Europos gynybinės „santuokos“ skyrybos: 100 mlrd. eurų projektas subyrėjo dėl pinigų, technologijų ir valdžios

Vokietijos kancleris Friedrich Merz ir Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron, remiantis agentūros „Reuters“ pranešimu, faktiškai padėjo tašką vienam ambicingiausių Europos gynybos projektų – bendrai naujos kartos naikintuvo programai FCAS, dar vadinamai Future Combat Air System.

Pirminis šaltinis – agentūra „Reuters“, kuri pranešė, kad Vokietija ir Prancūzija atsisako pagrindinės FCAS šerdies – bendro naujos kartos pilotuojamo kovinio lėktuvo kūrimo, nes pagrindinės projekte dalyvaujančios įmonės taip ir nesugebėjo susitarti. Kalbama apie prancūzų „Dassault Aviation“ ir Europos aviacijos milžinę „Airbus“, atstovaujančią Vokietijos ir Ispanijos interesams.

Tai turėjo būti ne šiaip lėktuvas. FCAS buvo pristatomas kaip Europos strateginės autonomijos simbolis – projektas, kuris turėjo parodyti, kad Europa gali pati kurti aukščiausio lygio ginkluotę, o ne vien pirkti amerikietiškus F-35 ar kitus sprendimus iš už Atlanto.

Tačiau kai nuo gražių kalbų buvo pereita prie konkrečių dalykų – kas vadovaus, kas valdys technologijas, kam atiteks darbai, kas kontroliuos intelektinę nuosavybę ir kas iš to uždirbs – europietiška vienybė baigėsi.

„Reuters“ duomenimis, ginčas sukosi dėl trijų esminių klausimų: projekto kontrolės, techninių specifikacijų ir intelektinės nuosavybės. Prancūzijos „Dassault Aviation“ siekė pagrindinio vaidmens, nes turi „Rafale“ naikintuvų kūrimo patirtį. Vokietijos ir Ispanijos pusę atstovaujantis „Airbus“ nenorėjo likti antraeiliu partneriu projekte, kurio vertė siejama su maždaug 100 mlrd. eurų.

„Reuters“ taip pat pranešė, kad Élysée rūmai patvirtino: Prancūzija ir Vokietija nebegali tęsti bendro naikintuvo projekto dėl neišsprendžiamų pramonės įmonių nesutarimų.

Viešojoje erdvėje dar kalbama, kad kai kurios su FCAS susijusios dalys galėtų būti tęsiamos – pavyzdžiui, vadinamasis „combat cloud“, dronų ar duomenų mainų sistemos. Tačiau pagrindinė projekto šerdis – bendras naujos kartos pilotuojamas kovinis lėktuvas – faktiškai palaidota.

Šioje istorijoje ypač ironiška tai, kad visa tai vyksta tuo metu, kai Europos politikai kasdien kalba apie Rusijos grėsmę, būtinybę stiprinti gynybą ir mažinti priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų. Bet kai reikia ne kalbėti, o realiai dalintis įtaka, pinigais ir technologijomis, paaiškėja, kad Europos gynybinė vienybė baigiasi prie pramoninių interesų durų.

Džiūgauti dėl tokio rezultato gali ne tik Kremlius. Rusijai naudinga, kad Europa nesugeba susitarti dėl savarankiškos aukščiausio lygio ginkluotės kūrimo. Tačiau objektyviai tai naudinga ir JAV gynybos pramonei: kuo silpnesni europietiški projektai, tuo ilgiau Europos šalys lieka priklausomos nuo amerikietiškų ginklų sistemų.

Tuo metu britų, italų ir japonų vystomas konkuruojantis GCAP projektas įgyja papildomų kozirių. „Reuters“ pranešė, kad Italijos gynybos pramonės milžinės „Leonardo“ vadovas jau pareiškė, jog Vokietija būtų stipri partnerė GCAP projekte.

Be to, „Reuters“ skelbė, kad „Airbus“ vadovaujamas Vokietijos įmonių aljansas jau lobuoja Berlyną dėl naujos šeštos kartos naikintuvo krypties. Kitaip tariant, politinė „Europos vienybės“ dekoracija dar nespėjo atvėsti, o pramoniniai žaidėjai jau ieško naujų kombinacijų.

Taigi oficialiai visa tai galima vadinti „nesuderinamais požiūriais“ ar „pramoniniais nesutarimais“. Paprasčiau sakant – Europa vėl pademonstravo, kad bendro saugumo retorika gražiai atrodo spaudos konferencijose, bet kai ant stalo padedami 100 mlrd. eurų, prasideda tikrasis pokalbis.

Ir tame pokalbyje paaiškėja, kad kiekviena valstybė pirmiausia gina ne abstrakčią Europą, o savo gamyklas, savo technologijas, savo darbo vietas ir savo pinigus.