Geopolitikoje viena sudėtingiausių užduočių – rasti galimybę sėkmingai atsitraukti. Mes įsitikinome tuo praėjusią vasarą Afganistane, kai Baideno (Biden) administracija padarė teisingą strateginį sprendimą sumažinti mūsų nuostolius. Bet po to mūsų administracija pasitraukė taip katastrofiškai, kad Baideno prezidentavimui buvo padaryta gili žaizda, o visa tai stebintis pasaulis pamatė absoliutų Amerikos silpnumą.
Dabar mes turime tokią pačią problemą Ukrainoje. Savo egzistavimo kaip supervalstybė dienomis Jungtinės Valstijos padarė eilę žingsnių tam, kad išplėsti mūsų įtakos sferą į Rusijos artimojo užsienio gilumą. Kai kurie iš tų žingsnių atrodo visai rezultatyvūs: nors NATO plėtra priimant į aljansą buvusias Varšuvos sutarties šalis savaime buvo rizikingas dalykas, bet šiuo metu anuomet aljanso prisiimti įsipareigojimai atrodo patikimi. Tačiau netgi anuomet, kai Amerikos galia buvo zenite, bandymas išvesti Ukrainą iš Rusijos įtakos orbitos ir palikti ukrainiečiams, orientuotiems į sąjungas su Vakarais, pusiau atveriant duris į NATO, buvo kvailas atsidavimas kažkokiems super-įsipareigojimams.
Geopolitikoje geri norai visada pavaldūs valdžios realijoms. Kad ir kokie būtų mūsų norai arba Ukrainos norai, jos valdžia tiesiog niekada nebuvo pajėgi visiškai prisijungti prie Vakarų - ji per silpna ekonomiškai, per daug iš vidaus susiskaldžiusi ir tiesiog randasi ne toje vietoje ir ne tuo laiku.
Esant tokioms realijoms ir būtinybei sutelkti Amerikos galią Rytų Azijoje prieš Kiniją, tampa aišku, kur idealiu atveju gali baigtis mūsų atsitraukimas. Tai gali būti nuolatos atidėtas klausimas dėl NATO plėtros; Ukraina, patirianti neišvengiamą Rusijos spaudimą, bet ne įsiveržimą ar aneksiją; didesnė mūsų NATO sąjungininkų našta užtikrinant saugumą Rytų Europoje.
Bet, kaip ir Afganistano atveju, realus idėjos įgyvendinimas yra daug sudėtingesnis už pačią teoriją. Pasiekti patvarų savitarpio supratimą su Putinu sudėtinga, nes jis siekia būti nuolatiniu griovėju, išnaudojančiu bet kokią galimybę pažeminti Vakarus. Mūsų pasitraukimas iš Ukrainos neišvengiamai sukels abejonių dėl mūsų svarbesnių įsipareigojimų kitose vietose. Ypatinga problema yra tai, kad svarbiausia Europos valstybė, Vokietija, dažnai veikia kaip faktinis Rusijos sąjungininkas.
Dėl šių sunkumų Baideno administracijos dabartinio kurso svyravimai yra suprantami. JAV iš tikrųjų nieko negali padaryti, jeigu Rusija įsiverš į Ukrainą, ir mes būtume bepročiai, jeigu įsitrauktume į karą Ukrainos pusėje. Todėl ir Baltųjų rūmų teisingo tarpinio atsako – tam tikro balanso tarp sankcijų ir ginklų tiekimo Ukrainai – ieškojimas atrodo kaip baimingas zondavimas ir yra pilnas netikrumo. Ir tam yra pateisinama priežastis: čia tiesiog nėra idealaus atsakymo – yra tik tam tikra mažiausiai blogų variantų suma.
Šaltinis: nytimes.com
Naujausi
Naujausi komentarai
Tai nelegalu su tom kasetinem
IP 78.58.203.16 | 07:25:09
Kokios šalys turi kasetines bombas?
Nors istoriniai duomenys yra neišsamūs, JAV praeityje perdavė šimtus tūkstančių kasetinės amunicijos mažiausiai 30 šalių, įskaitant Argentiną, Australiją, Bahreiną, Belgiją, Kanadą, Egiptą, Daniją, Prancūziją, Vokietiją, Graikiją, Hondūrą, Indiją. , Indonezija, I...
Rimas
IP 91.187.185.51 | 06:51:39
Tik tokie kaip konservatnikai galėjo paskirti tokį aligofreną Kasčiūną į tokį svarbų postą. Kad ir durnas, byle savas....
Tam 16
IP 2a09:bac3:47d8:505::80:157 | 05:59:42
Apie zombius JAV, istorijos.
JAV intervencijos Lotynų Amerikoje, pavyzdžiui, JAV invazijos į Grenadą 1983 m. ir Panamą 1989 m., CŽV "Kontra karas" prieš Nikaragvą aštuntajame dešimtmetyje, mėginimas per tarpininką įsiveržti į Kubą 1961 m. ir daugybė JAV remtų karinių perversmų Lotynų Am...