Australijoje išleista lietuvio žurnalisto pokalbių su žymiais pasaulio muzikantais knyga

„Keista, bet sunkiausia kalbinti Lietuvos muzikantus, atlikėjus. Jie tarsi nenori apie save kalbėti, o užsieniečiams – net žvaigždėms – duoti interviu atrodo savaime suprantama. Tad jau nebenustembu, kai pasaulinės žvaigždės noriai bendrauja, atsako į klausimus“, – teigia žurnalistas, filosofas ir rašytojas Mindaugas Peleckis, kurio anglų kalba parašyta knyga „Written in blood“ neseniai buvo išleista Australijoje ir yra pasiekiama ir internetu. Autorius teigia, kad jo kalbinti muzikos pasaulio (ir ne tik) atstovai yra išties ypatingos asmenybės, ir neabejoja, jog knyga bus įdomi ir lietuviams.

- Papasakokite apie save. Kur gyvenate, kokia Jūsų veikla, domėjimosi sritys?

- Esu lietuvis, man 40 metų, gyvenu Lietuvos sostinėje Vilniuje. Pagal specialybes esu žurnalistas ir filosofas, taip pat rašytojas, domiuosi muzika, mitologija, religija, kalbomis, mėgstu keliauti.

- Kokiomis aplinkybėmis sumanėte rašyti knygą „Written in blood“? Kokia jos pavadinimo istorija?

- 2014 m. Lietuvoje koncertavo puikus muzikantas Michael Contreras (MK9). Jis per koncertą savo manifestą laistė krauju, pjaustėsi rankas. Tai buvo protestas prieš karą. Man patiko jo nuoširdumas, ir ši impresija lėmė knygos pavadinimą. Be abejo, knyga ne apie kraują, kaip biologinę substanciją, o apie tai, kas sukurta iš širdies, įdėjus daug savo „kraujo“ į kūrinį.

- Knyga išleista Australijoje anglų kalba. Kas lėmė tokį sprendimą?

- Daug metų kalbinu pašnekovus ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Australijos leidykla „Numen Books“, pamačiusi mano interviu kultūros žurnale www.radikaliai.lt, susidomėjo jais ir pasiūlė išleisti knygą.

- Pagal ką rinkotės pašnekovus, kuo jie pasirodė ypatingi? Turbūt nebuvo labai lengva kalbinti žymius pasaulio atlikėjus…

- Keista, bet sunkiausia kalbinti Lietuvos muzikantus, atlikėjus. Jie tarsi nenori apie save kalbėti, o užsieniečiams – net žvaigždėms – duoti interviu atrodo savaime suprantama. Tad jau nebenustembu, kai pasaulinės žvaigždės noriai bendrauja, nerodydamos pasipūtimo atsako į klausimus.

Pašnekovai labai skirtingi jau vien dėl to, kad yra iš įvairiausių šalių (nuo Ukrainos iki JAV, nuo Malaizijos iki Vokietijos). Jie yra tarsi gyvos legendos: kas žino Aranos, Z‘EV, Robert Taylor („Changes“), Mari Boine, Sam Rosenthal („Black Tape for a Blue Girl“) ir kt., supras, apie ką aš kalbu. Daugelis jų turi puikią iškalbos dovaną. Knyga, kurioje susitiko išskirtinės asmenybės, turėtų būti įdomi ir Lietuvos, ir užsienio skaitytojams.

- Šiek tiek papasakokite apie knygos rengimo procesą, įdomiausias interviu aplinkybes.

- Interviu rengimo aplinkybės labai paprastos, šiuolaikiškos. Kadangi daugelis pašnekovų gyvena tolokai nuo Lietuvos, jie kalbinti internetu. Ne visada tai būdavo vienintelis interviu, dažnai vykdavo ilgalaikiai pokalbiai, diskusijos, vėliau tai virsdavo tekstais.

Džiaugiuosi, kad knygos įvadą parašė žinomas amerikiečių muzikologas Thomas Bey William Bailey, o leidinys baigiamas specialiai parašytu filosofo Alphonso Lingis tekstu. Jie puikiai pradeda ir užbaigia knygą, tačiau neįspraudžia jos į griežtus rėmus.

- Esate minėjęs, kad vienas iš Jūsų tikslų yra skleisti kitokio pobūdžio kultūrinę informaciją. Galbūt galite atskleisti savo požiūrį?

- Apie 2011 m., kai išleidau pirmąją Lietuvos roko istoriją („Lietuvos rokas: ištakos ir raida“), pasijutau nusivylęs Lietuvos kultūrine žiniasklaida ir Lietuvos kultūros sklaida. Esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys, baigiau filosofijos mokslus doktorantūroje ir manau, kad Lietuvai trūksta sklandaus, nuoširdaus, įvairiakrypčio diskurso apie kultūrą. Lietuva pernelyg užstrigusi negatyvių dalykų terpėje. Todėl ėmiau ir įkūriau kitokį kultūros žurnalą radikaliai.lt. Jo gimimo data yra simbolinė – 2012 m. vasario 16 diena.

Pradėta nuo nulio, pasiekta nemažai: apie 1700 nuolatinių skaitytojų (tiek skaitytojų neturi nė vienas kultūrinis leidinys Lietuvoje), socialiniame tinkle Facebook įkurtas maždaug tuzinas muzikai ir kitoms kultūros sritims skirtų grupių. Jos sutraukia po kelis šimtus, o kai kur net ir daugiau kaip 5000 žmonių. Tai rodo, kad žmonėms reikėjo kitokio požiūrio į kultūrą. Pabrėšiu: radikaliai.lt niekada nebuvo, nėra ir nebus remiamas jokių mecenatų, rėmėjų, fondų, stipendijų. Tiesiog susimoku už internetą, taigi aš ir visi radikaliai.lt autoriai yra laisvi rašyti tai, ką nori. Publikuota jau beveik 3000 tekstų.

Labai džiaugiuosi spontanišku rašymu su Algimantu Lyva. Šis nuostabus rašytojas 2014 m. virtualiai sutiko bendradarbiauti, kartu per metus parašėme šešis romanus, pagardintus absurdo dramomis ir poezija. Penktoji knyga jau pakeliui į spaustuvę, keturios išspausdintos. Rašome, nes norime, kad Lietuvoje suklestėtų ne pinigų karta, kokia propaguojama. Mūsų kūryba – tai manifestas snobams, kultūros galigantams (būtų negražu sakyti – mafiozams), mes siekiame kultūrą paversti Kultūra, nes ji turi nešti šviesą.

- Koks apskritai Jūsų požiūris į šių dienų žiniasklaidos turinį?

Skaitau tik ekspertai.eu ir užsienio spaudą. Kituose portaluose, laikraščiuose ir žurnaluose pernelyg daug negatyvios informacijos, melo, propagandos, užsakomųjų straipsnių. Tai išties baisu.

Žiniasklaida Lietuvoje yra beveik mirusi. Daugelis tų, kuriuos pažinojau kaip rimtus žurnalistus, arba mirė, arba parsidavė. Žurnalistas yra tas, kuris nebijo nieko. Pamenu pirmosios savo paskaitos metu 1993 m. rugsėjo 1 d. gerbiamojo Laimono Tapino pasakytus pranašiškus žodžius: „Įsiminkite: jei rašysite etiškai, teisingai, jūsų nekęs.“ Po mėnesio buvo nušautas „Respublikos“ žurnalistas Vitas Lingys, mano žurnalistikos etalonas.

Su neapykanta tikriems žurnalistams ir minia neprofesionalių, su klaidomis rašančių mėgėjų tenka susidurti kasdien. Komentarų „kultūra“ dabar dominuoja. Kas yra tikroji žurnalistika? Atsiverskite kad ir „The Guardian“ esamų ir buvusių darbuotojų straipsnius. Ar žurnalistas gali būti nepriklausomas? Gali. Jei kruopščiai ieško tiesos tarp daugybės šaltinių, o ne remiasi tuo, kuris patinka jo valdžiai ar jos užsakovams. Tas pats pasakytina ir apie rašytojus.

- Kaip manote, ar žiniasklaida turėtų pataikauti žmonių skoniui, ar, priešingai – jį formuoti?

Žiniasklaida formuoja žmonių skonį, todėl turi jausti milžinišką atsakomybę. Ji privalo būti etiška ir profesionali, antraip jos išvis nereikia. Tai, kas dabar plūste plūsta internete, yra velniškas gaivalas, kuris veda į pražūtį. Kalbu metaforiškai, nes velnio, kaip žinoma, nėra. Juokauju.

- Dėkoju už pokalbį.

Ačiū Jums.

Šaltinis: lietuve.lt