Ar jie dar turi bent kiek sąžinės?

2012 metų kovo 23 ir gegužės 17 dieną Garliavoje, Klonio gatvėje, antstolės Sonatos Vaicekauskienės vykdytas Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko Vitalijaus Kondratjevo 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimas dėl mergaitės perdavimo galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi, absoliučiai praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, sąžinę ir elementarų žmogiškumą.

Įvykius televizorių ekranuose atidžiai stebėjo amo netekusi Lietuva. Tuo metu mano brolio Drąsiaus Kedžio aštuonerių metukų dukrelė, prieš kurią panaudotas brutalus fizinis smurtas, buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, dalyvaujant ir stebint oficialiems asmenims. Mergaitė dar kartą patyrė fizinę ir psichologinę traumą, ir buvo perduota kaltinamojo pedofilija Andriaus Ūso draugei Laimutei Stankūnaitei.

Vaizdo įraše, padarytame 2012 metų kovo 23 dieną, aiškiai matyti, jog prie viena kitą apsikabinusių mažametės ir jos močiutės Laimutės Kedienės nieko nesakiusi pribėgo L. Stankūnaitė, kuri puolė tempti mergaitę iš priekio, o iš nugaros prišokęs apsaugos darbuotojas abiem rankomis čiupo L. Kedienę ir, tempdamas ją kartu su mergaite, parvertė ant žemės. Vaizdo įraše puikiai matyti, kaip tas pats apsaugos darbuotojas kumščiu trenkia į veidą mano tetai Audronei Skučienei.

Taip įvykius matė Lietuvos žmonės.

O ką mato ir kaip juos aiškina Lietuvai priesaiką davę pareigūnai?

Asociacijos Lietuvos antstolių rūmai, ginančios antstolės S. Vaicekauskienės garbę ir neva savo profesinę reputaciją, ieškinyje nurodyta: „L. Kedienės teiginiai „kur žydukus šaudė, tai va tokia būtent“, „Jai tiktų tą mergaitę nušaut beveik“ paskleisti tyčia ir buvo nukreipti į antstolės menkinimą. Šiais teiginiais menkinamas pasitikėjimas ne tik visais antstoliais, bet ir diskredituojama valstybės teisinė sistema. Atsakovės L. Kedienės teiginiai, kuriais antstolė S. Vaicekauskienė prilyginta žydų genocido vykdytojams, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į antstolius. Minėtais teiginiais peršamas įspūdis, kad antstoliai yra nehumaniški, neverti pagarbos, nesilaikantys visuotinai priimtų moralės normų. Remdamiesi šiais motyvais, Lietuvos antstolių rūmai prašo priteisti iš L.Kedienės 10 000 Lt dydžio kompensaciją“.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Vaidos Baranauskienės 2012-07-27 nutarime, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų 2012-03-23, kai mažametė buvo fiziškai ir psichiškai sužalota, nurodyta: „Jokių objektyvių duomenų, kad apsaugos darbuotojas tyčia pargriovė L. Kedienę tyrimo metu, nebuvo gauta. Byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad A. Skučienei buvo padarytas kūno sužalojimas. Pats apsaugos darbuotojas kategoriškai neigia sudavęs A. Skučienei. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykus grumtynėms, A. Skučienė pati aktyviai jose dalyvavo, todėl neatmestina galimybė, kad A. Skučienė grumtynių metu galėjo būti sužalota, tačiau patikimų, objektyvių duomenų, kad tai padarė būtent apsaugos darbuotojas, nenustatyta“.

Panevėžio prokurorės A. Gališanskytės 2012-07-11 surašytame pranešime apie įtarimą A. Skučienei nurodyta: „A. Skučienė, panaudodama fizinį smurtą, priešinosi policijos pareigūnams, kurie vykdė pareigą ir siekė užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai. Pareigūnas Nr. 210033 sulenkė A. Skučienės rankas, o kitas pareigūnas Nr. 210031 ją laikydamas iš už nugaros bandė patraukti“.

Antstolės S. Vaicekauskienės 2012-06-18 patvarkyme Nr. 0114/11/02742 nurodyta: „Kadangi lauke lijo ir mergaitė buvo be batų, ji (Vaicekauskienė) paprašė, kad mergaitei ant pečių būtų uždėtas pledas, tačiau jis nukrito nuo mergaitės pečių ir liko gulėti kambaryje. Mergaitės perdavimo metu nei antstolė, nei policijos pareigūnai, nei Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos, nei psichologė, nei L.Stankūnaitė, nei apsaugos darbuotojai prieš mergaitę smurto nenaudojo“.

Šių Lietuvai priesaiką davusių pareigūnų melą galima būtų cituoti ir cituoti. Tai skaitant, belieka tik tiesiai paklausti – ar jiems, prisiekusiems po Vyčiu pareigūnams, oficialių nepriklausomos valstybės institucijų atstovams, jau nekalbant apie įgytus diplomus ir paprastą žmogiškumą, ne gėda tyčiotis patiems iš savęs? Ar, ištarus tokius teiginius, ne gėda prieš Lietuvos žmones, prieš kolegas, pagaliau – prieš savo vaikus??? Ar grįžus namo, jie nepasakys kartą: ,,Mama, tu melagė?“

Nes ką jie berašytų, ką bekalbėtų, tiesa yra tik viena ir daugiau nei akivaizdi: 2012 m. kovo 23 d. jų veiksmais ir prievartos toleravimu buvo sužalota mažametė mano brolio dukrelė, mano mama L. Kedienė ir teta A. Skučienė. 2012 m. gegužės 17 d. buvau sužalota aš, o mažametė, panaudojus brutalią fizinę jėgą ir prievartą, klykianti išplėšta ir pagrobta iš savo gimtųjų namų. Tai yra tiesa, kuri tokia aiški, jog bet koks jos iškreipimas jau ne pykdo, bet tiesiog siutinte siutina dorus Lietuvos žmones, o tokias jos interpretacijas teikiantys pareigūnai ne tik paliudija absoliutų savo profesinį nesąžiningumą, bet ir elementarių žmogiškumo pradų degradaciją savyje.

Ar galėjo sumažėti Lietuvos antstolių rūmų profesinė reputacija, įvertinta 10 000 litų, dėl ištartų L. Kedienės žodžių? Ar galėjo policijos pareigūnas, kuris pats išmušė mano tetai dantis, patirti neturtinę žalą, taip pat įvertintą 10 000 litų? Visa tai girdėdami eiliniai Lietuvos piliečiai iš pasibaisėjimo jau trauko pečiais ir kraipo galvas – tokie oficialių institucijų veiksmai, tokia teisėsaugos ir teisėtvarkos veiksmų klastotė jiems sunkiai leidžia pasijusti gyvenant pagal normalias demokratijos ir teisės normas organizuotoje valstybėje. Nesunku perteikti jų, o kartu ir mano pačios nuomonę: juk didžiausią gėdą ir pažeminimą Antstolių rūmams užtraukė ne kas kitas, o būtent antstolės S. Vaicekauskienės veiksmai – ji atėjo apsupta armijos iki dantų ginkluotų policininkų, iš anksto pasirūpinusi raudona ,,kaldryte”, galimai pripurkšta vaiko sveikatai pavojingų cheminių medžiagų (ją darbuotoja laikė mūvėdama pirštines, o vėliau, kaip liudija filmuota medžiaga, ją ta pati antstolė įsikišo į savo krepšį), atsivedė iš anksto psichologinę prievartą parengusias vaiko teisių apsaugos darbuotojas, kurios ištarė iki gyvenimo pabaigos Lietuvos žmonėms į sąmonę įstrigusius prievartos žodžius: ,,dabar arba po vienos minutės”.

Tokią pat gėdą Lietuvos policijai padarė kaukėti apsaugininkai, fiziškai sužaloję mano artimuosius. Neatitaisomą gėdą jai padarė 240 pareigūnų, naudojusių smurtą prieš taikius žmones ir pedofilijos byloje pripažintą nukentėjusiąja, auką, mažą našlaitę.

Visų jų Lietuvos žmonių vardu klausiu: ar jūs dar turite bent kiek sąžinės?

Tai, ką jau padarėte ir ką leidote daryti, amžiams įeis į mūsų Lietuvos istoriją kaip vienas baisiausių ir gėdingiausių jos faktų. Nes būtent jūsų rankomis atlikti veiksmai, galutinai sužlugdę nepriklausomos Lietuvos teisėtvarkos autoritetą šalyje ir pasaulyje, nulėmę visuomenės nepasitikėjimą sava teisėsauga, o kartu – ir visa valstybe.

Jūsų rankomis ir veiksmais buvo sukurtas Afganistanas Garliavoje, Klonio gatvėje. Jis niekada nebus pamirštas. Nes niekada joks doras Lietuvos žmogus neįstengs pamiršti kraupaus smurtinio akto prieš bejėgį mažametį vaiką – kaip šlykščiausio nusikaltimo žmogiškumui.

Kaip niekada joks doras Lietuvos žmogus neįstengs pamiršti ir kaltųjų, kurie, bijodami pripažinti savo nusikaltimą, savo kaltę dengė toliau ją perkeldami aukoms – pramanytomis priekabėmis, finansinėmis nuobaudomis, grasinimais, prievartos aktais – smigdami vis giliau į savo melo katilą. Užmiršę Biblijos tiesą – pragare jis dega.