Ar kada išdrįsime seną keisti nauju?

Dauguma mūsų labai ribojame savo matymo lauką, savo minčių trajektorijas ir tuo pačiu savo ateitį, įtikėdami, apsistodami ties žmonėmis, turinčiais gan ribotą – tik iš senos praeities gautą pažinimą. Juk natūralu, kad tokie didesnę savo gyvenimo dalį praleidę senoje sistemoje ir ten įgiję savo patirtį, per daug kažko reikšmingo, kas liečia dabartinius klausimus ir negali pasiūlyti – jų patirtis atstovauja tik praeičiai, todėl kalbėdami nūdienos  temomis, nagrinėdami dabarties aktualijas, jie dažniausiai tik regeneruoja tą seniau matytą, skaitytą, girdėtą, išmoktą. Daug tokių matome Lietuvos politinėje arenoje.

Netgi pabandę kažką kaip ir naujesnio, pažangesnio pasakyti, tokie viską grindžia, argumentuoja remdamiesi tik senu savo pažinimu.

Progresas vyktų, jei dauguma tų, vis dar besižavinčių anų laikų žmonėmis  - sugebėtų pamatyti jau ir tuos „naujus“, atsiradusius palyginus neseniai ir turinčius naująjį patyrimą, išėjusius dabartinius mokslus arba bent jau turinčius kažkokį mokslo ir gyvenimo patyrimą užsieniuose, ir drąsiai, laisvai  kalbančius apie naujausius pasaulio politinius, socialinius  įvykius, reiškinius, apie kuriuos jie tikrai gerai išmano, jose puikiai susigaudo. Tai ta naujoji mūsų karta.

O ir bet kokie tokių suklydimai, klaidos būtų visai  pateisinamos – juk vis dar ariamos palyginus naujos ir dar neypatingai gerai žinomos vagos. Tai bandymai pritapti prie demokratinio pasaulio, bandymai tapti juo. Be to, neklysta tik nieko nedarantys.

Kai kurių piliečių užsisklendimas tam tikrame pažinime, apsiribojant tik gerai žinomais, bet jau daug kartų įrodyta, kad nelabai produktyviais kandidatais – tie jau ilgą laiką Seime, bet lyg šiol nieko gero nėra nuveikę arba – žymus vardas, bet šiaip netikęs kandidatas – garantuoja tik „sėkmingą“ tolimesnį „vegetavimą“, bet ne kokią ryškią pažangą.

Tokie įvairiausi saugūs senų kandidatų pasirinkimai būtų vėlgi klaidingas žingsnis, jei iš tikrųjų norima pagaliau pajudėti į priekį, bent jau pasivejant, kad ir mūsų kaimynes -  Baltijos bloko šalis, kurios dauguma  aspektų yra gerokai mus aplenkę.

Taigi būtinas, reikalingas jau naujas pažinimas, o tokį, regis, turi mūsų jaunosios kartos atstovai, baigę aukštuosius užsieniuose, pagyvenę užsieniuose, ir pasirengę dirbti savo Tėvynės labui. Šaliai reikalingi žmonės, turintys naujo pasaulio pažinimą.

Tie, kurie daug keliavo, sutiko daugiau žmonių, bendravo su skirtingo tikėjimo, rasės žmonėmis, matė skirtingas visuomenines struktūras, pažino uždaras ar atviras bendruomenes, – jų patirtis nenuginčijamai daug vertingesnė nei tų, kurie visą laiką pragyveno vienoje šalyje ir „operuoja“ jau senstelėjusiomis tezėmis ar teorinėmis struktūromis. Ir liūdna matant, kad vis dar nemažai žmonių tik  į pastaruosius lygiuojasi, tiki  jų kalbomis ir jų politinėmis tezėmis.

Manau, kad naujas ir pažangus, realistiškai pagrįstas, nors dar ir nepatikrintas ilgalaikiškumu, yra daug vertingesnis nei tas senas, patikrintas ir teisingas, bet leidžiantis tik saugiai „vegetuoti“ – nestumiantis į jokias didesnes pažangas, progresus ar panašiai. Juk tik naujume yra tikroji ateitis!

Geriau daryti ir klysti nei nieko nedaryti arba tik regeneruoti tą seną „neklystant“. Nes vien toks mąstymas ar ir veiksmas – vis  žiūrint atgal, remiantis tik praeities patyrimu – savaime jau yra klydimas!

Problema tame, kad žmonės dar nelabai patiklūs naujovėms, įvairenybėms, skirtingumui, skirtumams. Tą stebime ir dabartinėje Lietuvos nūdienoje. Metai iš metų tie patys politiniai veidai, aiškiai nelabai turintys ką ir naujo pasakyti, jų ribotas naujovių, naujo pasaulio, naujų visuomeninių struktūrų pažinimas veda tik į idėjų aklavietes.

Lietuvai reikia šviežių idėjų, naujos energijos, naujo patyrimo. Taigi, manau, būtina į netolimas ateities valdymo struktūras įtraukti kuo daugiau  jaunų, energingų ir, be abejo, išsilavinusių žmonių. Jų jau turime.