A. Šmulevičius: O kodėl Kaukazas - rusų žemė?

Šį interviu su rabinu Abraomu Šmulevičiumi – sovietmečio disidentu, dabar Izraelyje gyvenančiu politologu, istoriku, o taip pat žinomu Kaukazo ekspertu – neseniai publikavo rusiškas interneto portalas APN. Ekspertai.eu.

Šiaurės Kaukaze tampa vis karščiau. Tarp artimų ir tolimų Rusijos kaimynų vis daugėja tokių, kurie abejoja Kremliaus valdžios tvirtumu šiame regione. Pastaruoju metu išryškėjo požymių, kad Šiaurės Kaukazu ėmė aktyviau domėtis Ukraina. Vienas to liudijimų – jums siūlomas tekstas.

Pateikiame pokalbio iš ukrainiečių kalbos vertimą. Vieno svarbiausių ukrainiečių leidinių vedėjas kalbino žymų Kaukazo ekspertą, seną mūsų leidinio autorių Abraomą Šmulevičių.  

Kokia šiaurės Kaukazo geopolitinė reikšmė?

Šiaurės Kaukazas – vienas iš svarbiausių taškų posovietinėje erdvėje ir pasaulyje. XX amžiuje politiniame žemėlapyje įvyko nemažai pokyčių. Subyrėjo Sovietų Sąjunga ir visos Europos imperijos. Nėra pagrindo manyti, kad tolesnis Rusijos dezintegracijos procesas sustos. Kodėl? Visos Rusijos valstybės sąrangos ir valdymo problemos daug labiau jaučiamos Kaukaze. Pagrindinė RF sandaros problema ta, kad ji yra federacija tik formaliai. Pagal idėją tai turėtų būti ir čiukčių, ir čečėnų valstybė, ginti jų interesus. Tačiau taip nėra. Centrinėje Rusijoje situacija daugmaž pakenčiama, teisinės problemos ne tokios ūmios, tačiau Šiaurės Kaukaze problemų griūtis baigėsi tuo, kad de facto Rusijos valdžios šiame regione tiesiog nebėra. Jei tarp šiaurės kaukaziečių nebūtų nesutarimų, jie jau seniai būtų Rusiją išviję. Ji paprasčiausiai pakartotų visų kolonijinių imperijų likimą. Jei šiame regione bus esminių pokyčių, tai, beje, labai svarbu ir pačiai Ukrainai. 

Kokios Jūs imtumėtės Ukrainos politikos šiaurės Kaukazo atžvilgiu?

O ką, Ukraina turi užsienio politiką? Man susidarė įspūdis, kad turime tik vidaus politiką. Nieko negirdėjau apie išorinę Ukrainos politiką. Atrodo, kad šalis, turėdama tokį potencialą, ne iki galo susiformavo kaip valstybė. Tai gana keista, nes Ukraina – beveik Kaukazo šalis. Kaukazas galėtų tapti svarbiu Ukrainos politikos tikslu. Juk pietrytinis Ukrainos flangas – tai ir yra Kaukazas.Tos žemės istoriškai buvo glaudžiai susijusios su Ukraina. Buvo metas, kai Zaporožės gyventojus oficialiuose dokumentuose įvardindavo „čerkesais“. Skusta galva su paliktu plaukų kuodu priekyje – tai ne tik kazoko, bet ir čerkeso kario šukuosena. Ševčenkos pavardė turi čerkesiškas (adygiškas) šaknis. Ji kilusi iš „šeudžen“ – šiuo žodžiu adygai vadino savo krikščioniškus kunigus (spaudžiant islamui šeudženai pasitraukė į kairiojo Dniepro kranto (levoberežnaja) Ukrainą, kur ir toliau išpažino krikščionybę. Jų palikuonys buvo vadinami „šeudženiko“, „ševdženiko“, „ševčenko“ - red.). Taigi ukrainiečiai ir kaukaziečiai, ypač čerkesai – tai tautos, kurias visuomet saistė daugybė gijų. Dabar Kaukazas galėtų užimti svarbią vietą Ukrainos politikoje, nes tai tiesiogiai veikia šalies saugumą. Ukrainiečiai galėtų išnaudoti savo unikalią padėtį. Pas mus gyvena nemažai pabėgėlių iš Kaukazo. Kilus bet kokiam nestabilumui jų skaičius išaugs. Didelė šiuolaikinės Gruzijos elito dalis įgijo išsilavinimą ir kurį laiką gyveno Ukrainoje.Todėl Ukraina galėtų tapti Rusijos ir Gruzijos tarpininke. Man nesuprantama, kodėl Prancūzija, o ne Ukraina, tapo tarpininke per pastarąjį Rusijos – Gruzijos karą. Mes iš tarpininkavimo galėtume gauti politinius dividendus ir juos konvertuoti į ekonominių santykių su šiaurės ir pietų Kaukazu gerinimą. Be to, Ukrainos, kaip tranzito šalies, padėtis priklauso nuo situacijos angliavandenilių išteklių rinkoje, o šios rinkos dinamika didele dalimi priklauso ir nuo padėties Kaukaze. Galiausiai – islamo faktorius, kuris egzistuoja Ukrainoje. Jį labiausiai lemia ummos (islame šis žodis reiškia tikinčiųjų bendruomenę – red.) situacija Šiaurės Kaukaze. Yra daugybė aspektų, kuriuos Ukraina galėtų išnaudoti, tačiau neišnaudoja.    

Kokius procesus, vykstančius Šiaurės Kaukaze, Jūs įvardintumte?

Per pastaruosius dvidešimt metų Kaukazas virto tipiška kolonija. Jis nuo metropolijos aiškiai skiriasi kalba, kultūra ir religija. Gyventojai savęs su metropolija nesieja. Kaukazas ekonomiškai ar politiškai visiškai priklausomas nuo Maskvos. Jei sovietinis elitas kaip nors stengėsi integruoti regionus, tai dabartiniai Rusijos valdantieji viską paliko savieigai. Kaukazas ir Rusija suka vis labiau išsiskiriančiomis kryptimis. Šiaurės Kaukazas – vienas labiausiai dotuojamų regionų. Tačiau Šiaurės Kaukazo tautos tūkstantmečiais gyveno be jokių Kremliaus dotacijų. Ekonomika sugriauta, o valdymo sistema tokia neefektyvi, kad veda į regiono mirtį. Dagestanas, vienas iš derlingiausių regionų, kur derlių nuima dukart per metus, dabar įsiveža bulves netgi iš Izraelio. Visa tai kelia nepasitenkinimo vyriausybe nuotaikas. Faktiškai Kaukaze vyksta partizaninis karas su religine vėliava. Šio plataus masto partizaninio karo Rusijos kariuomenė laimėti niekaip negali. Nė viena strateginė užduotis – nei saugumo, nei kultūros, nei ekonomikos srityse – nebuvo išspręsta. Dabar prie to dar reikia pridėti gilią Rusijos valdančiųjų krizę. Tokiomis sąlygomis jie nespręs jokių problemų. Jau dabar daugelyje rajonų žmonės gyvena ne pagal RF įstatymus. Čėčėnijoje tai vyksta oficialiai. R. Kadyrovo tvarka neturi nieko bendra su Rusijos Konstitucija. Visoje Dagestano teritorijoje veikia šariato teismai. Dieną valdžia federalų, naktį – musulmonų partizanų.   

Ko Rusija gali imtis?

Anglija ir Prancūzija buvo galingesnės ir veiksmingesnės už Rusiją, tačiau jos pasitraukė iš savo kolonijų. Kodėl santykiuose tarp Kaukazo ir Rusijos turėtų įvykti stebuklas? Dekolonizacija – objektyvus procesas. Rusija turi dvi išeitis – arba pakeisti šiaurės Kaukazo valdymo sistemą ir tapti federacija, arba išeiti. Tačiau net jei ji ir panorėtų tapti federacija, tai visai nereiškia, kad elitas sugebėtų tokį projektą įgyvendinti. Per pastaruosius du dešimtmečius Rusijos elitas daug kalbėjo, bet nė vieno didelio projekto taip ir neįgyvendino.    

Tačiau daugelis Maskvos vaidmenį supranta kaip stabilizuojantį faktorių šiame regione.

Dabar Vakaruose galvojama, kad Rusija atlieka stabilizuojantį vaidmenį Kaukaze. Tačiau tai jau nėra tiesa. Visi destruktyvūs ten vykstantys procesai, kai Maskva imasi juos spręsti, tik intensyvėja. Kaukazas virsta agresyviu islamišku regionu – tai reakcija į rusų jėgos struktūrų veiksmus. Tą savivalę, kuri vyksta Šiaurės Kaukaze, sunku ir įsivaizduoti. Žmogaus gyvybės ir laisvės niekas negina. Žmones grobia, dažnai neaišku kas. Visi verslininkai moka kyšius valdininkams ir zakiatą (privalomas mokestis – red.) musulmonų partizanams. Teisingumo sistema neveikia. Švietimo sistema – taip pat. Per valstybinius egzaminus kaukaziečių vaikams sumažina įvertinimus, kad jie neįstotų į didžiųjų miestų aukštąsias mokyklas. Taip norima Maskvoje atsikratyti kaukaziečių. Valdžios institucijose visiška korupcija ir klanų diktatas. Visa tai pakerta Kaukazo tautų vertybes. Vyksta visiškas visuomenės irimas, senųjų papročių grįžimas ir socialinių institutų žlugimas. Tai tęstis ilgai negali.  

Kokios stipriosios Maskvos pusės?

Kaukazas – tai pinigų skalbykla. Ne paslaptis, kad nemaži resursai, siunčiami kaip dotacijos, nusėda Maskvos valdininkų kišenėse. Tai, kas neužsilaiko kaip otkatas Maskvoje, patenka į Šiaurės Kaukazo vietininkų kišenes. Visuomenė iš to nieko negauna. Be to, dar Putinas laiko Ramzano Kadyrovo grupuotes kaip savo jėgos rezervą. Jei kas, čečėnus būtų galima panaudoti prieš oponentus. Kadyrovas lojalus ne Rusijai, o būtent Putinui. Tas jam atriša rankas tvarkytis jau su savo oponentais Čečėnijoje - pavyzdžiui, brolių Jamadajevų ir kitų priešininkų žmogžudystės. 

Kuo skiriasi situacija įvairiose regiono respublikose?

Padėtis čerkesiškose respublikose (Adygėja, Kabarda – Balkarija, Karačajų Čerkesija – red.) skiriasi nuo padėties Dagestane, Čečėnijoje ir Ingušijoje. Pavyzdžiui, rusų tautybės gyventojų jau nebėra Dagestane ir Čėčėnijoje. Čerkesiškose respublikose dar gyvena nemažai rusų. Ten daug mažiau pasistūmėjo islamizacija. Čerkesiškos respublikos – vienintelės, kurios turi alternatyvą islamizmui kaip Kaukazo ateičiai. Nors toje pačioje Kabardoje – Balkarijoje veikia labai stiprus islamistinis judėjimas. Ten iš esmės vyksta pilietinis čerkesų karas tarp vahabitų ir antivahabitų pasaulėžiūrų.  

Kas paleido šūkį „Gana maitinti Kaukazą!“?

Dabar visi žino, kad Rusijoje kaukaziečių ir slavų bendruomenės psichologiškai viena kitai nepakančios. Neapykantą kursto ir skustagalviai, ir kaukaziečių nusikalstamumas, ir vahabitai. Kaukazo ekonomika sugriauta. Manau, kad tai daroma ir tyčia, nes ekonomiškai savarankiškas Kaukazas galėtų atsiskirti nuo Rusijos. Be to, vietinis korumpuotas elitas nieko daugiau ir nesugeba - tik vogti pinigus. Jie prakuto iš Kaukazo griūties, todėl suinteresuoti tolesne suirute ir dotacijomis, o ne plėtoti gamybą ir paslaugas. Tačiau dėl to liaudis turi išvažiuoti į centrinės Rusijos miestus. Kaukaziečiai ten padeda vienas kitam, o ne „atomizuojasi“, kaip rusai. Alyvos į ugnį dar įpila tai, kad ir rusų ekonominė situacija gana apverktina. Visa tai kelia didelę įtampą tarp rusų ir kaukaziečių.

Kas to šūkio autorius ir kas juo vadovaujasi?

Šūkį „Gana maitinti Kaukazą“ paskelbė rusų nacionalistai. Bet dabar jį pradeda naudoti ir Kremlius. Maskvos valdininkai nori pasirodyti rusų nacionalistais, privatizuoti šią ideologiją. Tai demagogiškas žingsnis, nes Kremlius jokių nacionalinių interesų negina - tik savo pačių. Šis šūkis taip pat reikalingas tam, kad būtų galima paspausti vietinius valdančiuosius. Kremlius turi gausybę valdininkų, tačiau neturi valdymo aparato. Tad galiausiai šis šūkis tik greitins Kaukazo atitolimą nuo Rusijos.

Tačiau yra ir kitas šūkis – „Nė pėdos rusų žemės!“ Kaip tai suprasti?

O kodėl Kaukazas – rusų žemė? Jis buvo užkariautas prieš maždaug 150 metų. Netgi didžioji dauguma rusų nemano, kad tai rusų žemės. Psichologinis atotrūkis nuo Kaukazo jau įvyko. Be to, per SSSR griūtį nuo Rusijos atsiskyrė daug skaitlingiau rusų apgyvendintos teritorijos. Dabar Šiaurės Kaukazas Rusijai – terorizmo, nestabilumo ir korupcijos šaltinis. Manau, kad netgi didelė dalis rusų nacionalistų supranta, jog tas žemes reikia paleisti. Daugelis gali vartoti imperijos atgaivinimo retoriką, tačiau niekas važiuoti į Kaukazą neskuba. Visa tai kalbos varguomenei. Deja, Rusija sparčiai traukiasi. Rusų tautos jau nebepakanka visai valstybės teritorijai išsaugoti.

Kokia Gruzijos politika Šiaurės Kaukazo atžvilgiu?

Kalbėjome, kad Ukraina neturi užsienio politikos Kaukazo atžvilgiu. Gruzijos padėtis panaši. Tai simptomai, kuriuos lemia posovietinės erdvės sindromas. Gruzija gyvybiškai suinteresuota, kad šiaurės kaukaziečiai būtų jai draugiški. Gruzija šiaurės kaukaziečius vertina kaip jėgą, kuri gali atvėsinti Rusijos agresyvumo įkarštį. Tačiau Gruzijos valdantieji veikia labai nenuosekliai. Be to, Gruzijoje yra didelis atotrūkis valdymo sistemoje. Aukščiausias valdymo lygis šiuolaikinis, o vidutinis ir žemiausias dar sovietiškas. Gruzija gali pamėginti atlikti stabilizuojantį vaidmenį, tačiau šiuo metu jie tam neturi drąsos. Tai liūdina, nes vienintelė politinė jėga, kuri lieka Šiaurės Kaukaze – islamizmas. Yra, žinoma, ir čerkesiškas nacionalizmas, tačiau juos vis labiau spaudžia federalinė valdžia.   

Kas dar gali veikti padėtį regione?

Iš dalies Azerbaidžanas. Šiuo metu jis daro įtaką Pietų Dagestane. Vienų ar kitų žmonių paskyrimas į įtakingesnes pareigas Pietų Dagestane jau seniai vyksta konsultuojantis su Baku. Turkija vykdo gana atsargią ekspansyvią politiką. Vakarai, kuriuos atstovauja JAV ir ES, labai nenorėtų įsipainioti į šio regiono reikalus. Tačiau jei politinio islamo vadai paskelbs Vakarams džihadą, jiems teks tai daryti. Pamenate, Gruzijos ir JAV bendradarbiavimas prasidėjo nuo to, kad amerikiečių specialiosios pajėgos išvalė Pankisio tarpeklį Gruzijos šiaurėje, kur savo bazes buvo įsikūrę arabų teroristai. Iranas taip pat galėtų tapti vienu žaidėjų, jei išspręs savo problemas su Vakarais. Įdomu, kad į regioną pradeda dairytis Kinija. Kinijos laivynas neseniai įplaukė į Juodąją jūrą. Tik štai Ukraina nereiškia jokio akivaizdaus intereso šiame regione. Tarsi Ukraina būtų ne šalia, o kažkur toli.  

Koks yra politinis islamas Šiaurės Kaukaze?

Yra tai, ką jie vadina „tradiciniu islamu“ – sufijų islamas. Tai taip pat politinė forma. Pažymėtina, kad su rusų durtuvų pagalba Čečėnijoje jie faktiškai sukūrė politinį islamą sufizmo tarikato pagrindu. Yra salafija, kuri džihadą supranta kaip esminį priesaką. Salafiniai režimai susikūrė Afganistane, Jemene, Somalyje, tačiau niekur nebuvo sėkmingi. Visur jie arba persipyko tarpusavyje, arba pralaimėjo išorės jėgoms. Tačiau Šiaurės Kaukaze islamas kovoja ne su savo tikėjimo pasekėjais ir ne su islamo šalimis. Ten islamas vadovauja išsivadavimo iš kolonijinės padėties karui. Tai suteikia judėjimui visai kitą vaidmenį. Be to, Šiaurės Kaukazui, žinoma, reikia kokios nors vienijančios ideologijos, kuri prislopintų etninius prieštaravimus ir sutelktų kaukaziečių valią. Šia ideologija ir tapo politinis islamas. Šiuo metu jokios kitokios vienijančios ideologijos nėra. Galėtų būti europietiškojo Kaukazo ideologija, tačiau Rusija daro viską, kad ją pasmaugtų dar negimusią. Šios ideologijos šalininkai buvo išstumti ar sunaikinti Dagestane, Ingušijoje ar Čečėnijoje, o Čerkesijoje prieš juos intensyviai kovojama. Taip išeina, kad Šiaurės Kaukazo salafizmas – vienintelė vienijanti ideologija. Todėl visos išorinės jėgos bijo, kad vietoje rusų ateis islamistai, bus antras Irakas ar Afganistanas. Tačiau tai, kad Šiaurės Kaukazo salafizmas formuojasi išsivadavimo kare, o ne kovojant prieš kitas musulmoniškas valstybes, daro jį labai skirtingą. Žinoma, yra vilties, kad jie aklai nepasuks Talibano ar Al-Kaidos takais, neprisidarys sau nereikalingų priešų lygioje vietoje. Tačiau tokių galimybių nematau – manau, kad jiems tiesiog pristigs intelekto ir išprusimo, kad sukurtų redakciją, atitinkančią jų sąlygas.

Kodėl jauni žmonės traukia į mišką?

Salafizmas – vienintelė alternatyva egzistuojančiai sistemai. Jauni žmonės mato neįtikėtiną neteisybę, kad nėra jokių socialinio mobilumo galimybių. Jei nepriklausai kokiam nors klanui, neturi nė menkiausių galimybių šiame gyvenime ko nors pasiekti. Paprastai jauni kaukaziečiai būna ambicingi ir judrūs, tačiau jie neturi galimybių savęs realizuoti. O štai Kaukazo imarato ideologija gana patraukli – ji skelbia brolybę ir teisingumą. Tai ir socialinė terpė. Kovą už islamo valstybės atkūrimą jie vertina kaip kilnią idėją. Kaukazo imaratas kovoja už tai, apie ką jie skaito knygose – musulmonai musulmonų neišnaudos, šariatas, visas pasaulis turi būti valdomas islamo, islamas – vienintelis teisingas mokymas ir t. t. Šiuo metu tai vienintelė reali alternatyva esamai valdžios sistemai. Šariato teismų sistema, skirtingai nei pasaulietinė, nėra korumpuota. Ji laikosi tam tikrų taisyklių. Ši alternatyvi socialinė sistema ir traukia jaunuolius, nes būtent jos artumoje ir joje jie praktiškai ir išaugo.

Ar gali kilti naujas karas?

Partizaninis karas Šiaurės Kaukaze vyksta jau seniai. Dabar savo intensyvumu jis pradeda lenkti Iraką ir Afganistaną. Be to, yra visos prielaidos, kad Kaukazo imaratas gali perkelti konflikto zoną į Tatarstaną. Dideli tarpvalstybiniai konfliktai šiuo metu menkai tikėtini. Yra du potencialūs židiniai: armėnų – azerbaidžaniečių ir rusų – gruzinų. O dėl čečėniško scenarijaus pasikartojimo – esu ne kartą iš islamistinio pogrindžio vadovų girdėjęs, kad jie pasirengę imti valdžią. Tačiau jie nepasirengę jos išlaikyti. Tai yra, jie nepasirengę išlaikyti susidūrimo su visa Rusijos kariuomene ir neturi pakankamai stipraus palaikymo visuomenėje. Todėl jie vengs tiesioginių susidūrimų. Jie užsiima propaganda, stiprina savo pozicijas, nes visuomenė šariato įstatymus vertina kaip alternatyvą korumpuotai centrinei valdžiai. Tad gyventojai neišvengiamai linksta į jų pusę. Todėl jie pamažu išstūminės federalus, periminės svarbiausias valdžios institucijas, ir paims valdžią, kai bus pasirengę. 

Vertė Aurimas Guoga