Amžinai jaunas maestro

Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje įvyko pirmasis projekto „Susitikimai. Šiaulių regiono kūrėjai – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“ renginys. Jame viešėjo daugelio pasaulio šalių Garbės vardų bei apdovanojimų savininkas, smuikininkas, dirigentas, profesorius, Šiaulių miesto Garbės pilietis, o paprasčiau tariant – šiaulietis nuo gimimo - maestro Saulius Sondeckis. Susitikimo dalyviai turėjo unikalią galimybę pabendrauti su jaunatvišku Pasaulio žmogumi, šį rudenį švęsiančiu 85-metį. Puikus jumoro jausmas, fenomenali atmintis stebino ne vieną renginio dalyvį, kai maestro S. Sondeckis pasakojo apie savo koncertus didžiosiose pasaulio koncertų salėse, minėdamas garsiausius kompozitorius bei atlikėjus, kuriuos pažįsta asmeniškai. Ne vieną iš jų pats ir „atrado“ arba atvedė pas klausytoją.

Ir nė lašelio kartėlio, kad jį, geidžiamą garsiausių kolektyvų dirigentą, kažkada atstūmė Lietuvos valdžia, kai 2004 metais sustabdė jo įkurto kamerinio orkestro, kuriam profesorius vadovavo daugiau nei keturiasdešimt metų, veiklą, kad jį išguitų iš darbo. (Primename, kad maestro S. Sondeckio pjudymas prasidėjo po to, kai jis viešai prabilo apie galimai neskaidrią kultūros vadybininko, dabar Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovaujančio Gintauto Kėvišo veiklą. Kaip prokuratūra marina tyrimą dėl galimo Lietuvos nacionalinės filharmonijos didelės vertės turto pasisavinimo, rašėme publikacijoje „Garsaus milijonieriaus G. Kėvišo bylos sujungtos į vieną“ - red. past.).

S. Sondeckis prisipažino, kad jam visuomet malonu lankytis gimtuosiuose Šiauliuose. Jis prisiminė, kad P. Višinskio bibliotekoje yra jo tėvo Jackaus Sondeckio padovanotų knygų fondai. „Didžiausias malonumas – tvarkyti knygas. Gal reikėjo tapti bibliotekininku, o ne muziku,“ - garsiai pamąstė ir suskaičiavo pats turįs turtingą, daugiau nei trijų tūkstančių knygų bei įvairiausių leidinių biblioteką. Tačiau likimas lėmė muziką. Profesorius S. Sondeckis - tarsi Lietuvos kultūros ambasadorius daugelyje Europos valstybių. Jo koncertuose neatsiribojama nuo politikos ir visuomeninio gyvenimo įvykių. Susitikime S. Sondeckis papasakojo, kaip po 1991 m. sausio agresijos į koncertus Ispanijoje išvežė nuotraukas ir filmuotą medžiagą apie okupantų žiaurumus Vilniuje, kaip rengė spaudos konferencijas užsienyje, kad iš pirmų lūpų laisvoji Europa sužinotų apie taikių žmonių žudynes. O rugpjūčio pučas jį užtiko gastroliuojantį Vienoje, Zalcburgo festivalyje, ir Justus Franszas jam pasiūlė apsigyventi jo pilyje, jei į Lietuvą grįžti nesaugu.

Daugelyje pasaulio šalių koncertavęs S. Sondeckis kviečiamas į prestižiškiausius kamerinės muzikos festivalius, diriguoja garsiems orkestrams. Tačiau, kaip pats prisipažino, jam buvo labai svarbus „Maskvos virtuozų“ kolektyvo pasiūlymas tapti pagrindiniu kviestiniu dirigentu, o šio orkestro vadovas tikina, kad S. Sondeckiui patiki ne tik dirigavimą savo kolektyvui, bet ir patį kolektyvą. Tokį pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti ilgu, kruopščiu bei nuoširdžiu darbu. O jaunatviškasis maestro vis vardyjo šalis ir menininkus, be jokių užrašų ar špargalkių, tarsi koncertų salės nuo Italijos iki Japonijos jam buvo atsivėrusios tik vakar ar užvakar... S. Sondeckis turi veiklos ir gimtajame mieste. Čia rengiami jo vardo festivaliai, jo vardu pavadinta Šiaulių konservatorija.

„O dabar malonus siurprizas jums. Gal rasit pažįstamų“, - paslaptingai ištarė profesorius ir parodė filmuotus kadrus iš Šiaulių berniukų choro „Dagilėlis“ koncerto, kurį S. Sondeckis surengė Sant Peterburgo Ermitaže. „Ermitažas – Rusijos kultūros širdis“, - atsidūsėjo maestro, - „Todėl didelė garbė ten koncertuoti“.

Renginiui baigiantis padėkos žodį garbiajam svečiui tarė Šiaulių miesto meras Justinas Sartauskas, garsiai nusistebėjęs fenomenalia spalį 85-ąjį gimtadienį švęsiančio dirigento atmintimi. „Mums būna – atsikeliam rytą, savo pavardės neatsimenam...“, - garsiai pasiguodė miesto galva. Ir tapo aišku kaip dieną – kiekvienam savo vieta šiame pasaulyje: vieniems lemta džiuginti didžiuoju menu, o kitiems kapanotis provincijos kasdienybėje. Tik kuo kalti Saulės miesto žmonės, kad juos valdo totalūs sklerotikai?