Azartinių lošimų versle ir Seime – lobistinė orgija

Įstrigusį naujo įstatymo priėmimą keičia skubos tvarka stumiamos protekcionistinės pataisos

Lošimų verslo reguliavimo politika krypsta vis skandalingesne kryptimi, o skaidrumo joje vis mažiau. Trečią kadenciją Seime įklimpusį Azartinių lošimų įstatymą užsimota taisyti skubos tvarka. Tiesa, panašiau, kad „pataisymai“ virs pagadinimais. Jų esmė – jau rinkoje veikiančioms bendrovėms skubiai įteisinti galimybę organizuoti lošimus internetu, iš esmės be jokios kontrolės ir saugiklių nuo prasilošimo, o kitų į šią jautrią ir pelningą pinigavimosi sritį – neįleisti.

Mūšis dėl interneto

Ligi šiol galiojantis archaiškas Azartinių lošimų įstatymas (priimtas 2001 metais) neleidžia vykdyti jokių lošimų internetu, įskaitant bet kokius statymus – nesvarbu už krepšinio, teniso rungtynių, žirgų lenktynių ar Seimo rinkimų rezultatus. Negalima, ir viskas.

Laikas bėgo, interneto skvarba didėjo, ir dalis Lietuvos lošimų organizatorių apsižiūrėjo, kad pinigų, kuriuos lietuviai, numoję ranka į prieštvanines užtvaras, ėmė statyti užsienio lažybų bendrovių svetainėse, jos irgi norėtų. Tada prasidėjo demaršai. Dar 2010 m. šių bendrovių atstovai, pradėję rodyti pirštu į užsienyje licencijuotas bendroves, neva šios teikia paslaugas internetu neteisėtai, jau 2013 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) salėje išgirdo sprendimą, kad jie patys lošimo paslaugų Lietuvoje teikti internetu per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį niekada negalėjo ir vis dar negali. Negali, bet iki šiol sėkmingai teikia. Ką tik susižėrė nemažus pinigus iš Slovėnijoje vykusio Europos vyrų krepšinio čempionato. Šios absurdiškos situacijos ištakos, tikėtina, geriausiai žinomos tik patiems nacionaliniams lošimų organizatoriams, tačiau iš viešai prieinamos informacijos galima susidaryti gana ryškų vaizdą.

2010 m. dalis Lietuvos lošimų organizatorių, prieš pat Lietuvoje vykusį 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatą, ėmėsi neregėto projekto – interneto turinio blokavimo ir privačios lošimų kontrolės. Pasitelkę Lietuvos lošimų organizatorius vienijančią asociaciją – Lošimo organizatorių aljansą, neva ginančią viešuosius, o ne privačius savo narių interesus, kreipėsi į teismą siekdami užblokuoti prieigą prie licencijuotas lošimų paslaugas užsienyje teikiančių bendrovių tinklalapių.

Reikalavimas rėmėsi principu: mes – Lietuvoje veikiame teisėtai, o štai jie neteisėtai! Gal ne kiekvienas žmogus ir patikėtų, bet pirmas projekto etapas nacionaliniams lošimų organizatoriams pavyko. Teismas pritaikė laikinas ieškinio apsaugos priemones ir nusprendė laikinai blokuoti prieigas prie užsienyje licencijuotas lošimo paslaugas teikiančių bendrovių interneto puslapių.

Eilinis žmogus pagalvotum – negi kažkoks nacionalinis teismas tiesiog štai ėmė ir rado XXI amžiau informacinių technologijų ir laisvos informacijos internete sklaidos rebuso sprendimą – galimybę teisėtai sukontroliuoti kokiam nors privačiam asmeniui nepatinkantį interneto turinį ir jį, tiesiog pasitelkiant teismą civilinėje byloje, užblokuoti. Tačiau realiai joks naujas sprendimo būdas surastas nebuvo. Buvo tik priimta bene kelių sakinių apimties nutartis, o ką, kaip ir kodėl daryti – pasakyta nebuvo.Tiesa, ši dabar teisme jau nebedirbančio teisėjo Šarūno Račkausko priimta nutartis taip ir nebuvo įgyvendinta ir galiausiai buvo panaikinta. Teismai gavo begalę internato tiekėjų ir užsienyje licencijuotas lošimo paslaugas teikiančių bendrovių skundų. Taigi, nacionaliniams lošimų organizatoriams cenzūruoti interneto vien dėl savo godumo pasitelkus įvairius teisinius viražus nepavyko nei prieš, nei po minėto 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato. Užsimoję plačiai, galiausiai nacionaliniai lošimų organizatoriai su dalimi užsienio bendrovių sudarė taikos sutartis, kitai daliai jų buvo įpareigoti atlyginti solidžias bylinėjimosi išlaidas. (2011 gruodžio 21 dienos Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 2-2961-823/2011).Tiesa, šis civilinis ginčas vis dar įstrigęs apeliacinėje instancijoje.

Gana komiškai šioje istorijoje atrodė ir Generalinė prokuratūra: vėlavo apskųsti, tai teikdavo, tai vėl atsiimdavo ieškinius.

Žaidimai su projektais

Vis dėlto juoktis puodas, kad katilas juodas, ir toliau nenustojo. Nepavykus nustumti kitų nuo pyrago, kurį patys neteisėtai pjausto, per teismus, žvilgsnis nukrypo į Seimą. Mūsų tautos atstovams buvo pateiktas svarstyti tų pačių nacionalinių lošimo organizatorių atstovų parengtas naujas Azartinių lošimų įstatymo projektas. Kaip jau rašė balsas.lt, Seimą jis pasiekė jau po to, kai pateikimo stadiją buvo perėjęs tuometinio parlamentaro Žilvino Šilgalio vadovaujamos darbo grupės projektas. Prieš pat svarstymo stadiją jis buvo padėtas į stalčių, Seimo valdyba sudarė naują darbo grupę, kurios nariams lošimų organizatoriai surengė „pažintinę“ ekskursiją į Anglijos kazino. Ir tada gimė naujas projektas.

Pastarajame reikalavimai potencialiai naujiems rinkos dalyviams buvo vienpusiškai adaptuoti senųjų nacionalinių lošimų organizatorių naudai ir nei projektą rengusiems teisininkams, nei patiems nacionaliniams lošimų organizatoriams viešai nepripažįstant, jog tokios užsienio bendroves diskriminuojančios normos prieštarautų Europos Sąjungos teisei ir, panašu, būtų taikomos iki pirmo kreipimosi į atsakingas Europos Sąjungos institucijas. Tokio tiesiog grūste prigrūsto diskriminuojančio įstatymo sukeltą žalą, žinoma, atlygintų valstybė, tų pačių mokesčių mokėtojų pinigais. Tiesa, tada dar Seimo valdybos narys Erikas Tamašauskas (vienas iš protekcionistinio projekto autorių) kritikams atkirto, esą, jie patys atstovauja užsienio lošimų rinkos rykliams.

Visgi nenuostabu, jog galiausiai įstatymo projekto pagrindinė mintis buvo atpažinta jo svarstymo eigoje ir atvirai pasakyta (Seimo informacinės plėtros komiteto išvada), jog įstatymo nuostatos „yra diskriminacinės kitose ES valstybėse narėse oficialiai įsisteigusių ir teisėtai veikiančių bendrovių atžvilgiu ir prieštaraujančios ES teisei bei ETT praktikai“. To paties svarstymo metu buvo išdrįsta pripažinti, kad „faktas, jog ES valstybėse registruotų įmonių organizuojamų lažybų ir azartinių lošimų paslauga Lietuvos Respublikos piliečiams prieinama internetu, dar nėra pakankamas pagrindas teigti, jog minėtos įmonės savo paslaugas nelegaliai teikia mūsų šalyje. Pasinaudoti paslauga nuotoliniu būdu, t. y. atlikti tarptautinį piniginių lėšų pavedimą ir to išdavoje gauti prieigą prie kitoje valstybėje veikiančios azartinių lošimų ar lažybų sistemos galima ir internetu, ir telefonu (pvz. paskambinus agentui telefonu ir paprašius daryti statymus). Šioje situacijoje atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia teikti telemetrijos (nuotolinio duomenų perdavimo) ir taip vadinamo remotingo (nuotolinio procedūrų inicijavimo) paslaugas“.

Savo griežtai neigiamą išvadą dėl lošėjų lobistų kompiuteriuose sukurptos ir Seimo kazino turistų stumtos įstatymo versijos pateikė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Galiausiai diskriminacinis bei nacionalinius lošimų organizatorius proteguojantis įstatymo projektas pasiklydo kažkur Seimo koridoriuose ir iki šiol nėra priimtas. Įstatymo „stūmėjai“, atstovaujantys lošimo automatų ir lažybų verslui, susipyko ir susitarti nesugeba iki šiol. O tol, kol jie nesugeba susitarti, Lietuvoje galioja, kaip jie patys sako, „pasenęs ir laikotarpio realijų neatitinkantis azartinių lošimų įstatymo projektas“. Taip ir norisi paklausti, kodėl gi per 10 metų nesugebėta priimti naujo įstatymo? O gi todėl, kad pasenęs ir laikotarpio realijų neatitinkantis azartinių lošimų įstatymo projektas visus tenkino ir buvo interpretuojamas taip, kaip patogiau lošimų organizatoriams, pavyzdžiui, leidžiant jiems organizuoti lošimus internetu, kai galiojantis įstatymas apskritai nenumato tokios galimybės. Lošimų priežiūros tarnyba dėl tokio įstatymo „aiškinimo“ pretenzijų niekam neturėjo.

Taigi, nutarta „nežymiai pataisyti“ įstatymą, tikintis, jog tokios pastangos sulauks mažiau rezonanso. Eksparlamentaro Ž. Šilgalio nuomone, tai dar vienas mėginimas nesukurti civilizuoto rinkos reguliavimo. „Čia tik įteisinama esama savivalė, visiškai nesprendžiamos kitos, labai svarbios problemos. Visiškai nekalbama apie B1 klasės lošimo automatų verslo reglamentavimą, visiškai nenumatomi jokie kiti saugikliai, kad žmonės neprasiloštų – taip pat internetu. Šiandien, kai girdžiu raginimus išvis aiškiai ir imperatyviai uždrausti lošimus internetu arba lošimus visai, suprantu, iš kur jie atsiranda. Taip vyksta todėl, kad jau ilgus metus nesureguliuojama ši sritis. Stebėdama netvarką, savivalę ir laukinį liberalizmą jautrioje sferoje, visuomenė užsinori vėzdo. Taip jau buvo Rusijoje, kur po visiško liberalizamo prasidėjo beveik visuotinis draudimas. Aš esu už nuosaikų, civilizuotą reguliavimą. Tam reikalingi projektai seniai parengti ir Seime yra perėję pateikimo stadiją. Nieko daug nereikia – reikia atsiversti įstatymą, jau perėjusį pateikimo stadiją, ir jį toliau svarstyti. O šita skuba su pataisomis, įteisinančiomis neteisėtą veiklą, – eilinis lobistinis ir korupcinis cirkas“, – įsitikinęs buvęs Seimo narys.

Visiškai drausti lošimus internetu siūlo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Naglis Puteikis: „Mano nuomone, lošimai internetu gerokai labiau skatina prasilošti. Mat žmogus gauna galimybę lengvai ištuštinti visas savo einamąsias ir kreditines sąskaitas – niekur nesitraukdamas nuo kompiuterio. Įsivaizduokime azarto apimtą vyrą, kurio šeima išvykusi. Kai reikia kažkur eiti, išsiimti iš bankomato pinigų, grįžti, tai jau riboja, vadinasi, yra gerai. Aš už visišką draudimą.“

Savivaliaujama toliau

Internetiniai lošimai tęsiasi net ir po to, kai pagal Generalinės prokuratūros skundą LVAT 2013 m. galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad lošimų organizavimas internetu Lietuvoje nebuvo ir nėra leidžiamas nuo pat Azartinių lošimų įstatymo priėmimo 2001 m., o tuometinė Valstybinė lošimų priežiūros komisija, patvirtinusi nacionalinio lošimų organizatoriaus reglamentą, leidžiantį organizuoti lošimus ne tik internetu, bet ir telefonu, SMS žinutėmis, peržengė savo kompetencijos ribas ir veikė, kaip sako teisininkai, ultra vires.

Vilniaus apygardos administracinis teismas netgi tiesiogiai nurodė, jog tam tikri Lošimų priežiūros tarnybos pareiškimai jam sudaro „prielaidas abejoti šios institucijos ne tik kompetencija, pareigūnų kvalifikacija, bet ir apskritai visos vykdomos kontrolės skaidrumu“ (2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalis, kuri cituojama ir LVAT 2013 m. gegužės 5 d. nutartyje). Nors šis ypatingai svarbus sprendimas buvo priimtas vieno iš nacionalinių lošimų organizatorių atžvilgiu, akivaizdu, jog ir kitiems nacionaliniams organizatoriams nuo 2001 m. galiojo bei vis dar galioja tas pats Azartinių lošimų įstatymas, draudžiantis Lietuvoje organizuoti lošimus internetu. Kad ir kokios jos būtų, panašu, kad jos, lietuviško verslo principais vertinant, yra vertos viso šio, galbūt (ne)sąžiningą konkurenciją pridengiančio, teisinio arsenalo prieš užsienio lažybų organizatorius panaudojimo. Mat priešingai nei Lietuvoje galiojantis Azartinių lošimų įstatymas, ES šalių internetinių lošimų organizatorių įstatymai leidžia jiems teikti paslaugas internetu ir, priešingai nei Lietuvoje, ten nėra įsiteisėjusių jokių galutinių ir neskundžiamų teismo sprendimų, kurias paslaugas internetu teikti būtų uždrausta. Taigi išeina, kad juodas yra tik besijuokiantis puodas, o katilas – visai ne juodas.

Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo Lietuvos lošimų organizatoriai staiga pamiršo, kad daugiau nei 10 metų galiojantis Azartinių lošimų įstatymas yra „pasenęs ir laikotarpio realijų neatitinkantis“ bei skubiai ėmėsi jį „lopyti“, turėdami tikslą skubai „įteisinti“ savo organizuojamus internetinius lošimus. Įstatymo judėjimo sparta Seime neįsivaizduojama – ką tik, rugsėjo 25 d., Bronius Bradauskas registravo galiojančio įstatymo pakeitimo įstatymą, spalio 1 d. registruojamas jo papildytas ir jau spalio 8 d. projektas teikiamas Seimui svarstyti. Įdomu, ar pavyktų surasti bent vieną su privačiu verslu susijusį įstatymą, kuris kelią Seime skintųsi tokiu tempu? Kur įstatymo pateikimas visuomenei svarstyti, suinteresuotų institucijų išvadų gavimas...? Pats p. Bradauskas dar vasarą portalui balsas.lt aiškino, kad būtina neskubėti priimant naują Azartinių lošimų įstatymą ir jį nuodugniai apsvarstyti. Kur įstatymo derinimas su Europos Komisija? Juk akivaizdu, kad įstatymas tiesiogiai diskriminuoja kitas ES šalių bendroves, kurios teikia lošimų paslaugas internetu.

Ir vis tai vyksta tuo metu, kai Europos Komisija tiria, ar Lietuvos Respublika nediskriminuoja lošimų paslaugas teikiančių ES bendrovių. Panašu, kas Seimas ruošiasi Europos Komisijai parodyti špygą, o dėl skubiai priimto įstatymo pakeitimo ir galimo ES teisės pažeidimo su Europos Komisija aiškintis vėliau. Tik būtų gerai, kad Lietuvos mokesčių mokėtojams už tai netektų brangiai susimokėti.

Naujosios „kosmetinės“ įstatymo pataisos taip pat numato, kad interneto paslaugų tiekėjai turėtų vykdyti interneto cenzūrą ir savo lėšomis apsaugoti Lietuvos lošimo vertelgas nuo užsienio kolegų konkurencijos. Toks bandymas taip pat nėra pirmas ir jau ne kartą sulaukė neigiamos internetą tiekiančių įmonių bei interneto vartotojų reakcijos. Lietuva, jų nuomone, lygiuojasi į Šiaurės Korėją.

Skubama uždaryti rinką

Iš kur tokia skuba ir entuziazmas? Vienas atsakymų – įstatymo turinys. Šiame projekte įstatymas keičiamas ir pildomas tik keliais nedideliais straipsniais, todėl sudaromas klaidingąs įspūdis, neva pakeitimai nėra labai reikšmingi. Paklaustas apie tai, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas B. Bradauskas portalui balsas.lt sakė. „Įstatymas ir dabar tebėra įstrigęs. Tiesiog po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo susidaro padėtis, kad lažybų bendrovės išvis negalės veikti. Gal norime, kad jos pasitrauktų į užsienį? Bet tada biudžetas prarastų nemažai pinigų. Todėl mano vardu ir registruotos pataisos, kurios leis joms vykdyti lošimus nuotoliniu būdu. Bandom skubos tvarka, nes jau nebėra kur trauktis“, – aiškino ugniagesio vaidmenį prisiimąs parlamentaras.

Tačiau susipažinus su projektu detaliau, akivaizdu, jog šis nekaltas poros straipsnių projektas yra bemaž dar įžūlesnis nei anksčiau siūlytas viso įstatymo pakeitimas. Jame siūloma palikti prieš tai pačių nacionalinių lošimo organizatorių koneveiktą 2001 m. Azartinių lošimų įstatymo pagrindą ir tik papildomai numatyti, kad dabartiniai licencijas turintys lošimų organizatoriai automatiškai, be jokių papildomų reikalavimų, gali organizuoti lošimus internetu. Licencijos tiems, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su neva nelegaliai lošimus organizuojančiomis užsienio bendrovėmis, apskritai gali būti neišduodamos.

Taip, teisingai supratote, licencijos gali būti neišduotos visiems norintiems naujai licencijuotis... O ar Tamsta susijęs su tomis bendrovėmis, ar Tamstai išduoti licenciją, nuspręstų ta pati priežiūros institucija, kurios kompetencija ir skaidrumu, patvirtinant įstatymui prieštaraujančius ir nacionaliniams lošimų organizatoriams palankius lošimų reglamentus, viešai suabejojo net pats Vilniaus apygardos administracinis teismas. Be to, siūlomi pakeitimai numato galimybę Lošimų priežiūros tarnybai duoti privalomus nurodymus interneto paslaugų teikėjams blokuoti „nelegalų“ interneto svetaines, o bankams blokuoti jų sąskaitas. Argi ne monopolininko svajonė? Beje, praktiškai vienintelės institucijos, kuri per visą šį skubėjimą spėjo pasisakyti dėl siūlomo įstatymo pakeitimo – Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2013 spalio 1 d. išvadoje siūloma plačiau reglamentuoti naujai įtvirtintą azartinių lošimų organizavimo internetu būdą, t. y. ne skubiai „lopyti“ galiojantį įstatymą, o priimti naują visaapimantį įstatymą.

Įtraukiamas KT

Negana to, į visą šį sąžiningos konkurencijos baime ir noru uždaryti jau pasidalytą rinką pagrįstą procesą šiandien jau yra įtrauktas ir Konstitucinis Teismas (KT). Individualus konstitucinis skundas Lietuvoje vis dar nėra įtvirtintas ir eiliniams piliečiams tiesioginio kreipimosi į KT galimybių nėra, tačiau nacionaliniams lošimų organizatoriams tai nėra kliūtis. Yra, panašu, visiškai nesunkiai įperkamas įrankis: su prašymu spręsti dabartinio Azartinio lošimų įstatymo konstitucingumo klausimą netiesiogiai – įtikinus grupę Seimo narių. Šiems Seimo nariams, kaip nedažnai pasitaiko, net sudėtingiausių Seimo kreipimųsi į KT praktikoje, atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas.

Advokatas Kęstutis Kvainauskas, kurio balsas.lt paprašė pakomentuoti šią situaciją, teigia, kad KT išvis „ne prie ko“. „Šiame prašyme KT mojuojama Europos Sąjungos teise, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais. Tiesa, ignoruojamas faktas, kad KT nėra nei valstybės politikos dėl azartinių lošimų formuotojas, nei teisės taikymo klausimų sprendėjas, nei LVAT sprendimus kontroliuojantis ar kasacine tvarka peržiūrintis subjektas. KT sprendžia, ar įstatymai, o ne jų taikymo ar įgyvendinimo klausimai bei problematika, atitinka Konstituciją. Dabar galiojantis Azartinių lošimų įstatymas draudžia visiems asmenims teikti lošimų paslaugas Lietuvoje internetu, tad įstatymo nuostatų konstitucingumo problemos nei tiesiogiai, nei netiesiogiai niekaip nepavyksta įžiūrėti. Klausimas, ar lošimai internetu turi būti leidžiami ir jeigu taip – kokia apimtimi ir sąlygomis, yra tik įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo kompetencija, o klausimas – kaip ir kokiomis priemonėmis bus įgyvendinamas Azartinių lošimų įstatymas, yra tik vykdomosios valdžios kompetencija. Valdžios funkcijų padalijimo principas riboja net ir KT galias nagrinėjamoje situacijoje, pasakytų apie valstybės valdžios tarpusavio sąveikos principus bent kažką girdėjęs pilietis. Tad kyla klausimas, ką gi šioje byloje spręs Konstitucinis Teismas?“ – stebisi K. Kvainauskas.

Panašu, kad nacionaliniai lošimų organizatoriai, užuot civilizuotame vakarų pasaulyje priimtinomis priemonėmis sąžiningai konkuravę su užsienio bendrovėmis, pasirinko kitą variantą – lošimų reglamentavimo ir vykdymo klausimus spręsti „po kilimu“ skubiai priimant diskriminacinį įstatymą. Lietuvos lošimų organizatoriai rodydami pirštu į užsienyje licencijuotas bendroves pamiršta, jog tai jie, o ne užsienio bendrovės Lietuvoje nelegaliai teikia lošimo paslaugas Azartinių lošimų įstatymui prieštaraujančiu būdu, t.y. internetu. Akivaizdu, kad visi paskutiniai vietinių lošimų organizatorių veiksmai pagrįsti vienintele baime – konkurencijos baime. Būtent tokios mintys kyla perskaičius tokius apie nacionalinius lošimų organizatorius internete vartotojų paliktus komentarus kaip „ne vartotojo reikalas, kad lažybininkai nesugeba susitvarkyt su konkurencija“, „toks įspūdis, kad negali sveikos konkurencijos sudaryt“.O juk iš konkurencijos visada laimi vartotojas.

Taigi, neteisėta veikla vykdoma toliau, lobistinė orgija tęsiasi, nors su vienu vieninteliu įstatymu tąsosi jau trečia Seimo kadencija.

*****

Patologinis potraukis azartiniams lošimams remiantis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10) yra vertinamas kaip psichikos ir elgesio sutrikimas žymimas F63.0 šifru. Jis apibrėžiamas dažnai pasikartojančiais potraukio azartiniams lošimams epizodais, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimyninių vertybių bei įsipareigojimų. Kaip pasireiškia patologinio potraukio azartiniams lošimams sutrikimas? Tie, kurie kenčia nuo patologinio potraukio azartiniams lošimams, gali rizikuoti savo šeima, darbu, įsiskolinti, meluoti ar pažeisti įstatymą tam, kad gautų pinigų skoloms apmokėti ir toliau lošti. Jie patiria intensyvų, sunkiai kontroliuojamą troškimą lošti, susikoncentravimą ties mintimis ir vaizdiniais apie lošimą bei jam būdingas aplinkybes. Tas susikoncentravimas į lošimą ypač sustiprėja tuo metu, kai patiriamas stresas.

Esminis šio sutrikimo požymis – nuolat pasikartojantis potraukis azartiniams lošimams, kuris tęsiasi ir dažnai sustiprėja nepaisant socialinių pasekmių, tokių kaip: nuskurdimas, sutrikę šeimos santykiai ir asmeninio gyvenimo sužlugimas. Sutrikimo paplitimas 2011 m. remiantis oficialiais duomenimis, pateiktais Valstybinės lošimų priežiūros komisijos priklausomybė nuo azartinių lošimų buvo nustatyta 392 asmenims. Teigiama, kad maždaug 0,02 proc. visų arba 0,03 proc. suaugusių 20–59 metų amžiaus Lietuvos gyventojų yra priklausomi nuo azartinių lošimų, o Europos šalių probleminiai, patologiniai lošėjai bei rizikos grupės lošėjai sudaro 0,3–5,2 proc. visų gyventojų. Priklausomybę nuo azartinių lošimų dažnai lydi ir gretutinės diagnozės, t.y. psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kokainą, psichoaktyviąsias medžiagas ir kitas narkotines medžiagas, alkoholį, stimuliatorius, taip pat ir kofeiną. Realus priklausomybę azartiniams lošimams turinčių žmonių skaičius gali būti keletą kartų didesnis.

www.balsas.lt