Birželio 3-iosios Sąjūdis – Tautos susitelkimas

„Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso“, 1991 m.; „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe“, 1992 m. Poeto ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nario Marcelijaus Martinaičio dienoraščių mintys*1

1988 m. birželio 3 d. perpildytoje Lietuvos TSR Mokslų akademijos (MA) Didžiojoje salėje buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (Sąjūdžio arba LPS) iniciatyvinė grupė. Kodėl tokio visuomenės aktyvumo ir susitelkimo nėra šiandien, kada grėsmės mūsų Tautos išlikimui – ne mažesnės? Atsakymo į šiuos klausimus ieškome daugelis mūsų. Pasąmonėje užkoduotas ir Sąjūdžio pavadinimas šiems lūkesčiams įgyvendinti.

Mane, MA Fizikos instituto (FI) Atomo branduolio teorijos skyriaus (ABTS) mokslinį bendradarbį, į šią lūžio dieną atvedė 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio AE avarija ir valdžios siekis slėpti nuo visuomenės informaciją.



Pirmą kartą apie tai mūsų šeima išgirdome kitą savaitgalį po šios avarijos, pas giminaičius Jonavos rajone sodindami svogūnus. Iš lysvėje stovėjusio VEF radijoaparato Lenkijos Radijo muzikinės-informacinės laidos „Vasara su radijo“. FI-te buvo ir Atmosferos radioaktyvumo skyrius, vadovaujamas MA nario-korespondento Boleslovo Styros. Tad jau pirmadienį Fizikos institute žinojome, kas įvyko ir koks vaizdas Lietuvoje. Tačiau B. Styros straipsnio apie tai žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ ir kita žiniasklaida nespausdino. Sveikas pyktis paskatino mane rinkti medžiagą apie šią avariją, RBMK reaktorius ir Ignalinos AE. MA aplinka ir buvo ta terpė, kurioje susikūrė pirmasis Lietuvoje ekologijos klubas „Žemyna“, Lietuvos Žaliųjų judėjimas (LŽ). Mes, MA jaunimas ir „Žemynos“ klubas, neplanavome popieriuje Sąjūdžio sąrašų ant Tauro kalno ar kur kitur (pvz. VSK arba rusiškai KGB, kaip aiškina šiandieniniai visažiniai). Darėme tai, kas, mūsų nuomone, buvo būtina – sutelkti kuo daugiau žmonių. Tai daryti vertė valdžios spaudimas besiplečiančiai mūsų ir kitų aktyvių visuomenėje žmonių veiklai. Visų pirma, susitelkėme į LŽ judėjimą, vėliau – ir į LPS. Šiuolaikiniam skaitytojui, tikiuosi, bus naudinga ši mažytė ekskursija į to meto įvykius.

Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, žaliųjų atsiradimo ir neįtikėtinai spartaus iškilmo, masiškumo priežasčių suvokimą pastebėjo britų politikos analitikas ir žurnalistas Anatol Lieven.*2 Jo ir šio straipsnio autoriaus nuomone, vakarietišką terminą „žaliasis“ Baltijos valstybių tautinių judėjimų kontekste reikia naudoti atsargiai. Pabaltijo (taip vadintos TSRS respublikos Estija, Latvija ir Lietuva) žalieji rėmė tautinį išsivadavimą, o vakarietiškame mentalitete tai siejama su dešiniaisiais. Be to, tai kilo iš gilių kultūrinių šaknų, gamtos reikšmės šių tautų kultūroms supratimo, susitapatinimo su žeme. Unikalus Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrimas apie Sąjūdžio ištakas ir neįtikėtinai spartų jo virtimą masiniu judėjimu patvirtino, kad ištakų ir priežasčių reikia ieškoti lietuvių istorinėse tradicijose, miesto gyventojų identitete ir iš to kilusių socialinių judėjimų tinklaveikos*3. Tyrimo metodai, anot jo autorių, leido, pavyzdžiui, nustatyti 40-60% tikslumu potencialius tuometinės opozicijos lyderius, visų pirma, 1988 m. birželio 3 d. LPS iniciatyvinės grupės išrinkimo organizatorius (5 iš 8) ir pačios LPS iniciatyvinės grupės narius (14 iš 36). Tuo tarpu TSRS VSK (KGB) atspėjo tik 4 LPS iniciatyvinės grupės narius*4.



VU tyrėjų nuomone, šis skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad VSK (KGB) greičiausiai nepakankamai įvertino socialinius reiškinius. Istoriniuose šaltiniuose nurodytas 35 išrinktų LPS iniciatyvinės grupės narių skaičius nėra teisingas. Buvo išrinkti 36 nariai, tačiau pirmajame LPS iniciatyvinės grupės posėdyje Meilės Lukšienės prašymu jos dukra Ingė Lukšaitė, kaip antras išrinktas jų šeimos narys, buvo atleista nuo šios rizikingos visuomeninės pareigos.

Kiekvieno tų dienų įvykių dalyvio patirtis yra skirtinga, niekas nežino visų, kad ir svarbių, detalių ar įvykių, jų visumos. LPS ir jo pirmeivio LŽ judėjimo, 1988 m. suteikusio Sąjūdžiui sparnus iš mokslininkų ir filosofų diskusijų uždarose salėse išeiti į plačiąją visuomenę, spartus iškilimas negalėjo būti be priežasčių. Tuo labiau, kad tai vyko totalitarinės priespaudos visuomenėje. Nors ir laisvėjančioje, bet turėjusioje karčią 50 metų gyvenimo nelaisvėje patirtį. Kad suvoktume LŽ veiklos 1988–1992 metais svarbą Sąjūdžio veiklos inicijavimui ir sparčiam išplitimui, visų pirma, budinant ir drąsinant veiklai Lietuvos žmones, prisiminkime ekologinio žaliųjų judėjimo Lietuvoje pradžią ir pagrindinius įvykius, nemaža dalimi nulėmusius ir tai, kad 1988 m. birželio 3 d. MA Didžiojoje salėje Zigmo Vaišvilos siūlymu buvo išrinkta LPS iniciatyvinė grupė.



Ekologiniai reikalavimai, ypač pagrįsti moksliškai, žmonėms buvo politiškai neutralesni. Tai drąsino žmones, visų pirma – jaunimą ir ne tik jį, sparčiau jungtis visuomeninėms veikloms.

Po 1986 m. įvykusio 70 tonų naftos išsiliejimo iš D6 gręžinių Baltijos jūroje prie Kuršių Nerijos MA viceprezidentas akademikas Vytautas Statulevičius ir rašytojas Vytautas Petkevičius bandė protestuoti prieš šių gręžinių eksploatavimą. Tačiau tik po to, kai Maskvoje leidžiamas visoje Tarybų Sąjungoje populiarus savaitraštis „Literaturnaja gazeta“ paskelbė V. Petkevičiaus pateiktą straipsnį, pasirašytą žymių rusų rašytojų ir gamtosaugininkų, buvo surinkta 200000 parašų (iš jų 27000 – Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete) laiške TSRS Ministrų Tarybos (MT) Pirmininkui Nikolajui Ryžkovui prieš naftos platformos Baltijos jūroje statybą.

1987 m. gruodžio 16 d. MA jaunimas po diskusijų akademiniame klube „Po zodiaku“ nutarė įkurti ekohumanistinį klubą „Santarvė“ (29 steigėjai, tarp kurių ir Z. Vaišvila, Alvydas Karalius). Tačiau klubo, kurio veikloje būtų ir žmogaus santykis su gamta bei visuomene, neregistravo nei Lietuvos kultūros fondas (toliau – LKF), nei Taikos fondas, nei Lietuvos Lenino Komunistinė Jaunimo Sąjunga (toliau – LLKJS, Komjaunimas), t.y. institucijos, kurioms tarybų valdžia buvo leidusi registruoti organizacijas. Tuomet akademikas V. Statulevičius LTSR MA dirbusiam Mokslo organizacinio skyriaus vedėjui Sauliui Lapienui (šio akademiko faktiškam padėjėjui) pasiūlė kurti jaunimo ekologijos klubą. 1988 m. vasario 11 d. MA Didžiojoje salėje įvyko pirmojo Lietuvoje ekologijos klubo „Žemyna“ steigiamasis susirinkimas, sujungęs daugelio žmonių iniciatyvas ir lūkesčius. 1988 m. balandžio 18 d. klubo steigėju pasirašė LTSR MA, o 1988 m. gegužės 3 d. – ir LLKJS Centro Komitetas (CK). Po to klubas buvo oficialiai įregistruotas, kuratorių tarybos pirmininku tapo akademikas V. Statulevičius.



Prasidėjus TSKP CK Generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtai „perestrokai“ (liet. „pertvarkai“), jau ir komjaunimo organizacijoms buvo leista registruoti klubus. Sauliaus Griciaus iniciatyva „Atgaja“ 1987 m. liepos 16 d. buvo įregistruota kaip Kauno paminklosaugos klubas prie LLKJS Kauno miesto Požėlos rajono komiteto. Komjaunimo organizacijos registravo ir Tremtinių klubus Lietuvoje.

„Žemynos“ klubo pirmininku buvo išrinktas biologas Juozas Dautaras, jo pavaduotoju – fizikas Z. Vaišvila, branduolį sudarė sociologai Arūnas Brazauskas, Alvydas Karalius, biologas Antanas Kontautas, geologas Jonas Jonynas, komjaunimo darbuotojas Artūras Abromavičius. Pirmasis MA Didžiojoje salėje įvykęs viešas „Žemynos“ renginys buvo mokslinis seminaras-diskusija dėl ekologinės padėties Kuršių mariose (pranešėjas – J. Dautartas), antrasis – Z. Vaišvilos inicijuotas ir paruoštas dviejų dalių mokslinis seminaras-diskusija dėl Černobilio AE avarijos pasekmių ir Ignalinos AE padėties. Šiame viešame renginyje Z. Vaišvilai oponavo Ignalinos AE vadovybė ir specialistai, LTSR MT už Ignalinos AE veiklą atsakingas darbuotojas B. Buinevičius. Šiais laikais Lietuvos valdžios atstovai nedrįsta viešai diskutuoti su mokslininkais ir visuomene. Ši Z. Vaišvilos iniciatyva netruko įsisiūbuoti iki „Žemynos“ klubą užgriuvusios 300000 laiškų lavinos ir milijono žmonių, remiančių „Žemynos“ kreipimąsi į TSRS MT Pirmininką N. Ryžkovą dėl Ignalinos AE trečiojo reaktoriaus statybos nutraukimo, parašų.

Tarybų Lietuvos valdžia ir mokslininkai daug metų priešinosi Ignalinos AE statybai prie Drūkšių ežero, vėliau – jos plėtrai, visų pirma, trečiojo reaktoriaus statybai ir ketvirtojo projektavimui. Maskvoje buvo suplanuota net 4 blokų (8 reaktorių) statyba šioje pačioje netinkamiausioje geologiniu požiūriu vietoje. Lietuvos valdžiai ir geologams nederinant šios statybos, tai padarė TSRS Geologijos ministerijos darbuotojai.*5 „Žemynos“ klubo veikla privertė Tarybų Lietuvos valdžią diskutuoti apie tai ir su visuomene (neįsivaizduojamas reiškinys šių dienų demokratine valstybe prisistatančioje Lietuvoje). Bręstantį konfliktą toliaregiškai išsprendė už pramonę atsakingas LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas, leidęs „Komjaunimo tiesos“ dienraščiui pradėti skelbti Z. Vaišvilos straipsnių seriją apie Černobylio AE avarijos pasekmes ir Ignalinos AE*6, nurodęs netrukdyti „Žemynai“ tęsti parašų rinkimą.

„Žemynos“ patirtu spaudimu dėl parašų rinkimo Ignalinos AE klausimu ir būtinumu telktis Z. Vaišvila 1988 m. birželio 3 d. MA Didžiojoje salėje grindė savo pasiūlymą rinkti LPS iniciatyvinę grupę. „Žemynos“ įstatuose pirmą kartą Lietuvoje įteisinta teise rengti mitingus ir demonstracijas pasinaudojo ir Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1988 m. birželio 27 d. „Žemyna“ ir LPS iniciatyvinė grupė prie ELTA suorganizavo trumpą protesto mitingą (nuotrauka 6 – 1988-06-27 piketas prie ELTA) dėl to, kaip Lietuvos spauda nušvietė 1988 m. birželio 24 d. Sąjūdžio mitingą Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje (nuotrauka 7 – 1988-06-24 mitingas).




„Žemyna“ tam turėjo formalų pretekstą – Ignalinos AE temą, apie kurią šiame mitinge kalbėjo Z. Vaišvila.

LPS susikūrimą tiesiogiai paskatino 1988 m. balandžio 13 d. Tartu Universiteto ekonomistų ekonominio Estijos TSR savarankiškumo idėjos pretekstu sukurtas Estijos Liaudies Frontas (ELF arba Rahavrinne). 1988 m. gegužės 27 d., penktadienį, MA institutuose pasklido žinia, kad MA Didžiojoje salėje kažkas bus. Po darbo su bendradarbiais nuskubėjome ten. Renginiui pirmininkavo MA mokslinis sekretorius, tuomet dar ne akademikas, bet MA narys-korespondentas Eduardas Vilkas (nepaniokime šio mokslininko matematiko, Vilniaus matematikų tikimybių teorijos mokyklos įdirbį pritaikiusio ekonomikoje, su 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimuose MA moksline sekretore savo biografijoje melagingai apsiskelbusia Dalia Grybauskaite). Renginyje dalyvavo ir viešumoje tuo metu jau žinoma Kazimira Pruskienė, kurios vadovaujamame Lietuvos Žemės ūkio ekonomikos institute tuo metu vyko žemės ūkio ekonomikos mokslininkų renginys. K. Prunskienė pristatė svečią – ELF vieną steigėjų ekonomistą Ivarą Raigą (nuotrauka 8 – IR).

Svečias papasakojo apie ELF įsteigimą ir atvirai ragino susirinkusius tą patį daryti ir Lietuvoje. E. Vilkas Raigą (nuotrauka 9 – EV) mūsų entuziazmą ir diskusijas ramiai gesino. Tačiau po renginio salėje pasilikome apie 30 dalyvių ir diskusijas tęsėme. Nutarėme, kad reikia pabandyti tai padaryti. Pasilikusieji išrinko tris atstovus susitarti su MA vadovybe dėl salės tokiam renginiui: Jaunųjų ekonomistų klubo pirmininku prisistačiusį Alvydą Medalinską (vėliau sužinojome, kad jis buvo K. Prunskienės aspirantas), paminklosaugos klubo „Talka“ pirmininką Gintarą Songailą ir Zigmą Vaišvilą („Žemyna“).

Jau pirmadienį mus tris pasikvietė S. Lapienis ir palydėjo iki E. Vilko kabineto. MA mokslinio sekretoriaus taip paprastai neįveikėme. E. Vilkas iškvailino estus dėl jų iniciatyvos, nesileisdamas net į kalbas dėl Lietuvos liaudies fronto. Netikėtai man šovė mintis, dėl kurios atsiprašau ELF kolegų. Žinodamas kas vyksta Mokslų akademijoje (tuo metu buvau FI jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkas) E. Vilkui paantrinau: „Teisingai, kvailiai tie estai. Pabandykime padaryti lietuviškai.“ Ir pridūriau: „Jūs esate valdžios su MA sudarytos komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms ruošti „parestroikos“ dvasioje narys (jos nariais buvo E. Vilkas, Juozas Bulavas, Raimondas Rajeckas, Romas Pakalnis, Jokūbas Minkevičius, Arvydas Juozaitis, kiti - ZV). Surenkite šios komisijos susitikim1 su visuomene – po 10 minučių idėjų pristatymui ekonomikos, teisės, ekologijos ir kt. temomis. Bus susirinkusiųjų klausimai, komisijos narių atsakymai – ir diskusijoje rasime lietuvišką kelią“. Netikėtai E. Vilkas sutiko. Sutarėme, kad renginys vyks 1988 m. birželio 3 d., penktadienį, 17 val., ir išskubėjome į S. Lapienio kabinetą, kuriame jis atspaudino skelbimą apie šį renginį. Skelbimą padauginome MA dauginimo aparatu žibaline „Era“. Išsidalinome ir iškabinėjome jį visur, kur tik sugebėjome – moksliniuose institutuose, kūrybinėse organizacijose, aukštosiose mokyklose ir kt. Tokie buvo laikai, taip teko pranešinėti apie renginį.

Po kelių dienų man skambina S. Lapienis: „Zigmai, skubiai pas Vilką!“. Atskubėjau ir MA Didžiosios salės prieigose sutikau koridoriumi ėjusį E. Vilką. Šis pasakė, kad renginį reikia atšaukti. Paklausiau – kodėl? E. Vilkas tylomis ranka parodė ta krytimi, kur tuometiniame Lenino prospekte stovėjo ir tebestovi Lietuvos TSR VSK (KGB) rūmai. Bandžiau aiškinti, kad tokiu atveju labai prastai atrodys Mokslų akademija. Neįtikinau. Tuomet MA mokslinio sekretoriaus paklausiau, o kaip tai padaryti, kas ir kokiu būdu paskelbs atšaukimą? E. Vilkas pažiūrėjo „vilkiškai“ į mane ir nuėjo į savo kabinetą, žodžio nebetaręs. Supratau, kad renginys įvyks. Istorinis ačiū šiam žmogui. 2008 m., ruošiantis LPS 20-mečio minėjimui, išėję iš MA pastato, su E. Vilku prospekte likome dviese. Akademikas patikslino tuometinį jo paaiškinimą – nurodymą atšaukti renginį jis buvo gavęs ne iš VSK (KGB), bet telefonu iš LKP CK sekretoriaus ideologijai Liongino Šepečio.

1988 m. birželio 2 d., ketvirtadienį, MA Mokslininkų rūmuose Verkiuose įvyko šio MA padalinio planinis renginys-diskusija „Ar įveiksime biurokratiją?“. Susirinkome daug aktyvių žmonių, jau senokai ieškojusių progos įsteigti bendrą derinį – K. Prunskienė, R. Ozolas, J. Minkevičius, R. Pakalnis, jaunimas... Ir diskusija sausakimšoje salėje priartėjo prie šios kulminacijos atomazgos. Tuomet įsiterpiau ir pasiūliau tai daryti kitą dieną MA Didžiojoje salėje sušauktame renginyje, nes ten, tikėtina, susirinks daugiau žmonių. Ir salė daug didesnė. Susirinkusieji sutiko.

1988 m. birželio 3 d. ryte man į darbą netikėtai paskambino iš „Komjaunimo tiesos“ redakcijos. Pasakė, kad vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas apsisprendė dėl mano straipsnio, ir pakvietė po pietų atvykti į Spaudos rūmus (juose iki 1991 m. sausio įvykių buvo ši redakcija) ilgai lauktam pokalbiui. Šiam dienraščiui buvau pateikęs didelį mano straipsnį apie Černobylio AE avariją ir jos pasėkmes Lietuvoje, Ignalinos AE. Ko gero, neatsitiktinis sutapimas, bet atidėlioti taip ilgai laukto įvykio – straipsnio šia tema spausdinimo - taip pat nesinorėjo. Su paskirta redaktore ilgai diskutavome dėl kiekvieno sakinio ar net žodžio. Pirmoji straipsnio dalis buvo paskelbta 1988 m. birželio 9 d. Bet redaguojant jį, negailestingai bėgo laikas. Galų gale valandą pavėlavęs apie 18 val. atskubėjau į MA Didžiąją salę. Ši buvo sausakimša, atmosfera – labai įkaitusi. Emocingai pakalbėjo Auksė Aukšatkalnienė, salė ūte suūžė. Pakalbėjo kitas kalbėtojas – vėl tas pats. Renginiui vadovavęs MA mokslinis sekretorius E. Vilkas vis ragino skirtytis. Tačiau susirinkusieji ūžė ir neklausė jo.

Pamėginau prasibrauti iki scenos, kur kairėje pamačiau ant palangės įsikūrusius bendradarbius ir žmoną Reginą. Kairėje salės pusėje nepavyko, galop prasibroviau salės viduriu iki scenoje buvusios tribūnos ir ten stovėjusių A. Medalinsko ir architekto Artūro Skučo (Marcelijaus Martinaičio žento) ir paklausiau jų, kas čia vyksta? Atsakė: „Pats matai“. Paprašiau, kad suorganizuotų ir man galimybę kalbėti. Netrukus į tribūną pakvietė ir mane. Labai jaudinausi. Man atrodė, kad kalbėjau trumpai. Tačiau po daugelio metų perskaitęs šios kalbos stenogramą, supratau, kad ilgokai vinguriavau ir tik galop pasakiau maždaug taip: „Visi suprantame, ko susirinkome. Jei baugina „liaudies fronto“ sąvoka, tai vadinkime lietuviškai - kokiu nors sąjūdžiu.“ Prieš tai, berods, A. Skučas buvo pasiūlęs „sąjūdžio“ sąvoką. Ir pratrūko kandidatų siūlymai, balsavimai. A. Skučas popieriaus lape rašė išrinktų vardus ir pavardes. Po to ką tik išrinktos LPS iniciatyvinės grupės nariai, buvę salėje, susirinkome Didžiosios salės užkulisiuose (nuotrauka 10 – LPS inic. gr. 1988-06-03).


Po pirmojo ką tik išrinktos LPS iniciatyvinės grupės apsitarimo su MA Didžiojoje salėje lūkuriavusia žmona Regina mūsų žaliu „Žiguliuku“ išskubėjome savaitgaliui į Jonavos rajoną, kur pas tuos pačius Reginos giminaičius Zofiją ir Zigmą Mažeikas, pas kuriuos būdami 1986 m. balandyje išgirdome apie Černobylio AE avariją, buvo mūsų dukrytės Jūratė ir Vaiva (nuotrauka 11 – ZV su dukromis).



Vilniaus – Kauno autostradoje pastebėjome mus prisivijusią juodą „Volgą“ GAZ-24 su dviem vyriškiais. Padidinau greitį, ir jie padidino. Sumažinau – ir jie sumažino. Artėjant prie Žiežmarių, važiavimą sulėtinau iki nepadoriai mažo greičio. Jie suprato, kad juos matome, todėl aplenkė mus ir pasuko iš autostrados. Tokia buvo Sąjūdžio pradžia mano akimis.

LŽ veikla ir Sąjūdžio gimimas paskatino ekologinių klubų steigimosi Lietuvoje protrūkį, Sąjūdžio išėjimą iš salių į viešas erdves. 1988 m. liepos 20 d. – rugpjūčio 2 d. „Žemynos“ klubas (Rimantas Astrauskas, Artūras Greičius, Šarūnas Talaidis ir Aidas Vaišnoras) organizavo dviračių žygį „Lietuva – mano namai“ iš Vilniaus per Rytų ir Šiaurės Lietuvą iki Kuršių marių. Žygio metu dalyviai ne tik garsino ekologines problemas, bet ir su plevėsuojančia Trispalve skleidė žinią apie Sąjūdį (24 mitinguose), buvo kuriamos LPS iniciatyvinės grupės ir žaliųjų klubai, grupės*7. Kita dalis „Žemynos“ žygeivių plaustais Nerimi keliavo nuo Vilniaus iki Kauno, nuo Kauno – Nemunu ir sausuma iki Kuršių marių. Vyko oro, vandens ir dirvos tyrimai, mitingai. Žygyje dalyvavo beveik 1000 žmonių, 40 žurnalistų, 19 valstybinių laboratorijų darbuotojų*8.

1988 m. liepos 29 d. – rugpjūčio 5 d. analogišką žygį plaustais ir valtimis Nerimi ir Nemunu suorganizavo Kauno klubas „Atgaja“ (Deividas Urbonas, Džiugas Palukaitis, Saulius Pikšrys, Saulius Gricius) ir Kauno medicinos institute įsteigtas Kauno ekologinis klubas (Artūras Aniulis). „Atgaja“ po šio žygio iš paminklosaugos klubo tapo ekologijos klubu. 1988 m. liepos 28 d. – rugpjūčio 7 d. vykęs LPS iniciatyvinės grupės nario Algirdo Kaušpėdo vadovaujamas Roko maršas per Lietuvą skelbė žinią ne tik apie Sąjūdį, bet ir vardino Lietuvos ekologines problemas. Finansiškai Roko maršą parėmė LKF (fondo valdybos pirmininkas Česlovas Kudaba buvo ir LPS iniciatyvinės grupės narys), jame dalyvavo ir „Žemynos“ klubo pirmininkas J. Dautartas, šio klubo tarybos narys ir LPS iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis. Lietuvos Žaliųjų daugiaprasmis šūkis „Neteršk Lietuvos!“ tuomet skambėjo visur, omenyje turint ne tik gamtos, bet ir žmonių sąmonės taršą tarybine ideologija.

Minėtus žygius vainikavo būsimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. „Baltijos kelio“ prototipas – 1988 m. rugsėjo 3 d. bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos Žaliųjų akcija „Baltijos jūros apkabinimas“. Jos metu apie 100000 žmonių Lietuvoje, apie 50000 Latvijoje ir 15000 Estijoje rinko šiukšles pajūryje, o prieš saulėlydį susikibo prie jūros gyva grandine*9. Baigiamajam renginiui Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose vadovavo „Žemynos“ ir „Atgajos“ klubai, jame skelbtos ir naujienos apie Sąjūdžio atsiradimą. LŽ ir LPS mitingai 1988 m. vasarą žengė per Lietuvą drauge, budino žmones. Klaipėdoje kaip LPS ekologinė grupė įsisteigusi bendrija „Žvejonė“ tapo ekologiniu klubu (A. Kontautas, Eugenijus Gentvilas), įsikūrė ir ekologinis klubas „Zunda“ (Zita Daugintytė), Šiauliuose – klubas „Aukuras“ (prezidentas Gintaras Tamulaitis, Rimantas Braziulis), Panevėžyje – „Žalioji taika“, Biržuose – „Agaras“ (pirmininkas Alfonsas Kazitėnas, pavaduotoja Birutė Valionytė). Drauge su LPS bei atskirai kūrėsi ir kiti žaliųjų klubai mažesniuose miestuose ir rajonuose.

1988 m. rugsėjo 5 d. įvyko gaisras, kurio metu sudegė Ignalinos AE antrojo reaktoriaus valdymo sistemos kabeliai. Z. Vaišvilai apie šią pavojingą situaciją pranešė AE darbuotojai. Valdžia ir spauda tylėjo. „Žemyna“ ir Sąjūdis dėl Ignalinos AE saugumo ne tik kreipėsi į Jungtinių Tautų organizacijos (JTO) Generalinį sekretorių ir Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) prezidentą, M. Gorbačiovą, užsienio šalių vyriausybes, bet ir suorganizavo 1988 m. rugsėjo 17 d. Ignalinos AE apjuosimo gyvąja grandine akciją „Gyvybės žiedas“, kurioje dalyvavo apie 17000 žmonių. Įtampa santykiuose su valdžia ir Ignalinos AE vadovybe prieš šią akciją buvo neregėtai išaugusi.

1988 m. spalio 15–16 d. Dotnuvoje ir Kėdainiuose įvyko Lietuvos Žaliųjų judėjimo steigiamoji konferencija, patvirtinusi LŽ įstatus ir programą, išrinkusi Mažąją ir Didžiąją koordinacines tarybas. Buvo pradėta diskusija dėl žaliųjų partijos. Kreiptasi ir į LTSR AT dėl TSRS karinių dalinių ekologinės kontrolės. 1988–1991 m. LTSR veikiančių ir VSK (KGB) dominančių visuomeninių bei savaveiksmių organizacijų ir partijų sąraše*10 nurodyta, jog LŽ judėjimą sudarė 40 grupių ir 16 000 judėjimo narių.



LŽ dėl judėjimo ženklo sukūrimo kreipėsi į Lietuvos dailininkų sąjungą, kurios skelbtą konkursą laimėjo dailininkės Viktorijos Daniliauskaitės kūrinys. 1989 m. kovo 4 d. buvo pradėtas leisti LŽ informacinis leidinys „Žalioji Lietuva” (redaktorė Rūta Grinevičiūtė, tiražas – 50000 egz.).

Tokia buvo pradžia, kurią gali paliudyti Zigmas Vaišvila. Tai buvo tikras ir nuoširdus Tautos susitelkimas.

SENTIMENTALUS EPILOGAS

„Ten, kur prieš tris dešimtmečius plevėsavo Lietuvos vėliavos ir rinkosi sąjūdininkai, dabar kabo homoseksualistų vėliava. Ji turbūt simbolizuoja, kokį kelią nuėjo mūsų šalis XXI amžiuje. Rusai tokią kryptį nurodo pasiuntę „ant trijų raidžių“, – „Elito naujienose“ ironizuoja „Vakaro žinios“.*11 Septynspalvė provokuoja pro langą antrame aukšte Gedimino pr. 1, Vilniuje. Kai šis prospektas vadinosi Lenino vardu, jame buvo Sąjūdžio būstinė. Šias patalpas antrajame aukšte Sąjūdžiui buvo suteikusi Teatro sąjunga. Šioje salėje vyko ne tik daug istorinių LPS Seimo Tarybos posėdžių, bet ir vaidino neregėto populiarumo politinės satyros „Šėpos“ lėlių teatras (režisierius Gintaras Varnas).

Šias patalpas privatizuoti Teatro sąjungą savo laiku prispaudė Artūro Zuoko vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybė. Būtent A. Zuokas viešai buvo pareiškęs, kad jis pasieks, jog jo vaikai istorijos vadovėliuose nesimokys ir signatarų pavardžių. Priminsiu ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių pavardes, kad norintys galėtų ir jas ištrinti iš Lietuvos istorijos vadovėlių: 1. Regimantas Adomaitis 2. Vytautas Bubnys 3. a.a Juozas Bulavas 4. Antanas Buračas 5. Algimantas Čekuolis 6. Virgilijus Čepaitis 7. Vaclovas Daunoras 8. a.a. Sigitas Geda 9. Bronislovas Genzelis 10. Arvydas Juozaitis 11. a.a. Julius Juzeliūnas 12. Algirdas Kaušpėdas 13. a.a. Česlovas Kudaba 14. Bronislovas Kuzmickas 15. Vytautas Landsbergis 16. Bronius Leonavičius 17. Ingė Lukšaitė 18. a.a. Meilė Lukšienė 19. Alvydas Medalinskas 20. a.a. Alfonsas Maldonis 21. a.a.Justinas Marcinkevičius 22. a.a. Jokūbas Minkevičius 23. a.a.Algimantas Nasvytis 24. a.a. Romualdas Ozolas 25. Romas Pakalnis 26. a.a. Saulius Pečiulis 27. a.a. Vytautas Petkevičius 28. Kazimira Prunskienė 29. Vytautas Radžvilas 30. a.a. Raimundas Rajackas 31. Artūras Skučas 32. Gintaras Songaila 33. Arvydas Šaltenis 34. Vitas Tomkus 35. Zigmas Vaišvila 36. a.a. Arūnas Žebriūnas.

Mes visi, ne tik sąjūdiečiai, numoję ranka ir aklai pasitikėdami tais, kuriuos renkame, leidome Sąjūdžio ir Lietuvos Atgimimo istoriją ne tik pasisavinti, perrašinėti, naikinti, bet ir paniekinti. To simbolis – viešai tęsiama patyčia jau iš mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus. Rašytoja, gydytoja psichiatrė Jūratė Sučylaitė, pristatydama savo poeziją*12, surašė nuostabų epilogo žodį šiai knygai: „Eidami motina žeme kiekvienas nešame po žiburėlį iš dvasinės būties pradžios. Pamiršti praeitį – tai išsižadėti kelio atkarpos, kuria praėjo mūsų nešama šviesa. Praeitį reikia ne pamiršti, o iš jos išaugti. Žemė motina augina visa, kas gyva. Neaugsime, jei neleisime žemei savo sopulio mūsų lūpomis išdainuoti.“ Todėl 1995 m. surašytas M. Martinaičio mintis*13 reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: “Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. ... Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. ... Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę... Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“

Ar jau telksimės į Tautos susitelkimą? Ar vis leisime iš mūsų tyčiotis tiems, kurie mus žemina ir naikina?

*1 Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971-2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006

*2 Lieven Anatol. Pabaltijo revoliucija. Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę, Vilnius, Baltos lankos, 1995, psl. 221

*3 Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, Vilnius, Baltos lankos, 2011, psl. 419-419

*4 Anušauskas Arvyda. „Okupacinės valdžios požiūris į Sąjūdį“, knygoje „Kelias į nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988-1991, Kaunas, Šviesa, 2010, 129 psl.

*5 Ignalinos jėgainės godojimas. Straipsnių rinkinys. Sudarytojas Leonas Ašmontas. „Trys žvaigždutės“, 2007

*6 Vaišvila Zigmas. Ką mes žinome apie Ignalinos atominę elektrinę, „Komjaunimo tiesa“, 1988-06-09 Nr.110, 1-3 psl.