„Separatistiniai“ regionai: ES sugrius – nepriklausomybė liks

Britų referendumas dėl šios šalies ateities Europos Sąjungoje išryškino jau kurį laiką pastebiamą tendenciją- autonimijas ar nepriklausomas valstybes norintys paskelbti regionai mato Europos Sąjungoje paramą šiam tikslui.Iš tikro kaip gi tai galėjo atsitikti, kad ilgus dešimtmečius dėl nepriklausomybės kovojusios teritorijos tampa didžiausi centralizuotos Europos šalininkėmis?

Europos autonomijų sąjunga

Nepaisant to, kad ES yra įvardinama valstybių sąjunga akivaizdu, kad Briuselio įstatymams turint viršenybę prieš nacionalinius, valstybės narės yra greičiau išplėstines teises turinčios autonomijos nei valstybės. ES reguliavimas palaipsniui iš strateginių geopolitinių bendrų tikslų derinimo virto smulkmenišku ir nurodymai apėmė net kasdienio gyvenymo dalykus. Tiesiog priminsiu, kad visai nesenai galiojo europinė direktyva nusakanti kokio kreivumo agurkus galima augitnti ir pardavinėti, o kurių nebe. Ir tai toli gražu ne pats absurdiškiausias Briuselio siekio reguliuoti viską centralizuotas pavizdys.

Tiesa stambiosios ES valstybės vis dar turi būdų bent iš dalies apsisaugoti nuo perteklinės sąjungos globos , o ir jos pačios būdamos didžiausios politikos formuotojos gali pasukti Europos spręndimus sau naudinga linkme. Nepamirškime , kad Europos Parlamente Vokietija turi net 96 narius , Prancūzija 74 , Italija ir Jungtinė Karalystė po 73 , tuo tarpu Lietuva teturi 12 narių ir tai tesudaro varganus 1.5 proc. nuo europarlementarų skaičiaus. Akivaizdu, kad mažosioms šalims jų interesų ginimas ES rėmuose tampa sunkia misija.

Bet kodėl vis tik Škotija , Š. Airija ar Katalonija nori papildyti mažųjų valstybių sąrašą ?

Siekis pasinaudoti proga

Separatistiniais vadinamose Europos regionuose iš tikro labai stiprios patriotinės ar net radikaliai nacionalistinės nuotaikos. Kai kur kaip pvz. Š.Airijoje prieinama iki išpuoliu prieš svetimšalius ir nuo to yra nukentėję ir mūsų ten gyvenantys tautiečiai. Dažniausiai taip pat yra reikalaujamas vietinės kalbos žinojimas jei norima dirbti viešajame sektoriuje ir tai nepaisant valstybinės kalbos žinių.

Atsakymą suradau airių partijos Sinn Fein diskusijų puslapyje kur visiškai atvirai rašoma, kad nusilpusi dėl narystės ES Britanija ankščiau ar vėliau leis airiams susijungti ir po ES subyrėjimo jau nieko negalės pakeisti ir taip Airija taps vieninga airių valstybe. Radikaliosios katalonų ar italų regionų organizacijos pasisako dar atviriau jie leidžia suprasti , kad yra pasiruošusios sukurti nepriklausomas valstybes ir dar paskatinti pačios ES griūti , kad užsitikrinti pilną suverenitetą.

Lietuva beje irgi turėjo panašios istorinės patirties. Pirmiausiai tai 1918-ais metais, kuomet Rusijos imperijos griūtis leido susigrąžinti prarastą nepriklausomybę ir 1990-ais metais , kuomet istorija iš esmės pasikartojo tik šį katrą jau byrant TSRS. Taigi laisvės siekiančių ES regionų logika yra paprasta ir labai racionali.

Tiesa šioji neturi nieko bendro su nepriklausomybės siekiančių regionų palankumu pačiai Europos Sąjungai kuri tėra jiems tik įrankis tikslui pasiekti.

Briuselis naudojasi nepriklausomybės siekiais

Tai , kad Škotijos atstovai yra priimami Briuselyje aukščiausiu lygiu yra aiškus signalas, kad bet kurį ES valstybė turinti neišspręstų „separatistinių“ regionų problemų negalės jaustis rami jei bandys palikti sąjungą. Ir čia galima rasti tam tikrus atitinkmėnis su TSRS žlugimo laikmečiu, kuomet centrinė valdžia tikslingai provokavo konfliktus nepriklausomybės siekiančiuose respublikose. Kalnų Karabachas , Abchazija, Š.Osetija, Padnestrė , Gagauzų autonomija ir mūsų Šalčininkų rajonas tai toli gražu ne visi regionai kur buvo dirbtinai keliama įtampa. Kai kur tai virto kruvionais karais kai kur pavyko nuslopinti maištus.

Dabartinė ES be abejo neturi pkankamai galių išprovokuoti sukilimus , o ir karai Europos viduje Briuseliui nereikalingi , tačiau išsiubuoti nacionalines valstybes per regionų autonomijos siekius yra tipinis jėgos centro elgesys siekiant išlaikyti kontrolę. Siekiama , kad silpnos nacionalinės vyriausybės bus linkusiosios pripažinti didesnę už jas jėgą , kurį leis išlaikyti valstybes nors ir faktinės autonomijos statusu, tačiau teritoriškai vientisas.