Avarijos Lietuvos geležinkeliuose: „nereikalingų“ specialistų mažinimo kaina

Per kelias dienas Lietuvoje įvyko jau dvi rimtos geležinkelio avarijos. Gegužės 1 d. Kėdainių rajone, Gudžiūnų stotyje, nuo bėgių nuriedėjo trys skaldą gabenę vagonai. Gegužės 4 d. Kauno rajone, Jiesioje, nuo 1 435 mm pločio vėžės nuriedėjo iš Palemono į Duisburgą važiavęs lokomotyvas ir keturi krovininiai vagonai. Šio incidento metu buvo pažeistos dvi vėžės – paprastoji ir europinė „Rail Baltica“. Įvykis paveikė dešimtys keleivinių traukinių, keli tūkstančiai keleivių keliones turėjo tęsti autobusais.

Oficialiai teigiama, kad incidentų priežastys tiriamos, svarstomos įvairios versijos – nuo techninių gedimų ir infrastruktūros problemų iki žmogiškos klaidos ar sabotažo. LTG pranešė inicijuojanti specialią komisiją, o Teisingumo ministerija pradėjo avarijų saugos tyrimą.

Tačiau akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas Stanislavas Federavičius į sabotažo versiją žiūri skeptiškai. Jo vertinimu, šiuo metu daug realiau kalbėti apie pačių geležinkelių būklę: infrastruktūros problemas, technikos būklę, darbuotojų pervargimą, specialistų trūkumą ir vadovybės kompetenciją.

Pasak jo, kai strateginėje infrastruktūroje mažinamas patyrusių specialistų skaičius, darbuotojai dirba dideliais krūviais, o geležinkeliai valdomi kaip eilinė komercinė įmonė, avarijos tampa ne netikėtumu, o laiko klausimu.

S. Federavičius teigia, kad geležinkeliuose ilgą laiką vyko „optimizacijos“, per kurias buvo atleidžiami kompetentingi specialistai. Jo žodžiais, patyrusius darbuotojus vėliau pakeisti labai sunku, nes išėję specialistai susiranda kitus darbus ir nebegrįžta. Dar pavojingesnė situacija, kai į svarbias pozicijas priimami žmonės be pakankamos geležinkelių sistemos patirties.

Kitas itin rimtas klausimas – darbuotojų pervargimas. Profsąjungos vadovas kalba apie atvejus, kai žmonės dirba gerokai daugiau, negu turėtų dirbti tokioje atsakingoje srityje. Jo teigimu, problema ne vien ta, kad už papildomą laiką sumokama. Problema ta, kad pervargęs darbuotojas prie geležinkelio infrastruktūros ar judančio sąstato tampa avarijos rizikos veiksniu. O jei įvyksta nelaimė, atsakomybė gali kristi ir pačiam darbuotojui.

Ne mažiau svarbi ir infrastruktūros priežiūra. Anksčiau, pasak S. Federavičiaus, buvo daugiau kelininkų, inžinierių, žmonių, atsakingų už konkrečius ruožus, atliekami nuolatiniai patikrinimai. Dabar, jo teigimu, dalis tokių specialistų buvo sumažinta kaip „nereikalingi“. Jeigu tai tiesa, vadinamoji optimizacija faktiškai virto saugumo silpninimu.



Todėl po dviejų avarijų iš eilės pagrindinis klausimas turėtų būti ne tik toks: kas konkrečiai įvyko Gudžiūnuose ir Jiesioje? Svarbiausias klausimas – kas vyksta pačioje Lietuvos geležinkelių sistemoje?

Ar pakanka darbuotojų? Ar jie nepervargę? Ar dar liko pakankamai patyrusių inžinierių ir techninių specialistų? Ar geležinkelio ruožai tikrinami pakankamai dažnai? Ar vadovybė iš tikrųjų supranta geležinkelių specifiką? Ar „optimizacija“ nebuvo vykdoma saugumo sąskaita?

Kol atsakingos institucijos į šiuos klausimus neatsakys aiškiai, kalbos apie „tiriamas versijas“ bus nepakankamos. Dvi avarijos per kelias dienas strateginėje valstybės infrastruktūroje nėra smulkmena. Tai signalas, kad problema gali būti gerokai gilesnė nei vienas iešmas, vienas bėgis, vienas lokomotyvas ar viena darbuotojo klaida.

Geležinkeliai nėra prekybos tinklas, sandėlis ar paprasta administracinė įmonė. Tai strateginė infrastruktūra, kurioje aplaidumo kaina gali būti žmonių gyvybės, sutrikęs keleivių eismas, kroviniai, valstybės saugumo rizikos ir milžiniški nuostoliai.

Todėl atsakingi asmenys nebegali slėptis už bendrų frazių, kad „vyksta tyrimas“ ir „situacija kontroliuojama“. Visuomenei turi būti aiškiai pasakyta: kiek žmonių trūksta, kiek viršvalandžių dirbama, kiek specialistų buvo atleista, kokia reali infrastruktūros būklė ir kas asmeniškai atsako už sprendimus, kurie galėjo atvesti iki tokios padėties.

Jeigu po dviejų avarijų vėl bus apsiribota raminančiais pranešimais, tai reikš ne problemos sprendimą, o jos dangstymą. Strateginės infrastruktūros saugumas negali būti grindžiamas sėkme, atsitiktinumu ir viltimi, kad keleivinis traukinys tuo metu tiesiog nevažiuos.