„Žiemos ekranai“ nėra filmai plačiajai publikai – jie neša gilesnę žinutę (interviu)

Nuo 2006 metų vykstantis prancūziško kino festivalis „Žiemos ekranai“ sugrįžta. Šiemet festivalyje bus galima išvysti tris programas: Gruzijoje gyvenusio ir į Prancūziją emigravusio režisieriaus Otaro Joselianio filmų retrospektyvą, keturis mažai Lietuvoje žinomos kaip filmų kūrėjos rašytojos Marguirite Duras (1914-1996) filmus bei pagrindinę programą, kurioje bus rodomi nauji frankofoniškų šalių filmai. Apie tai, kas yra žiemos ekraniškumas, kaip festivalyje atsispindės prancūziško kino specifika bei kokiuose miestuose vyks filmų peržiūros, kalbamės su „Žiemos ekranų“ koordinatore Auste Zdančiūte.

– Prancūzija nuo seno garsėja kaip itin stiprios ir charakteringos kultūros puoselėtoja, ją kryptingai skleidžianti ir svetur – tai puikiai reprezentuoja daugybėje šalių veikiantys Prancūzų institutai. Ar šį festivalį būtų galima pavadinti vienu iš prancūziškos kultūros plėtros instrumentų?

– Taip, toks ir yra festivalio tikslas, nes festivalį organizuoja Prancūzų institutas, kurio veikla yra viena stipriausių Lietuvoje. Šis festivalis yra pagrindinis kultūros srities objektas ir didelė šventė visam institutui, ambasadai, kurios darbuotojai mielai dalyvauja festivalyje, palaiko, domisi filmais. Jiems taip pat įdomūs ir organizaciniai klausimai – jie noriai dalyvauja visame procese.

Taip pat džiugu ir tai, kad greta kitų kino renginių, kurie yra susiję su tam tikra kultūra, (pvz.: „Vokiečių kino dienos“, „Lenkų kino savaitė“ ir t. t.), „Žiemos ekranai“ yra kitokie. Tai nebe kino dienos, o visas festivalis.

– Prancūzija ir jos kasdienės aktualijos neapsieina be praeities šešėlių: kolonijų ir jų žmonių. Visa ši šalies istorija atsispindi ir „Žiemos ekranų“ programoje, sudarytoje iš įvairiomis biografijomis pasižyminčių režisierių filmų. Tai - sudėtingi multikultūros požymiai; tad kaip tu manai, ar stipriai juos pajaus „Žiemos ekranų“ lankytojai? 

– Manau, kad pastebėjimas apie multikultūrą yra labai tikslus. Prancūzija ir ypač Paryžius yra visiškas kultūrų katilas ir visko ten yra tiek daug ir tiek visko skirtingo, kad, norėdami pristatyti prancūzų kultūrą ir kiną, mes neapsieiname ir be kitų kultūrų įsikišimo.

Šiais metais savo programoje rodysime gruzinų režisieriaus Otaro Joseliano filmų retrospektyvą. Pirmąją savo karjeros dalį jis filmus kūrė Gruzijoje, o vėliau emigravo į Prancūziją; taigi, tokiu būdu tapo tarsi šių dviejų kultūrų mediatoriumi.

Filmo „Žirafiada“ režisierius yra imigranto iš Palestinos ir egiptietės sūnus, gimęs Prancūzijoje. Ir nors jis jau yra tarsi prancūzas, naudojantis prancūzišką kino kalbą, jo filmas pasakoja apie tėvų krašto problemas. Tai pusiau dokumentinis filmas apie zoologijos sodą Palestinoje, kuriame neramumų metu žūva žirafa ir reikia rasti kitą žirafą. Filmo kūrimas šiame regione taip pat buvo sudėtingas.

– Kokiais kriterijais remiantis buvo sudaryta pagrindinė festivalio programa?

– Atrinkdami filmus stengiamės, kad programa būtų spalvinga. Taip pat labai svarbūs dalykai, kurie bendrai veikia žmogų, yra visiems suprantami. Neretai lietuviams gan sunku suprasti prancūzišką kiną. Kaip ir literatūra, jis yra kitoks, tad turime galvoti, kokiu būdu prancūziškos vertybės pasiektų lietuvių žiūrovus.

Nuo pat pradžių „Žiemos ekranai“ buvo prancūziškas festivalis, tačiau dabar mes išsiplėtėme ir stengiamės apžvelgti visą frankofonišką paletę: rodome belgiškus („Anri“) ir kanadietiškus filmus („Vik ir Flo pamatė lokį“).

Pagrindinėje programoje bus rodomi filmai iš skirtingų sričių. Visuomet ieškome ir įdomesnio afrikietiško kino. „Grigris“ – tai filmas, apie Afrikos aktualijas, pasakojantis apie neįgalų vaikiną, bandantį įvairiais būdais pragyventi, užsidirbti pinigų ir neapsieinantį be kontrabandos. Tai yra kolonijų istorija, kurioje jaučiama didžiulė Europos įtaka, kas yra labai įdomus aspektas.

Per tiek metų susiformavo net toks dalykas kaip žiemos ekraniškumas. Tai yra filmai, kurie turi kažkokią bendražmogišką detalę, suprantamą dideliam žmonių ratui, bet kartu tai nėra filmai plačiai publikai – jie neša gilesnę žinutę. Tai gali būti nematyti filmai žanrine ar tematine prasme, dėl kokių nors detalių ar aktorių vaidybos.

Prancūzai garsėja savo animacija, tad šiemet rodysime ir animacinį filmą.

– Ne viename filmo pristatyme minima, jog vieno ar kito filmo režisieriaus filmas jau buvo rodytas „Žiemos ekranų“ ar Lietuvos kino teatruose. Ką reiškia tokie režisierių sugrįžimai? 

– Taip, programoje yra šis momentas, nes „Žiemos ekranai“ ir susikūrė tam, kad parodytų režisierius, kurių kiti festivaliai nepristato. Per devynerius metus susidarė tam tikras ratas režisierių, kurie, galima sakyti, yra „Žiemos ekranų“ atrasti. Todėl kurdami programą mes visada į tai atsižvelgiame. Juk tikrai įdomu pamatyti, kaip pasisuko jau Lietuvoje pristatytų režisierių keliai. Šiais metais natūraliai išėjo, kad senieji „Žiemos ekranų“ režisieriai vėl atsidūrė programoje su naujais filmais.

Mes užsiauginome publiką, kuri nebūtinai eina į kitus kino festivalius, bet eina į „Žiemos ekranus“. Prancūzų kinas turi labai gilias tradicijas.

– Ką galėtumei pasiūlyti tiems, kurie vis dar galvoja, kad prancūzų kinas yra iki ašarų prajuokinančios komedijos, romantiniai filmai ar sunkiai suprantami dalykai, ir dar neatrado „Žiemos ekranų“?

– Aš visuomet esu už atradimus, tad visiems, kurie dar neatrado, labai rekomenduočiau atrasti O. Joselianį. Tai gali būti ir sudėtingas kinas, kuriame yra politikos ir visokių temų, susijusių su žmogaus priespauda, laisve. Tačiau iš esmės tai yra lengvas kinas, nes jame yra ir plačiajai publikai skirto humoro.

Prancūziškas klišes atspindi filmas „Andželė ir Tonis“, gražiai pasakojantis apie santykius. Taip pat labai prancūziškas ir mūsų atidarymo filmas „Anri“.

– Kuris iš rodomų filmų žiūrovą nustebina ir įtraukia labiausiai?

– Mane daug kas nustebino, bet manau, kad įdomu atrasti detales, kurios yra stebuklinės. Filme „Tu išgydei mano sielą“ rodomas paprastus darbus dirbantis baikeris sužino, kad jis gali gydyti rankomis. Tuomet tu ne visai supranti, ar jis tikrai gali išgydyti, ar tai – tiesiog metafora. Galima visa tai bandyti priimti kaip rimtą faktą, bet labai sunku tuo patikėti.

O. Joselianio filmuose itin įdomūs gyvūnai. Jie tiesiog atsiranda ekrane, yra personažų kompanijonai, bet, vėlgi, nebūtinai jie egzistuoja iš tikrųjų. Kyla klausimas, kodėl jie ten egzistuoja? Labai sunku pasakyti ir jeigu atkreiptume dėmesį į tai, koks tai gyvūnas ir susietume su personažu ar situacija, kurioje jis veikia, būtų galima prikurti dar papildomų istorijų – tai stimuliuoja.

– Šiuo metu netyla kalbos apie tai, jog trinamos ribos tarp vaidybinio ir dokumentinio kino; ką verta pamatyti, apie ką verta pamąstyti?

– Tai yra labai įdomus posūkis ir mūsų programoje yra tokių filmų: jau minėta „Žirafiada“, taip pat jaunos režisierės Shalimar Preuss filmas „Mano gražioji mergaitė“, kuriame rodomas šeimos gyvenimas. Ypač kai filmuojami vaikai, sunku suprasti, kas buvo numatyta scenarijuje, o kas – suvaidinta gyvai.

Būtų galima ilgai svarstyti, kur yra vaidybos ir dokumentikos ribos. Pas O. Joselianį vaidina neprofesionalūs aktoriai, tad tokiu atveju neturėdami daug patirties, jie labai daug improvizuoja ir į filmą įdeda daug savęs. Sakyčiau, kad tai filmams suteikia daugiau suprantamumo, artimumo. Apskritai, man dokumentika yra kažkas gyvesnio negu vaidybinis kinas, tačiau čia reikėtų apie viską kalbėti skirtingais aspektais.

– Koks festivalyje rodomų filmų sukūrimo metų diapazonas?

– O. Joseliano retropektyva apima filmus nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio iki 2010 metų; bus rodomi pirmieji jo filmai gruzinų ir rusų kalbomis ir vėlesni filmai, kuriuose jau šnekama prancūziškai. Pagrindinei programai stengiamės atrinkti pačius naujausius filmus, sukurtus 2013 metais, taip pat kelis šiek tiek senesnius filmus, kurie tiko programai.

Turbūt visai Lietuvoje nematyti Marguerite Duras filmai yra iš aštuntojo ir devintojo XX a. dešimtmečio. Tai – unikalus, itin asmeniškas prancūzų naujosios bangos kinas, kurį verta atrasti.

– O kas šiemet atvyksta į festivalį?

– Atvyksta pats O. Joselianis ir tai yra didžiulis įvykis. Senais laikais jis jau yra buvęs Lietuvoje, berods, Palangoje. Režisierius pristatys savo filmus „Skalvijoje“ ir svečiuosis visą savaitgalį, todėl bus galima su juo pabendrauti. Taip pat atvyksta Martine Marignac, prodiusavusi didžiąją dalį O. Joselianio filmų bei Lietuvoje rodytą filmą „Šventieji motorai“ (2012 m.). Tikimės surengti jos susitikimą su Lietuvos kino prodiuseriais.

– Dažniausiai kino festivaliai turi konkursines programas, žiuri, kuri renka geriausius filmus. Kaip yra „Žiemos ekranuose“?

– Festivalis lieka mažo formato – mes tiesiog rodome ir pristatome filmus. Nenorime, jog kažkas rungtųsi. Tai, žinoma, svarbu režisieriams, kurių filmai tampa pripažinti jų regionuose, tačiau mums svarbiau kiną pristatyti Lietuvos žiūrovams. Pirmiausiai „Žiemos ekranai“ pradėjo važiuoti į frankofoniškus miestus, pavyzdžiui, Alytų. Klaipėdoje filmus rodome net ne kino teatre, o KKKC parodų rūmuose, tačiau žmonės mėgsta šį festivalį. Marijampolė prisijungė pernai savo pačios iniciatyva. Nors festivalis fokusuojamas Vilniuje, kur rodysime visus filmus, daug seansų vyks Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje, po filmą iš pagrindinės programos ir retrospektyvos vešime ir į Nidą, Palangą, Šiaulius bei Visaginą, tad festivalis jau yra pastebėtas ir periferijoje.

– Ačiū už pokalbį.

Festivalis sausio 24 – vasario 9 dienomis vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Nidoje, Palangoje ir Visagine. 

Visa festivalio programa ČIA.

„Žiemos ekranai“ facebook'e.