Europiečių „prarastajai kartai“ reikia 55 milijardų ir darbo

Nedarbas jaunimo iki 30 metų tarpe – viena iš aštriausių problemų Europoje. Šios problemos sprendimas reikalauja politinės valios, strateginio planavimo ir didelių pinigų... Programa „Reali ekonomika“ supažindina mus su situacija dvejose nuo ekonominės krizės smarkiai nukentėjusiose šalyse – Portugalijoje ir Airijoje. Ką veikia nacionalinės ir Europos valdžios struktūros, kad padėtų jauniems bedarbiams? Kaip sustabdyti būsimą „auksinio jaunimo“ - išsilavinusių, energingų, kompetetingų – emigraciją?

Vienas iš realių ir veikiančių sprendimų – Europos „Garantijų jaunimui“ programa. Ji skirta labiausiai pažeidžiamiems – jaunimui iki 25 metų, neturintiems darbo, nesimokantiems ir nedalyvaujantiems šiuo metu profesinėje orientacijoje. ES šalys sutarė, kad asmenys iš šios grupės suras darbą ne ilgiau kaip per 4 mėnesius po paskutinio atleidimo.

Šiuo metu šį  projektą, kurio vertė beveik 6,5 milijardo eurų, įgyvendina 20 ES šalių, kuriose jaunimo nedarbas yra didesnis nei 25%. Ekspertai tvirtina, kad pilnavertė sumanymo realizacija neįmanoma be lygiagrečios darbo rinkos ir švietimo sistemos reformos.

Europos ekspertas, Eurofondo atstovas Masimiliano Maskerini (Massimiliano Mascherini) komentuoja: „Mes manome, kad trumpas nedarbo periodas jauniems, tik ką baigusiems mokyklą ir ieškantiems pirmosios darbo vietos, yra beveik neišvengiamas. Ir tai nėra labai baisu. Mus labiau gąsdina ilgalaikis jaunų žmonių „iškritimas“ iš aktyvios profesinės veiklos. Norint kovoti su šiuo reiškiniu, reikalingas efektyvus bendravimas su visais sektoriaus dalyviais – darbdaviais, įdarbinimo agentūromis, pedagogais, socialiniais darbuotojais. Tai pirma ir esminė sąlyga tam, kad „Garantijų jaunimui“ programa iš tikrųjų ką nors garantuotų.

Ekspertai tvirtina, jog sugrąžinti jaunimą į darbo rinką kainuoja brangiai. Apytikrės reikalingos investicijos – 55 milijardai eurų. Tai kaina, kuri reikalinga tam, kad neprarastume ištisą jaunimo kartą.