Gausu „kovotojų“, mažai atsakymų: kas vyksta kovos su priešo dezinformacija fronte?

Su priešo dezinformacija Lietuvoje kovoja rekordinis būrys biudžetinių institucijų ir politikų.

Birželio 8 d. Seime įvyko Laikinosios grupės „Dėl kovos su dezinformacija ir informacinio šalies atsparumo stiprinimo“ susitikimas-pasitarimas.

Kaip dažnai nutinka tokio pobūdžio renginiuose, jis labiau priminė ne valstybės atsaką į kasdien tų kovotojų deklaruojamą informacinį karą, o institucijų paradą be aiškaus fronto žemėlapio.

Priešas seniai žinomas, grėsmių prikalbėta daug, tačiau visuomenei taip ir nepasakyta svarbiausia – kas konkrečiai padaryta, kiek tai kainuoja, kas už rezultatą atsako ir, galiausiai, kur visuomenė gali susipažinti su tais nuolat abstrakčiai minimais, tačiau labai retai konkrečiai įvardijamais tęstiniais dezinformacijos pavyzdžių sąrašais?

Po šio pasitarimo vaizdas paprastas: valstybėje toliau formuojamas dar vienas „kovos frontas“, bet visuomenei taip ir nepaaiškinama, su kuo konkrečiai kovojama, kiek tai kainuoja ir kas už rezultatą atsako.

Kalbų daug. Institucijų daug. Grėsmių daug. Bet konkretikos – katino ašaros.

Jeigu vyksta karas, turi būti aišku: kas priešas, ką jis daro, kokią žalą padarė, kaip valstybė atsakė ir koks rezultatas. Čia vietoj to girdime miglą: „informacinis atsparumas“, „koordinavimas“, „pajėgumai“, „įrankiai“, „naratyvai“, „socialiniai tinklai“, „botai“, „vaikai“, „grėsmės“.

Tai nėra karo planas. Tai biurokratinė malda už daugiau galių ir pinigų.

Rusija ir Baltarusija? Ačiū, žinome. Ne vakar sužinojome. Jeigu tiek institucijų susirinkimo rezultatas yra dar kartą pasakyti, kad priešas yra Rusija, galima buvo sutaupyti ir salę, ir laiką, ir kavą.

Klausimas ne tas, ar Rusija skleidžia propagandą. Klausimas kitas: ką konkrečiai Lietuvoje šios institucijos nustatė, sustabdė, ištyrė ir įrodė?

Kiek buvo konkrečių informacinių atakų? Kas jas organizavo? Per kokias platformas? Kiek žmonių pasiekė? Kiek paskyrų uždaryta? Kiek tyrimų pradėta? Kiek bylų perduota teismui? Kiek realių vaikų verbavimo atvejų nustatyta? Kiek pinigų išleista? Koks rezultatas?

Atsakymo nėra.

Užtat yra įprastas valstybinis žanras: vieni „koordinuoja“, kiti „stebi“, treti „analizuoja“, ketvirti „rengia planą“, penkti „bendradarbiauja su platformomis“. Visi kažko prašo: daugiau žmonių, daugiau technologijų, daugiau įgaliojimų, daugiau pinigų.

Puiku. O kas atsako už rezultatą?

Čia prasideda tyla.

Nacionalinis krizių valdymo centras koordinuoja. Kultūros ministerija rengia planą. Ryšių reguliavimo tarnyba žiūri per Skaitmeninių paslaugų aktą. Lietuvos radijo ir televizijos komisija turi savo lauką. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba – savo. Valstybės saugumo departamentas stebi grėsmes. Kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas stebi priešišką informacinę erdvę. Kriminalinė policija kalba apie botus ir SIM spiečius. Užsienio reikalų ministerija veikia tarptautiniuose formatuose.

Atrodo įspūdingai. Bet kuo daugiau institucijų, tuo labiau neaišku, kas realiai vadovauja. Kai visi „prisideda“, dažnai paaiškėja, kad niekas konkrečiai neatsako.

Dar įdomiau su pinigais. Susitikime pakartojama žinoma informacija, kad valstybė net nelabai žino, kiek dabar skiria kovai su dezinformacija.

Bet jau kalbama, kad reikia daugiau. Kultūros ministerija prašė 20 mln. eurų trejiems metams, negavo. Kiti kalba apie dirbtinį intelektą, analitikus, įrankius ir platformas.

Vadinasi, schema tokia: kiek dabar kainuoja – neaišku, kas už tai atsako – neaišku, kokį rezultatą gauname – neaišku, bet pinigų ir galių reikia daugiau.

Čia jau ne informacinis karas. Čia informacinio karo biudžeto paieška.

Ypač slidus klausimas – dezinformacijos kriminalizavimas. Kai valstybė nori bausti už dezinformaciją, ji privalo chirurgiškai tiksliai pasakyti, kas bus laikoma nusikaltimu. Ne nepatogi nuomonė. Ne valdžios kritika. Ne klaida. Ne politinis sarkazmas. Ne klausimai institucijoms.

Nusikaltimu gali būti tik aiškiai įrodyta, tyčinė, koordinuota, priešiškai valstybei naudinga veikla, daranti realią žalą nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai.

Jeigu valdžia to nepaaiškina, visuomenė turi pagrindo įtarti, kad po gražiu „kovos su dezinformacija“ pavadinimu gali atsirasti naujas įrankis spausti nepatogią informaciją.

Vaikų tema taip pat rimta. Kalbėta apie verbavimą, radikalizaciją, žaidimų platformas, „Roblox“, „World of Tanks“, socialinius tinklus, smurtą. Bet jeigu tema rimta, reikia ne gąsdinimo, o faktų.

Kiek tokių atvejų Lietuvoje nustatyta? Kokiose platformose? Kas verbavo? Ar pradėti tyrimai? Ar informuoti tėvai? Ar mokyklos gavo aiškias instrukcijas? Koks rezultatas?

Jeigu atsakymų nėra, tada tai virsta emociniu spaudimu: „pagalvokite apie vaikus“ – ir po šiuo šūkiu galima prastumti beveik bet ką.

Štai kur esmė.

Valstybė sako, kad vyksta informacinis karas. Gerai. Tada elkitės kaip kare: parodykite priešo veiksmus, žalą, atsaką ir rezultatą.

O dabar atrodo taip: frontas paskelbtas, priešas seniai žinomas, institucijų armija sustatyta, pinigų prašoma, galių norima, bet mūšio lauko žemėlapio niekas nerodo.

Kol kas šis pasitarimas labiau primena ne nacionalinio saugumo strategiją, o valstybinę savitarnos konferenciją: kiekviena institucija ateina, pasako, kad jai trūksta resursų, kad grėsmės didelės, kad reikia koordinavimo, ir visi išsiskirsto jausdamiesi atlikę pareigą.

O pilietis lieka su tais pačiais klausimais:

Kas konkrečiai padaryta? Kiek tai kainuoja? Kas atsako už rezultatą? Kur įrodymai? Kodėl už neaiškiai apibrėžtą problemą dabar reikia suteikti dar daugiau galių valstybei reguliuoti informaciją?

Kol į šiuos klausimus nėra atsakyta, visa ši „kova su dezinformacija“ atrodo kaip pavojingas mišinys: truputis realių grėsmių, daug biurokratinės miglos, dar daugiau institucinio apetito pinigams ir labai rizikingas noras kontroliuoti informacinę erdvę.

Kai valdžia sako „mes kovojame už jūsų saugumą“, pirmas piliečio klausimas turi būti ne „kiek jums dar duoti?“, o: parodykite, ką padarėte už tai, ką jau gavote.

Susiję:

Prisidengiant kova su „dezinformacija“, politikai siekia įteisinti teisę spręsti, kas yra tiesa