Yra temų, kuriomis rašydamas nepatiri jokio malonumo ir kūrybinio džiaugsmo, vien koktumą, neviltį, nuosėdas. Tikriausiai suprantat, apie ką – apie be galo ilgai trunkantį pedofilijos trilerį, kuris pastarosiomis dienomis jau perauga savo žanro ribas ir darosi panašus į siurrealistinį košmarą.
Klaidinga būtų manyti, kad visa ši istorija yra vien teisėsaugos reikalas, kuri ims ir lyg burtininko lazdele teisingu mostu atkurs teisingumą, rimtį ir tvarką visuomenėje. Per toli nueita, per daug pridaryta klaidų (gal ir tyčia), o pralaimėtoje partijoje, kaip žinia, nėra gero ėjimo, o kiekvienas blogas ėjimas košmarą daro tik dar šiurpesnį. Paskutinis toks karštligiškas juodųjų ėjimas buvo padarytas Kėdainių teisėjo, kuris nusprendė, kad mergaitė skubiai turi būti grąžinta motinai. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, komentuodamas įvykį, pažėrė virtinėlę štai kokių „auksinių“ minčių: „Puikiai suprantu, jog daug kam gali atrodyti, kad vienas ar kitas sprendimas yra neteisingas. Galbūt vienas ar kitas sprendimas gali būti neteisingas, tačiau teisinėje valstybėje yra vienintelis kelias – būtent teisiniu būdu ir ginčyti sprendimo tinkamumą".
Kalbant apie šią istoriją, kai sūkuriuoja tokios aistros, reikia suprasti, kad teisėju dirbti labai sudėtinga. Todėl gerbiu Kėdainių teismo teisėją, kuris ėmėsi nagrinėti šią bylą. Teismo sprendimai turi būti vykdomi.“ Ministrui šį antradienį į talką atskubėjo ir A. Ūso bei L. Stankūnaitės advokatas „Lietuvos rytas“. Jis rašė: „ Kova dėl velionio Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės mažametės dukters globos ima peržengti visas teisinės valstybės ribas.“
Įdomiai susišaukia minčių trajektorijos. Ir ministras, ir didžiausias „visų mūsų minčių“ dienraštis linksniuoja „teisinės valstybės“ klišę ir dedasi naiviais teisuoliais, vaizduodami norima, kaip esama. Įstrigęs pedofilijos skandalo tyrimas atskleidė akivaizdybę, kad gyvename anaiptol ne teisinėje valstybėje, o korumpuotoje posovietiniu teisingumu atsiduodančioje betvarkėje.
Čia vertėtų prisiminti netolimą mūsų praeitį – M. Gorbačiovo vizitą į Vilnių, kai jis aiškino LTSR AT deputatams ir žmonėms aikštėse, kad mitingais Nepriklausomybės nepasieksime, o tik teisiniu būdu pagal išstojimo iš TSRS mechanizmą. Rytų Europa teisingumą atkūrė pagal kitą mechanizmą. Taigi ir Garliavoje spontaniškai besiformuojančio sambūrio nereikia niekinti. Tai žmonės, pasipiktinę ir nepasitikintys mūsų lietuviškuoju teisingumu.
Nesu teisininkas, bet kaip literatūros analizės mokslų šiek tiek ragavęs žmogus galiu įtarti, kad ministro analitiniai sugebėjimai man kelia didelių abejonių. Jis kalba apie teismo sprendimą, kuris gali būti ir neteisingas, tačiau jį reikia vykdyti. Tai pats tikriausias teisinio formalizmo pavyzdys. Ir štai kodėl. Visų pirma, ką tas Kėdainių teisėjas nagrinėjo? Vieną epizodą, atsietą nuo visų pedofilijos bylos kontekstų. Neaišku, į kiek ikiteisminių tyrimų ir bylų ta nelemta byla dabar suskaidyta, nors pagal įvykių raidą matyti, kad tai yra tam tikras vientisas naratyvas, visuma, kur, jei analizuosi tik atskirus segmentus, niekaip neišvyniosi viso siūlų kamuolio.
Mergaitės grąžinimo ar negrąžinimo motinai klausimas turėtų būti nagrinėjamas paskutinis, kai teismai išsiaiškins, ar mergaitė buvo tvirkinta, ar prievartauta, kokiu būdu be motinos žinios ji galėjo patekti į pedofilų seksualinių orgijų lauką, nes įtarimai A. Ūsui pareikšti, kas surengė Kaune žudynes, kas ir kokiais tikslais iš mūsų teisėsaugos institucijų nutekindavo slaptą ikiteisminio tyrimo informaciją A. Ūsui, L. Stankūnaitei ir žiniasklaidai?
Beje, prieš gerą pusmetį buvo paskelbta, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl slaptos informacijos nutekinimo žiniasklaidai. Kur rezultatai, kodėl medžiaga neperduota teismui? Galų gale kur žadėtos ekspertų išvados dėl D. Kedžio mirties ar galimo nužudymo? Kai teisėsaugininkai atsakys visuomenei į visus šiuos klausimus, galės tęsti ir mergaitės sugrąžinimo motinai bylą. Negaunanti atsakymų visuomenė it paskutinio šiaudo griebiasi vilties, kad iš šio akligatvio gal kaip nors galėtų išvesti pasitikėjimo dar nepraradusi Prezidentė. Ir gauna štai tokį aptakų, neartikuliuotą atsakymą: „Šioje situacijoje svarbiausia vaiko interesai, kuriems apginti turi būti dedamos visos įmanomos pastangos. Visos institucijos, nuo kurių priklauso mergaitės likimas, privalo daryti viską, kad vaiko teisės būtų garantuotai apsaugotos. Vaiko interesų labui raginu visus, ypač politikus, susilaikyti nuo bet kokio tiesioginio spaudimo teisėsaugai. Tik teisinėmis priemonėmis, kuo atsakingiau ir profesionaliau jas taikant, bus įmanoma pasiekti teisingą sprendimą.“
Stop. Gal Prezidentė mano, kad Kėdainių teisėjas išsiaiškino vaiko interesus, ar Kėdainių teisėjas mano, kad mažametės mergaitės interesas, praėjus vos mėnesiui po tėvo laidotuvių, yra būti tampomai iš vienų namų į kitus? Jei jau norime tikro teisingumo, tai toksai turėtų būti grįstas visų pirma humanizmu, sveiku protu, o tik po to įstatymo raide.
Tiesą sakant, Prezidentė savo atsakymu pasirodė nė kiek ne geriau už teisingumo ministrą. Abu neturi minties, koks ėjimas tą beviltišką situaciją galėtų pakreipti geresne kryptimi. Sveikas protas sufleruoja, kad Kėdainių teismo nutartis turėtų būti suspenduota, iki nebus galutinai išsiaiškintos visos pedofilijos trilerio peripetijos. Ir tai galėtų būti viešas PROCESAS, kad visuomenei nebekiltų jokių abejonių ar įtarimų, jog teisėsaugos sistema dirba ne visuomenės interesui, o nežinia kam.
Beje, šioje neordinarinėje ir valstybei grėsmingoje situacijoje stručio politikos griebėsi ir Seimas. Daugiau nei šimtas seimūnų susėdę ištisą dieną svarsto ypač svarbų Lietuvai A. Sacharuko ir L. Karaliaus apkaltos klausimą. Groteskas, ir tiek.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
