Ar bus 2020-ieji mūsų savigarbos metais?

Tūlas pilietis nuėjo pas gydytoją pasitikrinti regėjimo. Viskas puiku! Pasitikrino klausą – tiesiog nuostabi! Gydytojas klausia, kas, žmogau, nutiko? Žmogus atsako: ir aš klausiu savęs – viską puikiai matau ir girdžiu, o visi aplinkui sako, kad viskas ne taip...

10 paskutiniųjų metų gyventi išskirtinai tokioje aplinkoje mums dar nepakako. Ir 2019 m. Lietuvoje tuo požiūriu buvo neeiliniai. Be Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) provokacijų, baigiantis metams išgirdome, kad Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti nutarimą, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta žydų žudynėse nedalyvavo. Kas tas dirigentas, kuris akivaizdžiai siekia dar vienos problemos Lietuvai?

Į 2019-08-07 d. paskelbtą Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kritiką Vytautui Landsbergiui („Žodis „žydelka“ tikrai žeidžia“), šis tą pačią dieną (žr. BNS) pamokė ir lietuvius: „Mano tikslas buvo perspėti lietuviškus kvailius, jei juos išprovokuoja dabar pasisakymams prieš žydus, kad jie neužmirštų paprasto dalyko: pati Dievo motina buvo žydė. Ir viskas. Bet kai žmonės nemoka perskaityti dviejų žodžių, o perskaito tik vieną, stebina neraštingumas“. Duok, Dieve, šiuos Vytauto Landsbergio žodžius jam pačiam ir kitiems jo bendražygiams tiesiai į ausį!

Matyt, per mažai pernykščių peripetijų su Jono Noreikos mito kūrimu. Baigiantis metams, LGGRTC, suradęs vieno žmogaus paliudijimų JAV nuotrupas, padarė dar vieną išvadą – J. Noreika, kurio iki 2019 m. Stanislovo Tomo provokacijos nelabai kas ir žinojo, nacių okupacijos metais gelbėjo žydus. Nebekartosiu 2019-09-10 d. Zigmo Vaišvilos straipsnio “Manipuliavimas mumis” argumentus ir faktus dėl pasirinkto labai pažeidžiamo J. Noreikos. Priminsiu profesorės Aleidos Assman straipsnio „Prisiminimai ir atmintis“, 2015-01-28 d. paskelbto www.bernardinai.lt, analizę apie atmintį, kaip kultūrologijos sąvoką, individualios ir kolektyvinės atminties formavimą. A. Assman nuomone, socialinės grupės neturi kolektyvinės atminties, jos ją susikuria: „Bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos padeda tokiems kolektyvams susikurti bendrą tapatybę (mes), kuri... tėra dalyvavimas, apimantis mokymąsi, identifikaciją ir kitas priklausomybės formas.“ Esminė taisyklė renkantis praeities atskaitos taškus – Friedricho Nietzsche nuomonė, kad svarbiausia yra susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje „savaime užsidaro suvokties vartai.“

Kalbant A. Assman terminologija, pasitvirtino esminė taisyklė renkantis praeities atskaitos taškus – kai kas pametėjo ir vis mosuoja „raudona skepetaite“ Jonu Noreika, o herojiška grupė (lyg „jautis“), matanti šią „raudoną skepetaitę“ ir sureikšminusi šią provokaciją mitiniais priešo vaizdiniais (Kremliaus provokacija, anot V. Landsbergio ir net V. Radžvilo), psichologiškai savaime užsidarė savo suvokties vartus (A. Assman formuluotė) – ši herojiška grupė net „nemato“, kad juos šiems veiksmams kurstantis V. Landsbergis viešai juos išvadino lietuviškais kvailiais.

Tuo pat metu Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva Kauno valstybinėje filharmonijoje 2019-09-06 d., t.y. iškart po „lietuviškų kvailių“ (anot, V. Landsbergio) 2019-09-05 d. Daukanto aikštėje Vilniuje suorganizuoto mitingo Jonui Noreikai ginti, įvyko Keiko Borjeson džiazo koncertas, skirtas V. Landsbergio motinos Onos Jablonskytės-Landsbergienės žydų gelbėjimo 125-osioms gimimo metinėms paminėti.

Tačiau 2019 m. pabaiga atvėrė Pandoros skrynią dviejų pusių vienpusiškiems pareiškimams, bet ne diskusijoms apie tai, kas daugiau padėjo Hitlerio vadovaujamai Vokietijai įsisiūbuoti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Po 2019 m. Europos Parlamento pareiškimo dėl 1939 m. Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų, matant tik Tarybų Sąjungą, netruko atsikirsti Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas – paskelbė archyvinius dokumentus apie tai, kaip Vakarai 1938 m. Miuncheno suokalbiu leido Vokietijai pasiiimti Čekoslovakiją, dalį jos atiduoti ir Lenkijai, kaip tai atvirai įvardino Jungtinės Karalystės Vyriausybė, kaip šioje agresijoje dalyvavo Lenkija. Visi vaidino nekaltus džentelmenus ir siekė, kad Vokietija pultų ne juos, o kitus. O kaip iki to įsivažiuota?

V. Putinas archyviniais dokumentais, kurių Vakarų šalys iki šiol nedrįsta išslaptinti, demaskavo Vakarus ir Lenkiją. Tačiau V. Putinas akivaizdžiai prabėgomis ir vienpusiškai aiškino 1939 m. Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus. Taip, TSRS paskutinioji pasirašė nepuolimo sutartį su nacistine Vokietija, tačiau tai nesuteikė teisės tuo pagrindu ir Tarybų Sąjungai su Vokietija dalintis Europos šalimis. 1989-12-24 d. II TSRS liaudies deputatų suvažiavime drauge su Latvijos ir Estijos TSRS liaudies deputatais mums vargais ne galais pavyko pasiekti, kad buvo priimtas nutarimas dėl 1939 m. Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimo teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.

Šiame kontekste istorikui ir svarbios LR Seimo komisijos pirmininkui A. Gumuliauskui būtina prisiminti keletą svarbių istorinių faktų apie to meto Lietuvos valdžios (ne atskirų asmenų) veiksmus. 1939-03-20 d., t.y. po 5 dienų po Čekoslovakijos okupacijos, Vokietija ultimatumu pareikalavo, kad Lietuva perduotų jai Klaipėdos kraštą. Profesionalus istorikas negali nesuprasti, kad toks Vokietijos žingsnis nebuvo netikėtas, sprendžiant pagal paskutiniųjų kelių metų įvykius Europoje. Nuo pat Hitlerio atėjimo į valdžią tarp Lietuvos ir Vokietijos tvyrojo įtampa. J. Noreikos antižydiška knygelė „Pakelk galvą, lietuvi!“ puikiai tai atspindėjo. 1924 m. Klaipėdos konvencijos 4 signatarai, pažadėję ginti Lietuvos suverenitetą Klaipėdos klausimu, po ultimatumo Lietuvos neparėmė. Didžioji Britanija ir Prancūzija laikėsi nuolaidžiavimo politikos, o Italija ir Japonija palaikė Vokietiją. 1939-03-22 d. Lietuvos valdžia priėmė šį ultimatumą. Lietuva prarado svarbų ekonominį uostą. Šalyje smuko gyventojų patriotizmas ir pasitikėjimas savo valdžia. Ikikarinių įvykių atžvilgiu Tautų Sąjungai tai buvo dar vienas nelauktas žingsnis, problema.

Tačiau A. Gumuliauskui ir V. Putinui, kaip istorijos žinovams, būtina prisiminti ir kitą faktą, neseniai aprašytą straipsnyje „Specialusis žydų tranzitas“ (2019 m. gruodžio 14-20 d. „Respublika“, 19 psl.). Po 1938 m. lapkričio mėnesį Vokietijoje įvykusios „krištolinės nakties“ toje Vokietijos ir kitų Europos šalių žydai suprato, kad laikas gelbėtis nuo mirties. Pasinaudojus tuo ir surenkant iš žydų jų išsiuntimo pagrindu dar pinigų, Vokietija suorganizavo jų išsiuntimą „turizmo“ pretekstu. JAV, Kanada, Anglija, Prancūzija ir kitos Vakarų šalys atsisakė priimti žydus. Tad Vokietijos valstybės turizmo agentūra „MER“ traukiniais ir laivais pagal sistemą „viskas įskaičiuota“ žydus gabeno į Lotynų Ameriką ir Palestiną, Karibų jūroje esančią Nyderlandų Kiurasao salą.

1938 m. Vokietija ir TSRS pasirašė slaptą sutartį dėl „žydų turistinio tranzito“ - traukiniais iš Čekoslovakijos, Belgijos, Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos žydai–„turistai“ buvo vežami į Osvencimą, o toliau per Lenkiją, Lietuvą ir Tarybų Sąjungą į Japoniją, Mandžūriją, Kiniją, Kaukazo kryptimi per Graikiją ir kitais keliais į Palestiną. TSRS šioje „turizmo“ schemoje atstovavo „Inturist“. Šia „trazito operacija“ po Lenkijos okupacijos susidomėjo ir joje dalyvavo ir Lietuva, Vilniaus krašte formavusi „Lenkijos komercinį srautą“, derėjusis su Tarybų Sąjunga dėl spartesnio TSRS vizų išdavimo ir šio „turistų srauto“ nukreipimo ne į Graikiją, bet tiesiai į Palestiną. Tai daryta, A. Gumuliauskai, Lietuvos valdžios sprendimu, bet ne atskirų asmenų iniciatyva. Šis projektas baigėsi tik 1941 m. vasarą.

2020 m. A. Gumuliauskui ir visam Lietuvos Seimui siūlau nustoti gyventi ir mus maitinti mitais. Pradėti nuo LGGRTC vadovės Teresės Birutės Burauskaitės atleidimo iš jos užimamų pareigų. Tam pakanka vien to, kad net po tarpžinybinės Liustracijos komisijos sprendimų, kad nėra pagrindo teigti, jog kardinolas Vincentas Sladkevičius, Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis bendradarbiavo su buvusios TSRS KGB, LGGRTC svetainėje kgbveikla.lt tebeskelbiamos LGGRTC sukurtos pažymėlės, jog šie garbūs Lietuvos vyrai buvo slapti KGB agentai.

Tuomet praeis konjunktūriškai kurti pažymas ir apie Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių... Petras Cvirka neatsakingas dėl TSRS Raudonosios Armijos įleidimo į Lietuvos Respubliką 1939 m. ir 1940 m. birželio įvykių. Lietuvos Vyriausybė ir kariuomenė įvykdė TSRS ultimatumą įleisti papildomą kariuomenės kontingentą į Lietuvos Respubliką. Lietuvos Vyriausybė nepareiškė apie krašto okupaciją ir nenutraukė savo veiklos TSRS kariuomenei įžygiavus į Lietuvą, nesudarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje.

Tiesos troškulys ir pasitikėjimas žmonėmis, nuoširdumas ir kompetencija buvo pagrindinės 1988-1992 m. Lietuvos Atgimimo dedamosios dalys. Atsitieskime 2020-aisiais!