Aš labai gerai suprantu jaunus ukrainiečius, kurie nori žudyti rusus. Aš irgi norėjau žudyti rusus. Tai buvo 1991 metais. Tai buvo tada, kai įvyko Sausio 13-oji, ir kai rusai užmušė mūsų pasieniečius Medininkuose.
Aš tikrai norėjau žudyti. Ir žudyčiau. Jeigu įsakytų Landsbergis, ir jeigu Butkevičius duotų į rankas automatą. 1991 metais man buvo 17 metų. Buvau ideali „patrankų mėsa“. Su idealizmu ir išplautomis smegenimis. Trūko automato.
Ačiū Dievui, automato tuo metu negavau.
Tuo metu Landsbergis, Radžvilas, Juozaitis ir kiti tvarkė savo reikalus.
Juozaitis daužė kažkokias plytas ir rašė apie kažkokias „istorines klaidas“.
Radžvilas iš tarptautinės kalbos į lietuvių kalbą vertė visokius liberastus.
Landsbergiai bujojo kaip visada – „prie“ nacių, komunistų ir liberastų.
Aš gyvenau savo mažą gyvenimą.
Viena iš to mažo gyvenimo dalių buvo skaitymas.
Perskaičiau ne tik Edgarą Alaną Po, bet ir Dostojevskį, ir Tolstojų, ir Bulgakovą. Ir dar daug ką.
Dostojevskis, Tolstojus ir Bulgakovas Ukrainoje ką tik buvo uždrausti. Ir dar daug kas buvo uždrausta Ukrainoje.
Edgaras Alanas Po ir negrų mylėtojos „Dėdės Tomo trobelė“ laukia savo eilės.
Juk Ukrainoje gimsta POLITINĖ NACIJA?
Ar ne, Radžvilai ir Juozaiti?
Jaučiate „kaifą“, kai ukrainiečiai ir rusai žudo vieni kitus?
Aš irgi norėjau žudyti. Anais tolimais 1991-aisiais. Kai buvau jaunas ir kvailas idealistas. Ir kai tikėjau senais ir protingais prisitaikėliais.
***
Aš ir dabar esu idealistas. Bet pasenęs ir protingesnis.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]