlaikęs keletą egzaminų, studijas meta ir kurį laiką dirba mokytoju.

„Buvau niekam tikęs mokytojas, blogai pasirengęs šiam darbui“, – pripažino jis. „Bet viliuosi, jog nebuvau nuobodžiausias mokytojas. Pasakodavau vaikams – gal dėl to, kad juos myliu, gal norėdamas pats pažaisti – istorijas, kurios neturėjo nė menkiausio ryšio nei su realybe, nei su sveiku protu.“[2]

Karinis patyrimas ir stojimas į Komunistų partiją

1940 metais Italija Ašies pusėje įsitraukia į Antrąjį pasaulinį karą, paskelbdama karą Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. Jaunajam Rodariui tebuvo dvidešimt ir, kaip daugelį jo bendraamžių, būsimąjį rašytoją turėjo išsiųsti į frontą, bet dėl silpnos sveikatos jį pripažino netinkamu. Nepaisant to, karas negalėjo nepalikti pėdsakų nei Rodario sieloje, nei jo reputacijoje. 1941 metais, kaip ir daugelis jo kolegų mokytojų, jis buvo priverstas stoti į fašistų partiją, kad galėtų toliau dirbti ir nelikti be pragyvenimo šaltinio.

„1941 metais aš užsirašiau į fašistų partiją. Man buvo sunku priimti tokį sprendimą, ir aš tai sakau ne dėl pasiteisinimo. Tai buvo silpnadvasiška, bet išeities aš nemačiau. Aš buvau savotiškas provincinis buržuazinis inteligentas, priverstas paklusti“, – paskiau jis prisimins.

Dar daugiau, fronte žūsta du jo artimi draugai: Ninas Biankis ir Amadėjus Martelis, o jo brolis atsiduria konclageryje Vokietijoje.

Po to diktatoriaus Benito Musolinio nuvertimo ir faktinio fašizmo Italijoje žlugimo 1943 metais – karas dėl šalies dar nepasibaigė, nes šiaurės Italiją užėmė vokiečių kariuomenė – Rodaris pradeda remti Italijos rezistentenciją ir įsijungia į 121-ąją Garibaldžio brigadą, o po to įstoja ir į Italijos Komunistų Partiją (IKP).

Benito Musolinio portretas


Beje, karinė italų rašytojo gyvenimo pusė, kaip paaišėja, ne taip gerai žinoma ne tiktai už Italijos ribų, bet ir pačioje šayje, kas daugelį žurnalistų ir veteranų organizacijų narių paskatino kalbėti apie „kitą Rodarį“.

Rodaris – žurnalistas

Po karo Rodaris tampa žurnalistu – iš pradžių jisai dirba komunistinio laikraščio „Naujoji tvarka“ (L‘Ordine nuouvo) redakcijoje, o paskui, nuo 1947 metų – IKP lyderio Antonijaus Gramšio 1924 m. įsteigto leidinio „Unita“ (Unità) redakcijoje Milane. Kartu su darbu „Unitoje“, Rodaris pradeda rašyti vaikams.

Antonijaus Gramšio straipsnis laikraštyje "Naujoji tvarka". 1920 m.


„Vaikams aš pradėjau rašyti 1949 metais Milane. Man jau buvo dvidešimt septyneri, aš dirbau „Unitos“ redakcijoje“, – prisimena jis.

Taigi, redakcijos nurodymu Rodaris turėjo parengti keletą istorijų humoristinei laikraščio rubrikai. Kada tekstai buvo parenti, rezultatas buvo „atgrasantis“.

„Atrodė, mano apsakymai labiau tiko vaikams nei suaugusiems. O, galbūt, tai buvo pasakos, kurias suaugusieji skaito ir džiaugiasi, bet, kad neprisipažintų, jog noriai jas skaito, jie sako: „Bet tai juk vaikų pasakos!“, – pasakojo Rodaris apie savo pirmą patyrimą vaikų literatūros srityje.

Pavienė užduotis virto vaikams skirta sekmadienine rubrika, kurią vedė patsai Rodaris.

Toje rubrikoje aš paskelbiau pirmuosius, truputėlį juokais padarytus eilėraščius vaikams. Ir tie eilėraščiai skaitytojams patiko. Man pradėjo rašyti mamos ir vaikai, klausinėdami apie kitus: „Padarykite tokį patį mano tėčiui, kuris vairuoja tramvajų“, „Padarykite tokį patį mano vaikui, kuris gyvena pusrūsyje“, – vėliau pažymėjo jis.

Laikui bėgant, kada 1950 metais Rudaris su kolegomis jau vedė savaitinį žurnalą vaikams „Pionierius“ (Il Pioniere), gimė idėja paskelbti tuos eilėraštukus vienoje knygoje – taip ir gimė „Linksmų eilėraščių knyga“ (il Libro delle filastrocche (1951)), turėjusi didžiulį pasisekimą – per du metus tarp Romos ir Florencijos išėjo trys jos leidimai.

Vis dėlto, pačia pirmąja Rodario knyga tapo 1951 metais išėjęs „Pionieriaus vadovėlis“ (Manuale del pioniere), skirtas Italijos pionierių asociacijos darbuotojams. Kaip knygoje „Džanis Rodaris: biografija“ prisimena rašytojo biografas Ardžili, po jos paskelbimo, Vatikanas Rodarį „atskyrė nuo bažnyčios“ ir pavadino jį „buvusiu krikščionimi seminaristu, ėmusiu tarnauti Velniui“. Katalikų parapijos degino šio Rodario vadovėlio ir jo apsakymus skelbusių kitų knygų bei laikraščių egzempliorius, tame tarpe ir pirmąjį „Linksmų eilėraščių knygos“ leidimą.

Pirmojo "Čipolino nuotykių" leidimo viršelis


„Pasaka“ apie svogūnėlį berniuką ir kitos knygos

Su darbu „Pionieriuje“ susijęs ir „Čipolino nuotykių“ – knygos, pelniusios Rodariui pasaulinę šlovę – pasirodymas. Būtent darbo ten pasaulyje pasirodė ir berniukas svogūnėlis Čipolinas, o taip pat ir kiti personažai, kurie vėliau įeis į knygą – kavalierius Pomidoras, princas Citronas, grafas Vyšniukas ir kiti. Rodaris į juos žiūrėjo ypatingai mielai: jie primindavo jam apie pirmuosius darbo „Unitoje“ mėnesius, kada jisai užsiiminėjo mitybos problemomis ir kiekvieną rytą vaikščiodavo po turgų, studijuodamas kainas, kalbėdamasis su prekybininkais ir namų šeimininkėmis, susipažindamas su jų gyvenimo sunkumais iš jų pirkinių.

„Aš pasiėmiau mėnesį atostogų, susiradau prieglobstį gero ūkininko iš netoli nuo Modenos esančio Gadžo di Piano namuose. Jis išvalė tvartą, kad jame man pastatytų lovą, o vietinis IKP skyrius paskolino man savo rašomąją mašinėlę – ir aš pradėjau rašyti „Čipolino nuotykius“. Tai buvo nuostabus mėnuo. Mane priglaudusio ūkininko Armando Malagodi dukros anksti ryte mane šaukdavo: „Kelkis, Džani, tu čia, kad dirbtum, o ne miegotum“, – pasakojo Rodaris.

Kadras iš 1961 m. animacinio filmuko „Čipolinas“


„Čipolinas“ rašėsi be nesustojant, Rodaris prie jo dirbo kasdien, – „kambaryje, kieme ar virtuvėje, ant kėdės pasistatydavau mašinėlę“. Kada Rodaris pavargdavo arba nežinodavo, kaip judėti toliau, jisai darydavo personažams iš kortų kaladės skirtų vaikiškų eilėraščių štrichus. Vėliau šie eilėraštukai taps knyga „Šnekančios kortos“ (La carte parlanti).

„Ir visada aplink būdavo vaikai, žiūrėdavę, ką aš darau“, – prisiminė jis. 

Šio sunkaus darbo vaisiumi tapo pasaka apie paprasto berniuko svogūnėlio kovą su godžiais ir žiauriais daržovių ir vaisių šalies valdovais. Čipolinas stebina savo gyvumu, gebėjimu išeiti iš pačių sudėtingiausių situacijų, o taipogi beveik nepalenkiamu optimizmu. Dėka šių savybių, jis veda liaudies sukilimą prieš savanaudį princą Citroną, vietoje fejerverkų pramogai leidžiantį savo kareivius, prieš nepasotinamąjį baroną Apelsiną, pompastiškąjį kavalierių Pomidorą ir daugelį kitų.

Kadras iš 1961 m. animacinio filmuko "Čipolinas"


Tuo pačiu, Rodaris nesileidžia iki karikatūriškumo. Neigiami personažai pas jį būna blogi ne šiaip sau: kalta visuomenės santvarka. Ir pasakos pabaiga, kur net kavalierius Pomidoras pasitaiso ir pradeda užsiimti sąžiningu darbu, rodo kaip galima įveikti socialinius prieštaravimus.

Po „Čipolino nuotykių“ pasirodė „Dželosomino melagių šalyje“ ir kitos Rodario knygos. Tačiau ilgą laiką Italijoje Rodaris pirmiausiai liko žinomas kaip žurnalistas. Pakeisti padėtį padėjo jo didžiulis populiarumas Tarybų Sąjungoje. Būtent Tarybų Sąjungoje jo knygos ir gramofono diskai su jo pasakų įrašai buvo pardavinėjami milijoniniais tiražais. Didžiulį savo populiarumą Rodaris buvo skolingas tarybiniams vertėjams.

Būtent poetas Samuilis Maršakas išvertė humoristinės formos, bet socialinio turinio Rodario eilėraščius, antai „Kuo kvepia amatai?“, „Tarnaitė“, „Žmogus ant krano“ ir kitus. Ji pasirodė 1952 m. lapkričio 22 d. „Literatūros laikraščio“ (Литературная газета) numeryje.

Tarybinis poetas S. Maršakas


„Lakoniškos, veiksmingos, pilnos ugnies ir entuziazmo eilutės šlovinga sąžiningą darbą, laisvę, taiką. Rimta ir reikšminga tema šiuose eilėraščiuose derinasi su gyvu ir savitu humoru. Jie puiiai atitinka vaikišką supratimą, vaikišką balsą. Juose yra tas keistas žaidimas, be kurio neįsivaizduojami eilėraščiai, įeinantys į vaikų kasdienybę. Beveik kiekienas eilėraštis yra įmantriai sumanytas, pilnas netikėtumų“, – rašė Maršakas pratarmėje, kuri vadinosi „Kodėl aš išverčiau Džanio Rodario eilėraščius?“

Tada išėjo Zlatos Potapovos „Čipolino nuotykių“ vertimas. Būtent su šia knyga prasidėjo tikroji Rodario sėkmė Tarybų Sąjungoje.

Vėliau atėjo pasaulinė šlovė ir jo kūrinius pradėta įtraukti į mokyklines chrestomatijas. 1967 metais jam buvo suteiktas geriausio Italijos rašytojo vardas, o po trijų metų – 1970-aisiais, jisai gavo pačią prestižiškiausią premiją vaikų literatūros srityje – Hanso Kristiano Anderseno premiją.

Fantazijos gramatika, arba kaip išgelbėti žmones nuo vergijos

1973 metais pasirodė jo pedagoginis veikalas „Fantazijos gramatika. Įvadas į pasakojimų kūrimo meną“, kuris buvo ilgamečio darbo su fantazija rezultatas ir kurį Rodaris adresavo mokytojams, tėvams ir animatoriams. Tai jau ne literatūrinis kūrinys, o greičiau atvirkščiai: šioje knygoje Rodaris atskleidė kaip pilnutinio žmogaus vystymosi ir jo vidinio potencialo aktualizavimo siekiąs mąstytojas-humanistas. Savo darbo tikslu Rodaris nurodo dviejuose knygos pratarmėse.

„Vaizduotė ir matematika, fantazija ir mokslas – ne varžovai, ne priešai, o sąjungininkai, vieno kūno rankos ir kojos, vieno intelekto dukros ir motinos. Mano idealas – asmenybės pilnatvė. Aš skaitau, kad mūsų ephoje, mūsų planetoje būtini pilnatviški žmonės“, – rašė jisai pratarmėje tarybiniam skaitytojui.

„Tikiuosi, kad ši knyga bus naudinga tiems, kurie mano, jog vaizduotei reikia skirti deramą vietą auklėjime, kurie tiki vaikų kūrybinėmis galiomis, kurie žino, kokią išlaisvinamąją reikšmę gali turėti žodis. „Žodžio vartojimo laisvė – visiems!” – man atrodo, kad tai geras, demokratiškai skambantis šūkis. Ir ne todėl, kad visi būtume menininkai, bet kad niekas nebūtų vergas“[3], – pabrėžė jis savo knygos „Priešistorėje“.

Galimybę išgelbėti žmones nuo vergijos Rodaris matė atotrūkio tarp vaizduotės ir fantazijos, kurį galutinai suformulavo vokiečių filosofas Georgas Frydrichas Hėgelis, įveikime: Rodaris atkreipia dėmesį į tai, kad, anot vokiečių idealisto, – „ir vaizduotė, ir fantazija yra intelekto savybės, tačiau intelektas, apdovanotas vaizduote, paprasčiausiai tik atkuria, o apdovanotas fantazija – kuria.“ Tokia skirtis veda prie abiejų sąvokų pastatymo „hierarchijos eilėje“, kuri, savo ruožtu, „davė stimulą vos ne rasiniam ar fiziniam žmonių skirstymui į poetus (menininkus), turinčius kuriamąją fantaziją, ir į paprastus žmones, tarkime, į kokius nors mechanikus, kurių vaizduotė nesiekia toliau praktinių tikslų: jie gali įsivaizduoti tik lovą, kai būna pavargę, ar stalą, kai nori valgyti.“

Filosofas Georgas Frydrichas Vilhelmas Hėgelis


„Taigi fantazija iškyla į pirmą vietą, o vaizduotė atsiduria antroje“[4], – pabrėžia rašytojas.

Tačiau, pareiškia Rodaris, remdamasis savo meto filosofais ir mokslininkais, tame tarpe tarybiniu psichologu Levu Vygotskiu, „kuriamąją vaizduotę turi visi – ir mokslininkas, ir technkas, ji tiek pat svarbi ir atradėjams, ir menininkams, galų gale jos tiesiog reikia ir kasdieniame gyvenime.“[5] Protas gi, tęsia italų rašytojas, yra vienas, todėl jo kūrybinės galimybės turi vystytis visapusiškai.

Tarybinis psichologas Levas Vygotskis


„Jų reikia visaverčiam žmogui. Jeigu visuomenei, kuri remiasi produktyvumo (o iš tikrųjų pelno) mitu, reikalingi pusžmogiai, klusnūs vykdytojai, uolūs atkūrėjai, nuolankūs bevaliai sraigteliai, vadinasi, tokia visuomenė blogai sudaryta ir ją reikia keisti. O jai pakeisti reikia kūrybingų žmonių, mokančių remtis savo vaizduote“, – nurodo Rodaris.

Tuo pačiu jis pripažįsta, kad ir jo laikų visuomenė taipogi siekia vystyti savo narių kūrybinius gebėjimus, bet daro tai specifiniais tikslais. Visų pirma, Arturas Kroplis pažymėjo: „Reikia kūrybingų žmonių, kad pasaulis liktų toks, koks yra.“

„Tai jau ne, gerbiamasis pone, geriau ugdysime visų žmonių kūrybiškumą, kad pasaulis pasikeistų“[6], – protestuoja prieš tokį požiūrį Rodaris.

Kelionės į Tarybų Sąjungą

Per savo gyvenimą Rodaris kelis kartus lankėsi TSRS – pirmą kartą 1952 metais, o po to keliskart ir vienas, ir drauge su žmona Marija Tereza ir dukra Paulina. Kaip pažymėjo patsai Rodaris, – „kiekviena kelionė į TSRS lyg laikrodis užvesdavo mano kūrybinį mechanizmą kaip minimum dešimčiai metų.“ Tačiau paskutinysis rašytojo vizitas į Tarybų Sąjungą, kurį rašytojas padarė 1979 metais su tikslu parašyti knygą apie tarybinius vaikus, paliko jo sieloje neigiamą antspaudą.

Pasak Julijos Dobrovolskajos, kuri išvertė „Fantazijos gramatiką“, paskutinis italų rašytojo vizitas į TSRS, kurio metu jisai rinko medžiagą knygai apie tarybinę mokyklą, jo sieloje paliko giliai neigiamą įspūdį: paskutinės kelionės metu jam atsivėrė „liūdnas“ tarybinės mokyklos vaizdas – „mokykla-kareivinės su vaikais-kareivukais“.

„Aš nėriausi iš kailio, kad juos išjudinčiau, bet taip nei karto ir nesugebėjau, jie lyg užlediję...“, – straipsnyje „O beje... Džanis Rodaris“ italų rašytojo žodžius perteikia Dobrovolskaja.

Greitai po šios kelionės Rodaris išėjo iš gyvenimo: 1980 m. balandžio 10 d. jis buvo paguldytas į ligoninę Romoje kairiosios kojos operacijai dėl venos okliuzijos, bet po keturių dienų mirė nuo širdies nepakankamumo.

1984 metais jo kelionių po Tarybų Sąjungą metu surinkta medžiaga buvo paskelbta po autoriaus mirties knygoje „Žaidimas TSRS. Kelionių pastabos“.

Neparankusis Rodaris šiandien

Italų rašytojas ir šiandien prisimenamas buvusios TSRS teritorijoje. Be tarybiniais laikais išverstų Rodario kūrinių, išeina ir nauji. Tačiau Rusijoje kai kurie pradeda, taip sakant, „naujai“ permąstyti pasakoriaus darbus.

Pakanka prisiminti sensacingą skandalą su Maskvos teatre „Tagankos aktorių sąjungos“ pastatytu „Čipolinu“, kuris iš pasakos pašalino revoliucijos temą, pakeisdamas ją herojų peticijomis valdovui. Nusiimdami kepures ir reverantiškai nusilenkdami, Čipolinas ir kiti atnaujintosios pasakos „herojai“ pasirodo priešais Citroną, o tasai – nei iš šio, nei iš to – persigalvoja ir nurodo „paleisti visus kalinius, atšaukti juokingus mokesčius, perskirstyti visus namus ir žemes ir – svarbiausia – visus vaikus iš ryto vaišinti saldainiais“. Po ko visi linksmai apsikabina.

„Revoliucija – tai būtinai kažkokių, nesvarbu kokių, valdančiųjų kastų nuvertimas“ – taip britų BBC savo sprendimą pašalinti pagrindinį Rodario pasakos elementą aiškino režisierė Jekaterina Koroliova, – „Perversmas. Karinis perversmas. Pabrėšiu: karinis!“

„Aš nenoriu dabar nuo pat mažens vaikams sakyti, kad tik tokiais būdais galime pasiekti teisingumą. Tai netiesa“, – mano jinai, – „Man atrodo, kad svarbiausia revoliucija – tai revoliucija protuose, bekraujė revoliucija“.

Kai išgirsti tokius žodžius, pradedi susimąstyti, ar Koroliova skaitė pačią pasaką, kuri, be abejo, baigiasi revoliucija, bet revoliucija visai bekraujė: buvusieji blogi valdovai arba pabėgo, arba persiauklėjo ir užsiima sąžiningu darbu. Jei be pėdsakų ištrynus rašytojo-komunisto mintį ir jos vietoje pastačius šiuolaikinį matymą, tai herojų, metusių iššūkį priespaudai, metusių iššūkį daržovėms, savybės įgyja ne konkretų profesinio Rodario kaip žurnalisto kontekstą, bet visiškai kitą – pašiepiančią – konitaciją.

Vietoje išvados

Rodario jau nebėra daugiau kaip keturiasdešimt metų. Nebėra ir Tarybų Sąjungos, kuria jis, kaip iš visko matyti, nusivylė prieš mirtį dėl to, kad TSRS ne iki galo atsakė į klausimą dėl kūrybiškumo išlaisvinimo žmoguje. Rodaris neišgyveno iki žlugimo šalies, į kurią jis kadaise įdėjo tokias viltis ir ant kurios griuvėsių švietimo ministras pasisakys už lavinimą „kvalifikuoto vartotojo, gebančio kvalifikuotai vartoti kitų kūrybos rezultatus“.

Tačiau liko jo knygos, o kartu su jomis – ir jo herojų gyvumas, narsa ir ryžtingumas. O taipogi supratimas to, kad žmogaus vystymasis yra būtinas. Ir kad jisai yra būtinas pasauliui pakeisti, o ne palikti jį tokį, koksai yra.

Viename iš interviu, kuriame rašytojui klausimus uždavinėjo vaikai, Džanio Rodario paklausė, kokias istorijas jisai mėgsta labiau: tokias, kurios baigiasi gerai, ar tokias, kurios baigiasi blogai.

„Aš mėgstu tokias, kurios nesibaigia“, – atsakė Rodaris, – „Teikiu pirmenybę istorijoms, kurios baigiasi klaustuku, kad, norėdamas atsakyti į iškeltąjį klausimą, turėtumei kažką sugalvoti.“

Ir pokalbį apie rašytoją-pasakorių, siekusį žmonėms suteikti žmogiško vystymosi galimybę, norėtųsi užbaigti klausimu: ar Džanio Rodario palikimas nugrims į Lėtą [užmaršties upę]?

Vertė Kristoferis Voiška

ŠaltinisИА Красная весна

P. S.

„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško VšĮ „Ekspertai.eu“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]

 
Komentarai

 
10. Elfas
(2020-10-26 14:47:10)
(5.20.212.198) Parašė:

Sovietinis valkata neturejo jokio talento, nemokejo nei rasyti nei mastyti.Isilavine europiniu paziuru lietuviai skaito tik lietuviu literaturos klasikus Andriu Uzkalni, Roma Sadauska, Algi Ramanauska ir Ricarda Savukyna.



9. nu
(2020-10-25 18:42:29)
(77.90.124.209) Parašė:

Cipolinas atspindi siandienos kapitalizmo santvarkos supuvima,nes mokesciai ir baudos padeda lobti valstybes vyrams ir moterims.Tikrai ne tokios Lietuvos tikejausi dalyvaudamas sajudzio mitinguose 1990metais.



8. Valdas
(2020-10-24 21:59:57)
(78.61.170.26) Parašė:

aciū,geras straipsnis.



7. Darijus
(2020-10-24 21:26:33)
(185.6.235.138) Parašė:

Gaila, kad visos daržovių revoliucijos baigiasi sriuboje.



6. U-2
(2020-10-24 17:54:21)
(51.210.8.151) Parašė:

Puikus straipsnis apie tikra klasika. Aciu ekspertams ir Kristoferiui.



5. Romas
(2020-10-24 17:18:55)
(77.111.246.39) Parašė:

Geras straipsnis, Kristoferis malacius. Ekspertams.eu pagarba uz prasmingos medziagos platinima. Pasirodo gali, kai nori.



4. Vytas
(2020-10-24 15:58:50)
(62.80.225.75) Parašė:

Nepatogus D.Rodaris ir Lietuvos šiandienoje. Daugelyje jo kurinių galima rasti ir užuominų į nūdienos įvykius. Dargi jo biografija nepatogi šių dienų Lietuvos landsberginiams "patriotams", nes jis irgi praėjo tą kelią, kurį teko praeiti lietuviams per okupacijos metus - išlikimo, išgyvenimo, išbandymų kelią.



3. viltė
(2020-10-24 15:48:09)
(85.255.48.4) Parašė:

Ačiū ekspertams už straipsnį :)



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras
 



Naujausi