D. Pūras: Esu už tai, kad tokie dalykai, kaip šie policijos pareigūno veiksmai, būtų ištirti

Kaip ir žadėjo, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, psichiatras Dainius Pūras atsiuntė atsakymus į ekspertai.eu klausimus. Juos ir skelbiame.

KLAUSIMAS. Gruodžio 7 dieną, dalyvaudamas žmogaus teisių problemoms skirtoje konferencijoje, pavadinote gegužės 17-ąją labai gera diena Lietuvos istorijoje. Kaip vertinate filmuotą vaizdą, kuriame matyti, kaip pareigūnas šautuvo vamzdžiu smogia ant žemės gulinčiam vyrui į tarpkojį? Ar tai suderinama su žmogaus teisėmis? Kodėl diena, kai vyko tokie dalykai, yra, Jūsų manymu, gera? Minėtą vaizdo įrašą galite pamatyti čia:

ATSAKYMAS. Mano nuomone, kiekvienas galimas žmogaus teisių pažeidimas, o juo labiau jei įtariama, kad piliečių teises pažeidė pareigūnai, nusipelno tyrimo ir tinkamo įvertinimo. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie jūsų atsiųstą filmuotą epizodą iš 2012 metų gegužės 17 dienos įvykių Garliavoje. Jei tai buvo neproporcingai naudota prievarta – net kai ji buvo naudota prieš pilietį, kuris dalyvavo visiems žinomuose veiksmuose, padedančiuose tuometei laikinajai globėjai nevykdyti teismo sprendimo ir  neleisti perduoti vaiko motinai, – tai neturi būti toleruojama teisinėje valstybėje (kaip ir neturi būti toleruojamas teismo sprendimo nevykdymas).

Taigi, aš esu už tai, kad tokie dalykai, kaip jūsų minimi policijos pareigūno veiksmai, būtų tinkamai ištirti ir įvertinti.

Kartu norėčiau palinkėti žmonėms, kurie iki šiol gina įstatymus ir vaiko teises pažeidinėjusią buvusią mergaitės globėją, kad jie bent pabandytų pažvelgti plačiau  į  tai, kas vyko Garliavoje. Ieškodami krislo kitų akyse, jie linkę nematyti rąsto. Turiu galvoje grubų išpuolį prieš demokratiją ir Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kuris vyko su šių piliečių aktyvia parama, kai buvo atkakliai atsisakoma vykdyti teismo sprendimą ir grąžinti vaiką motinai. Aš suprantu, kad daugumos ten tuomet susirinkusiųjų ketinimai buvo kilnūs, bet  - taip jau atsitinka neretai, ypač vaiko teisių srityje – kilniais patiklių žmonių ketinimais dažnai naudojasi tie, kurie savanaudiškais tikslais manipuliuoja vaiko teisėmis ir interesais bei naudoja vaiką kaip savo interesų įkaitą.

Dar iki gegužės 17 dienos įvykių  (tiksliau – 2012 metų gegužės 11 dieną) Žmogaus teisių stebėjimo institutas išplatino pareiškimą apie grubius vaiko teisių ir kitus pažeidimus (vaiko bauginimas grėsme jo sveikatai ir gyvybei, vaiko eksponavimas pašaliniams asmenims, kitos prievartos prieš vaiką apraiškos, valdžios institucijų neveiklumas, atsisakant stabdyti laikinąją globą, visų lygių valdžios institucijų daromas spaudimas teisėsaugai ir kt.) ir kreipėsi su raginimu kuo skubiau įvykdyti teismo sprendimą.

Pridedu nuorodą į šio pareiškimo tekstą (.pdf).

Gegužės 17 dieną įvykdytas teismo sprendimas - ne bet kaip, o pasitelkiant nemenkas policijos pajėgas, buvo neišvengiama būtinybė. Nereikia būti teisininku, pakanka būti atsakingu piliečiu, kad suvoktum paprastą dalyką. Jei atsisakoma vykdyti įstatymus ar teismo sprendimus, jei teismo sprendimo vykdymui organizuojamas pasipriešinimas, valstybės institucijos tiesiog privalo imtis priemonių - įskaitant adekvačias ir proporcingas prievartos  priemones – būtent prieš tuos, kurie aktyviai ir sąmoningai priešinasi teismo sprendimo vykdymui, ir dar vaiką naudodami kaip įkaitą. Prievartą, vykdomą prieš vaiką, bauginant ir nuteikinėjant jį prieš motiną, tiesiog būtina buvo sustabdyti, ir, nors ir labai pavėluotai, tai pagaliau buvo padaryta. Mano įsitikinimu, policijos veiksmai nutraukė pavojingai užsitęsusią prievartą prieš vaiką, ir tai buvo vienintelis būdas nutraukti jau masinį (turiu galvoje gausėjusius tuo metu reginiu virtusios vaiko dramos dalyvius) tapusį piktnaudžiavimą vaiko teisėmis. Šia prasme aš laikau gegužės 17 dieną įsimintina diena, nes tą dieną buvo sustabdytas vienas klastingiausių išpuolių prieš demokratiją naujausioje Lietuvos istorijoje. Kartu baigėsi neleistinai ilgai užsitęsusi situacija, kai vaikas buvo tarp žmonių, kurie ciniškai tyčiojosi iš to, kas gyvenime yra brangiausia, - iš vaiko ir motinos dvasinio ryšio. Štai kodėl 2012 metų gegužės 17 diena man atrodo svarbi, ir aš džiaugiuosi atlikęs pilietinę pareigą, kad bent kiek, viešindamas savo, kaip vaiko teisių eksperto, požiūrį, galėjau prisidėti prie vaiko grąžinimo motinai, taigi ir prie teisingumo vykdymo Lietuvoje. Tikiu, kad vis daugiau žmonių supranta tai, tikiuosi, kad tarp jų, aiškėjant tikrosioms aplinkybėms, bus vis daugiau ir tų nuoširdžių piliečių, kurie buvo suklaidinti veikėjų, paskleidusių klastingą šmeižto istoriją. 

O jeigu per šią teisėtą operaciją būta pažeidimų iš konkrečių pareigūnų pusės – sutinku, kad reikia šiuos įtarimus atsakingai ištirti. Bet nemanau, kad tai keistų pačios vaiko grąžinimo motinai operacijos, vykdytos gegužės 17 dieną, reikšmės vertinimą.

KLAUSIMAS. Neseniai paaiškėjo, kad prokuratūra netyrė prieš beginklius žmones ginkluotų pareigūnų panaudoto smurto, nors jo pasekmės yra fiksuotos ir medicininiuose dokumentuose (apie tai rašėme publikacijoje "Prokurorai melavo, kad tyrė smurtinius pareigūnų veiksmus prieš taikius žmones“). Ar nemanote, kad kaip Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas ir asmuo, aktyviai reiškęs poziciją šioje istorijoje, privalote pasirūpinti, kad tokie pareigūnų veiksmai būtų įvertinti? Jei taip – ko ketinate imtis, kad smurtas prieš taikius žmones būtų ištirtas?

ATSAKYMAS. Jūs klausiate, ar aš, kaip Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, privalau pasirūpinti, kad tokie pareigūnų veiksmai (Jūsų minėtas epizodas, kur galimai pareigūnai peržengė ribą ir taikė prievartą) būtų įvertinti.

Leiskite man į klausimą atsakyti klausimu, skirtu jūsų atstovaujamam ar remiamam judėjimui. Ar šis judėjimas (o jame daug daugiau žmonių, negu Žmogaus teisių stebėjimo institute – priminsiu, kad ŽTSI yra labai nedidelė ir negaunanti jokios valstybės paramos nevyriausybinė organizacija), kuris taip stipriai kovoja už savo tiesą mūsų čia aptariamoje istorijoje, nejaučia pareigos įsijungti į tai, kad Lietuvoje mes visi iš tikrųjų pradėtume gerbti vaikų teises ir apskritai žmogaus teises? Kad valstybė su savo institucijomis atsisuktų veidu ir susirūpintų pagaliau savo proteguojama valdiškų įstaigų sistema su tūkstančiais vaikų, augančių kūdikių ir vaikų namuose, ir dažnai ten patiriančių prievartą? Gal šis judėjimas galėtų prisidėti prie ŽTSI pastangų, kad Lietuvoje būtų vykdomos tarptautinės konvencijos ir būtų nustota tyčiotis iš žmonių, priklausančių pažeidžiamoms grupėms, – ar tai būtų vaikai, ar suaugusieji? Aš tik siūlau pradėti konstruktyviai bendradarbiauti, bet aš nemanau, kad galėčiau nurodinėti, ką kiti visuomenininkai privalo daryti. Todėl ir aš – toks pats visuomenininkas kaip ir jūs - neprivalau daryti tai, ką jūs siūlote, o ir neturiu tokių galimybių pasirūpinti kiekvieno konkretaus galimo įstatymų pažeidimo teisiniu įvertinimu. Galbūt čia esama kokio nors nesusipratimo, tai yra gal Žmogaus teisių stebėjimo institutas per klaidą laikomas valstybine žmogaus teisių priežiūros įstaiga? Man atrodo, kad kur kas prasmingiau yra kelti viešumon sistemines problemas, kurias Žmogaus teisių stebėjimo institutas mini ir minėtame pareiškime apie Garliavoje vykusius įvykius, ir Žmogaus teisių apžvalgose, kurias ŽTSI pristatome visuomenei ir valdžiai kas dvejus metus. Taip užpildome skausmingą tuštumą valstybės gyvenime – priminsiu ta pačia proga, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, neturinčių valstybės remiamos ir kartu nepriklausomos žmogaus teisių priežiūros institucijos, kaip to reikalauja tarptautinės organizacijos.

Visuomeninkai neturėtų vieni kitiems nurodinėti, ką jie privalo daryti. Visuomeninkai kartu, kiek įmanoma susitelkę, turi atlikti savo, tai yra pilietinės  visuomenės, misiją, ir kantriai aiškinti valstybės institucijoms, ką šios privalo daryti, kad visų žmonių teisės Lietuvoje būtų gerbiamos ir kad Lietuvoje įsitvirtintų visuotiniai žmogaus teisių principai. Štai, pavyzdžiui, neseniai Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su dar 12 nevyriausybinių organizacijų nusiuntė Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui šešėlinę ataskaitą apie vaikų teisių padėtį Lietuvoje, joje kritiškai įvertino Lietuvos valdžios institucijų veiksmus ginant vaikų teises.

Lietuvoje iš tikrųjų yra ką veikti žmogaus teisių srityje, ypač – vaiko teisių srityje, ir aš džiaugiuosi savo kukliu indėliu, nemažą dalį savo laiko skirdamas šiai svarbiai visuomeninei veiklai. Svajoju, kad Lietuvoje rasis kritinė masė žmonių, kurie padės Lietuvai pasukti tokiu vaikų teisių apsaugos stiprinimo keliu, kokį siūlo Vaiko teisių konvencija ir brandžios tarptautinės organizacijos, o ne kažkokiu ypatingu „lietuvišku“ keliu. Deja, Garliavos istorija šiandien yra suskaldžiusi aktyvius ir neabejingus piliečius. Turime ką nors padaryti, kad toks susiskaldymas baigtųsi ir netrukdytų bendram reikalui. Ir vis dėlto, kadangi tiesos trokšta visi, labai svarbu yra netrukdyti teisėsaugai iki galo išaiškinti visas aplinkybes, susijusias su šia mus suskaldžiusia  istorija.