Apie karą Sirijoje ir Rusiją

Ne atsakymas Mindaugui Peleckiui, o mano mintys „ekspertai.eu“ skaitytojams

Tiesa būna ir paprasta, neįmantri. Būna ir nuožmi, ir dėl to ją kartais sunku pasakyti. Skiriamasis Tiesos bruožas – ji visada yra. Kaip deguonis. Jos negali nebūti, tačiau ji gali būti nepasakoma, slepiama arba pridengiama netiesa ar nutylėjimais. Tiesa visada išaiškėja. Neišvengiamai. Pasiguoskime bent tuo.

Kaip sužinoti tiesą užsienio politikoje, „degančiuose taškuose“? Patikimas būdas - dirbti karo žurnalistu, rinkti liudijimus, braidyti po kraują... Arba kritiškai atsirinkti pateikiamus šaltinius, įsiklausyti į požiūrius tų, kurie savo nuosekliais darbais stengiasi prasibrauti Tiesos link.

Kas vyksta šiuo metu Sirijoje? Sirijos prezidentas Bašaras al-Asadas kovoja su savo tautiečiais, norinčiais jį nuvesti? Liejasi kraujas. Prezidentas virsta diktatoriumi. Rusijos žurnalistas iš oficialiosios žiniasklaidos Armenas Zacharianas apibendrina: „(Asado) režimo šalininkai Kremlių laiko savo sąjungininku, o režimo priešininkai – velnio advokatu“. Rusijos žurnalistus stebėtojas iš Slovėnijos įspėja: ‚Rusai? Ar jūs žinot, kad (sirų) opozicija jus medžioja?‘ <...> O Sirijos armijos kariai ties visais opozicijos užimtais miestais Rusijos žurnalistus įspėja: ‚Tik nekalbėkite rusiškai – jie jus (etikos sumetimais nebaigsiu citatos – I. B.) <...>‘. Vladimiras Putinas vyksta susitikti su Sirijos prezidentu (arba diktatoriumi) į Damaską. Jį pasitinka sirai su balionėliais, kurių spalvos – kaip Rusijos Federacijos vėliavos. O A. Zacharianas vieną savo reportažų iš Asado kontroliuojamo Damasko baigia labai „optimistiškai“: “Po istorijos švarinimo nuo melo nebūtinai lieka tiesa. Kartais nelieka nieko.“

M. Peleckio nuomonė  karo Sirijoje klausimu

Štai Sirijos karo klausimu M. Peleckis būtų linkęs tikėti keista ir įmantria versija: neva kandidatas į Jungtinių Valstijų prezidento postą (neva) mormonas Mitas Romnis (Mittas Romney) neva nekenčia musulmonų šiitų, kuriems priklauso ir Sirijos prezidentas Bašaras al-Asadas. Religinė neapykanta, taip? Silpnokas argumentas. Silpnam argumentui sustiprinti M. Peleckis dar pasiūlo priedą: Jungtinėms Valstijoms paskelbus karą Iranui, joms neva atsivertų kelias “gauti daug resursų“, o „naftos kainą pasaulyje pakelti bent dvigubai“.

Kas šios versijos kontekste yra „užkoduota“ terminais „sionistinė žiniasklaida“, „(Sirijos) banditai“, „Sirijos nusikaltėlių grupuotės“, „teisėta Sirijos valdžia“, tegul sprendžia  skaitytojai... Tegul skaitytojai sprendžia, ar veiksmingos M. Peleckio pastangos Sirijoje nuolaužų ir nuodėgulių ar griuvėsių ieškoti pasitelkus „Google“ paieškos sistemos žemėlapius...

Straipsnyje Mindaugas Peleckis prisimena jedinstininkus: „Jei prisiminsime Sausio 13-ąją ir tą laiką Lietuvoje, opozicinė (jedinstveninkų, TSRS-Rusijos) spauda mūsų kovotojus už laisvę vadino banditais, separatistais. <...> Bet Sirijoje separatistų nėra.“. Kodėl šis istorinis inkliuzas atsiduria straipsnyje apie Siriją? Matyt, kad rodytų, jog straipsnio autorius kovotojus už Lietuvos laisvę laiko kovotojais už Lietuvos laisvę, o jedinstvininkus – „TSRS-Rusijos“ šalininkais. Išeitų, kad šis inkliuzas turėtų pabrėžti teisingas autoriaus pažiūras bent jau vertinant istoriją. Čia mes, skaitytojai, turėtume nostalgiškai atsidusti ir besąlygiškai pasitikėti autoriumi, net kai jis ima kalbėti jau ne apie praeitį, o apie kitos valstybės politinę dabartį.

Ar gali „teisėta Sirijos valdžia“ ką nors „teisėtai“ užmušti, net jei ta valdžia yra „teisėta"? Klausimas retorinis. M. Peleckis, mano nuomone, mažų mažiausiai neakcentuoja „teisėtos Sirijos valdžios“ nusikaltimų prieš tuos, kas nepritaria šiai „teisėtai“ valdžiai.

Tokia retušuota versija, švelniai tariant, abejotina.

V. Putino siekiai, arba Iranas – taikos balandis Sirijoje

Štai kaip kalbėjo Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas apie “Irano dalyvavimą  Sirijos situacijos taikaus sureguliavimo procese“ (oficialus vaizdo įrašas, paskelbtas 2012 metų birželio 27 dieną):

„Aš manu, kad kuo daugiau Sirijos kaimynių bus įtraukta į sureguliavimo procesą, tuo geriau. Kodėl? Todėl, kad kone kiekviena kaimyninė šalis ką nors lemia. Ji vienaip ar kitaip daro įtaką tam tikroms jėgoms šalies viduje. Ignoruoti šias galimybes, šiuos interesus, mano požiūriu, kaip mėgsta sakyti diplomatai, būtų kontrproduktyvu. Tai apsunkintų procesą. Su Iranu mes bendradarbiavome Afganistano ir kitais klausimais... Ir, mano požiūriu, tai neturėtų būti susiję su Irano branduolinės programos problemomis. Tai kita tema. Todėl, mano požiūriu, būtų geriau įtraukti Iraną į sureguliavimą, užsitikrinti sau jo palaikymą... Geriau būtų, kad pačios Sirijos viduje žmonės sugebėtų susitarti, o visos kaimyninės šalys, visi, kas gali paveikti šiuos susitarimus, būtų šių susitarimų garantais. To, mano požiūriu, reikia siekti.“

Kokia graži prezidento V. Putino svajonė... Toje svajonėje nėra karo kaltininkų ir karo nusikaltėlių ar nusikaltėlių žmoniškumui. Nėra aukų kančios, nėra Teisingumo, nėra Tiesos. Nėra diktatorių ir nėra sukilėlių. Yra tik beveidžiai žmonės, gebantys susitarti. Bet Tiesa nesitaria, nesidera. Tiesa nori teisingumo. Beje, prezidentas netyčia susipainioja... Pastebėjot? Jam sunku atskirti Sirijos interesus nuo Rusijos interesų: „...būtų geriau įtraukti Iraną į sureguliavimą, užsitikrinti sau jo palaikymą...“ (kursyvas mano – I. B.).

O apie ką svajoja V. Putinas be to, kad Iranas atliktų taikos balandžio funkciją Sirijoje? Ar jo svajose nėra aukštų naftos kainų?

Rusijos opozicijos dalyvio K. Borovojaus mintys apie Rusijos ir Sirijos ryšius

Konstantinas Borovojus – Rusijos verslininkas ir politikas, Rusijos Federacijos Federalinio Susirinkimo Valstybės Dūmos deputatas (1995 -1999). 2010-ųjų pavasarį jis pasirašė Rusijos opozicijos kreipimąsi „Putinas turi pasitraukti“. Pastaruosius metus K. Borovojus kuria vaizdo įrašus ir publikuoja juos tinklaraščiuose ir kitur internete. Įrašuose jis aptaria Rusijos ir pasaulio politinę situaciją, atsako į klausytojų klausimus. Garsėja jis, mano manymu, savo nuosekliomis demokratinėmis pažiūromis. Štai politiko mintys apie Rusijos ir Sirijos ryšius (vaizdo įrašas paskelbtas 2011 metų gegužės 26 dieną):

„Tikrai įvykiai Sirijoje kažkuo esmingai skiriasi nuo to, kas vyksta Libijoje, Egipte, Jemene. Pagrindinį skirtumą man, kaip paslaptį, papasakojo vienas mūsų žvalgybininkas. Jis papasakojo, kad Sirija nėra tik mūsų (Rusijos Federacijos – I.B.) karinė bazė. Tai karinė bazė plačiąja prasme. Tai (Kremliaus valdomos Rusijos – I. B.) kanalas į visus Artimuosius Rytus, kanalas, kuriuo tiekiami ginklai. Tai režimas (Sirijos režimas – I. B.), kuris yra labai gerai ir lengvai valdomas komandos, kuri telkiasi apie Jevgenijų Maksimovičių Primakovą. Tai jo tėvonija. Tai galimybė (Rusijai – I. B.) ginklais daryti įtaką Iranui, kitoms šalims. Tuo galima paaiškinti (Kremliaus – I. B.) aštrius pasisakymus, adresuojamus NATO ir Jungtinėms Valstijoms: „...Visas (Jemeną, Tunisą...)... visas, išskyrus Siriją“. Kremlius sako: „Tai mūsų režimas, nelieskite jo!“

Kai buvo aptarinėjama situacija po karo Irake (man pasisekė tame rate pabūti), buvo žmonių, kurie  stebėjosi, kodėl Jungtinėms Valstijoms nepavyko rasti ten branduolinio ginklo. Aš sakau: „Štai kur jis: išvežtas per Siriją. Kompaktiškai surinktas ir išvežtas.“. Tai yra (Sirijos režimas – I. B.) daugiau nei Rusijos valdomas režimas. Tai mūsų (na, kaip mūsų... Jevgenijaus Maksimovičiaus Primakovo) strateginis partneris. Išlaikyti šią situaciją ginklu nepavyks. Įvesti (Rusijos – I. B.) kariuomenę taip, kaip tai buvo daroma Čečėnijoje ir Gruzijoje, neišeis. Taigi, vaikinai, ruoškitės.  Pradėkite išvedinėti karius, mūsų paslaptis iš ten išvežkit. Antraip – bus blogai... Aš kažkada aptarinėjau šią situaciją Izraelyje. Keista, kad tuo niekas nenori patikėti. Nenori patikėti akivaizdžiu dalyku. Štai jie, tie faktai... Niekas nenori patikėti tuo, kad Rusija aprūpina ginklais teroristus. Per Siriją – Iraną, palestiniečius, Hezbula...“

Aš tikiu Konstantino Borovojaus žodžiais. Jie man atrodo esantys arčiausiai Tiesos.