Ar Lietuva visai prarado orumą?

Buvo keista stebėti politinių partijų lyderius, naktį, rinkimams dar tik įpusėjus, strimgalviais besidalinančius postus.

Tai labai akivaizdžiai demonstruoja, kiek vertos jų kalbos ir pažadai, ką tik už mokesčių mokėtojų milijonus gausiai lieti iš TV ekranų ir šypsenomis tvieskiančių reklaminių stendų. Postų troškimas toks absoliutus ir nenumaldomas, jog dėl jų deramasi su itin neskaidrios reputacijos politiku, kuris pats prisipažįsta, kad į teismą vaikšto “kaip į darbą”.

Kas gali paneigti, jog Lietuvos premjeru taps asmuo, nuo šalies teisėsaugos net pusantrų metų slapstęsis Maskvoje, Rusijoje prašęsis politinio prieglobsčio, bjauriais žodžiais keikęs mūsų - ne savo - Tėvynę. Tokios “blogos” šalies premjeru norima tapti bet kokia kaina, net didmenomis perkant kalinių balsus.

Keista, bet jo kolegos europarlamentarai, tradicinių partijų vadovai prieš rinkimus nė žodžio neišlemeno, kad nevalia susikompromitavusiam, neaiškiomis aplinkybėmis aukštojo mokslo diplomą įgijusiam, keliaujančiam po teismus, dalyvauti šalies politiniame gyvenime, kol visi kaltinimai bus panaikinti ar patvirtinti.

Kur dingo moralioji konservatorių politika? O gal „darbiečių“ balsai, stumiant neskaidrų AE projektą, taip reikalingi, kad moraliniai postulatai nieko verti?

Ant to paties grėblio pasimovė ir „tvarkiečiai“ su „socdemais“, prieš rinkimus prisiekę ištikimybę šiam teisėsaugos „pamiltam“ ponui. O tai akivaizdžiai sumažino jų pačių balsus.

Kas trukdė ponams „sistemininkams“ apie neskaidrius Darbo partijos reikalus pasakyti rinkėjams dar prieš rinkimus? Kas trukdo dabar iš teisėsaugos pareikalauti operatyvaus ir objektyvaus balsų pirkimo ir klastojimo tyrimo? Atsakymas tik vienas - nesvarbu, kad mėšle, svarbu – šiltai.

Matyt, ponai konservatoriai labiau bijojo naujo tautinių jėgų nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“, nei šio grandiozinio Maskvos projekto. Kai kas sakys, kad tai – pralaimėjusiųjų nuoskaudos. Mes to neneigiame, tačiau kiek ponui Kėdainių „kniaziui“ buvo suteikta TV laiko visose televizijų ir radijo studijose, kiek vizualizacijos miestų, miestelių ir kaimų stenduose! O ką panašaus sau leisti galėjome mes?

Sisteminės partijos naudojasi valstybės skirtais milijonais, o kas gali paneigti, kad, kaip įprasta, nebuvo panaudota neapskaičiuotų lėšų? Šią prielaidą patvirtina ir viešai paskelbta informacija apie masinį balsų pirkimą.

Kaip mes su savo keliais tūkstančiais litų galėjome varžytis su dešimtimis milijonų, mestų užvaldyti Lietuvos politinę sistemą? Dėl mūsų teisėsaugos ir teismų impotencijos, vilkinant Darbo partijos 25 milijonų litų nelegalių lėšų panaudojimo bylą, jie nusprendę eiti „va bank“ ir galutinai perimti politinės sistemos kontrolę. Tai patvirtina jau dabar girdimi pareiškimai, kad į žmonių valią dėl atominės elektrinės nebus atsižvelgta, kad nereikia suskystintų dujų terminalo, kad šalies užsienio politika keisis kardinaliai.

Prisiimu atsakomybę, kad koaliciją subūrėme per vėlai, kad leidome suskaldyti antisistemines jėgas ir nesugebėjome sukurti plataus padorių šalies žmonių fronto. Kad nesugebėjome surasti ir susitarti su neparsidavusiais valdžiai žurnalistais, kad neapvažiavome kiekvieno Lietuvos rinkėjo ir kiekvienam neišaiškinome, kaip teisingai reikia pasirinkti. Manau, kad mūsų didžiausia bėda ta, jog viską stengėmės daryti įprastai ir per daug inteligentiškai. Tuo pat metu matydami, kad šalia buvo elgiamasi brutaliai, grubiai ir įžūliai primetant savo valią, laikantis principo – „nugalėtojų neteisia“.

Šiandien Lietuva turi laikyti dar vieną egzaminą. Šįkart egzaminas ne valdžiai, kuri jo laikyti net nebandė. Egzaminą turi laikyti Tauta. Pagrindinis egzamino klausimas: „Ar Lietuvoje beliko garbės ir orumo?“. O gal jau viską negrąžinamai praradome?

Iššūkis mestas ne kam nors atskirai – jis mestas mums visiems!

Žmogus, subūręs nusikalstamą grupuotę, masiškai ir viešai perkančią balsus iš „bomžų“, girtuoklių ir net kalinių – spjovė visai Lietuvai į veidą! Pirmasis klausimas mums: “Ar tyliai nusišluostysime, kaip pasielgė dauguma politikų, ir vaidinsime, kad nieko neįvyko?”. Ir antrasis: “O gal vienąkart sukilsime ir nusimetę vergo pančius išeisime į gatves?”. Išeisime pareikalauti nedelsiant panaikinti kriminalizuotus rinkimų rezultatus. Kaltus suimti ir teisti. Skelbti naujus rinkimus. Naujuosiuose rinkimuose uždrausti naudotis bet kokiais pinigais. Vienodomis teisėmis organizuoti nemokamus debatus LRT…

Tik tokie, ne pinigais, o idėjomis grįsti rinkimai leis Lietuvai išsirinkti ne perėjūnus, o padorią ir sąžiningą valdžią!